Kapitalistinės ekonominės bazės ir anstato teorija tapo atgyvenusi. Vakarų socialdemokratija kurį laiką dar taikstėsi su panašiomis socialinėmis-ekonominėmis tiesomis, bet juo toliau, juo labiau linko prie marksistinių-lenininių kategorijų atsisakymo ir ieškojo adekvatesnių išraiškos priemonių. Kito ir elektoratas, tapo svarbesnės viduriniosios klasės temos. Problemos nebegalėjo būti suprantamos tik kaip išnaudotojų – išnaudojamųjų priešpriešos klausimai.
Tradicinės socialdemokratijos temos, kaip „stipri socialinė apsauga“ ir „stiprus viešasis sektorius“ šiuolaikiniame pasaulyje vis labiau kritikuojamos iš įvairių ideologinių ir pragmatinių pusių, teigiant, kad viešasis sektorius ir socialinė apsauga yra „nepakeliama našta ekonomikai“, „žlugdanti iniciatyvą ir konkurencingumą“, „skatinanti išlaikytinius“ ir pan. Lietuva, kaip ir daugelis kitų Rytų Europos šalių, 1990-ais metais pateko ne į stiprėjantį socialine prasme klubą, o į palaipsniui užleidžiantį savo socialines pozicijas ekonominį klubą.
Europoje piliečiai per rinkimus vis rečiau remia socialdemokratiją, 2011 m. socialdemokratai buvo valdantieji tik penkiose Europos Sąjungos šalyse. Pažymėtina, kad Švedijoje socialdemokratai riksdago rinkimus pralaimėjo du paskutinius kartus iš eilės. Akivaizdu, kad jeigu nebus pasiektas kardinalus socialdemokratijos atsinaujinimas, jai gresia palaipsnis, lėtas apmirimas.
Tačiau viltį teikia istorija. Apie socialdemokratijos mirtį 20 amžiuje buvo prabilta kelis kartus, bet socialdemokratija vis rasdavo atsinaujinančių šaltinių ir sėkmingai išbrisdavo iš krizių. Todėl ypač aktualu šiuolaikinėje situacijoje pasiaiškinti, kokios temos gali būti aktualios socialdemokratijai ir patrauklios rinkėjui. Ir iš viso – į kokį rinkėją socialdemokratai turėtų orientuotis – į atskiras grupes, o gal į visus rinkėjus? Abejonių nekelia tiktai tai, kad norint išlikti tikrais socialdemokratais, būtina atstovauti skriaudžiamuosius ir vargstančiuosius.
Žymus šiuolaikinis sociologas Zygmundas Baumanas garsioje diskusijoje „Social Europe“ žurnale yra pasakęs labai paprastai, kad šiuolaikinių socialdemokratų bėda ir yra ta, kad jie nebeatstovauja vargstančiųjų. Todėl jie, esą, ir nebesulaukia palaikymo. Lietuvoje mes turime kelias socialdemokratais besivadinančias partijas. Lietuvos socialdemokratų partija, atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikais turėjusi daugiausia valdžios, faktiškai niekada nebuvo tikra kairioji partija ir atstovavo stambiojo kapitalo interesus. Socialdemokratų Sąjungą, nors ir pasižyminčią „kairiosiomis“ programomis, sudaro negausus idealistų būrelis, kuris niekada neturėjo valdžios ir negalėjo paveikti sprendimų. Fronto partija ir jos lyderis Algirdas Paleckis pasižymi ultrakairuoliškomis pažiūromis ir tokiais veiksmais, kurie yra antiįstatymiški. Taigi Lietuvos valdžioje niekada nebuvo tikrų socialdemokratų.
Kairės-dešinės skirtumas, kaip ir visais laikais, turi sudaryti alternatyvą socialdemokratijos išlikimui. Kelia abejonių, ar tokios temos kaip homoseksualumo ar tiesioginių rinkimų gali būti eksploatuojamos kaip svarbiausios socialdemokratijos temos, nes jos nepasižymi kairės-dešinės skirtumo dimensija. Neneigiant aukščiau minėtų temų svarbos būtina akcentuoti darbdavių-dirbančiųjų santykių problemas, kurios Lietuvoje įgijo grėsmingą mastą. Darbdavių elgesio su darbuotojais problemos turi tapti svarbiausia šiuolaikine socialdemokratijos tematika, netgi formaliai neegzistuojant profsąjungoms, nes joms formaliai kurtis ir dirbti darosi vis sunkiau.
Taip pat kairės-dešinės takoskyrai, kuri yra svarbi socialdemokratijos identiteto palaikymui, turi rūpėti kova prieš monopolijas, oligarchiją ir vienų grupių dominavimą prieš kitas. Bet kokios pliuralizmo formos yra geriau negu valdžios koncentravimas ir dominavimas. Čia kalba eina ne tiek apie ekonominį dominavimą, bet ir kultūrinį, nes postmodernioje visuomenėje atskiros socialinės grupės, kaip pvz. žurnalistai, paverčia žiniasklaidą šou ir visuomenės fetišu, neišryškina teigiamų visuomenės reiškinių ir jų skatintojų ir iš esmės formuoja destruktyvią aplinką.
Socialdemokratijai viena svarbiausių temų turi tapti Naujojo viešojo valdymo (New Governance) tema, kurią galima priešpriešinti netgi Naujajai viešajai vadybai (New Public Management) ir tradiciniam hierarchiniam administravimo modeliui. Šiais laikais yra išsieikvojęs ne tik socializmas, bet ir kapitalizmas. Kaip kalbėjo Berardi (Bifo), „kapitalizmas dūsta“, todėl jam įkvėpti gyvybės teigiama prasme gali Naujasis viešasis valdymas, kuris akcentuoja demokratiją, pilietiškumą, atvirumą, skaidrumą, socialinį teisingumą, korupcijos nebuvimą, aktyvią nevyriausybinių organizacijų veiklą.
Naujojo viešojo valdymo modelio susiformavimas ir įgyvendinimas greičiau yra demokratijos, aukšto politinės kultūros lygio ir brandžios pilietinės visuomenės pasekmė, o ne priežastis. Tačiau net nebandyti įgyvendinti atskirus Naujojo viešojo valdymo elementus Lietuvoje, kaip besivystančioje valstybėje, irgi gali būti pražūtinga. Pirma, pasaulis per sugaištą Lietuvoje laiką, jo elementų įdiegs kur kas daugiau ir mus vis labiau paliks atsiliekančius, antra, pačiai Lietuvos visuomenei yra kaip niekad aktualus Naujasis viešasis valdymas, nes jis turi atnešti to skaidrumo, atvirumo ir pilietiškumo, kurių labiausiai ir trūksta Lietuvos visuomenei.
Nuo 2007 metų Pilietinės visuomenės institutas skaičiavo Lietuvoje pilietinės galios indeksą – 2010 metais jis siekė 35,5 balų iš 100. Apklausoje remiamasi 4 svarbiausiais indikatoriais: pilietinio aktyvumo rodikliais, potencialaus pilietinio aktyvumo rodikliais (ar žmonės pasiryžę veikti), savo įtakos suvokimu, taip pat rizikos būti pilietiškai aktyviam rodikliais. Akivaizdu, kad tyrimas rodo žemą Lietuvos gyventojų pilietiškumą.
Turėtume įvertinti ir Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės 2011 metų pradžioje pasakytą teiginį, kad „Lietuva tampa oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe“, kuris neatidėliotinai suponuoja Naujojo viešojo valdymo įvedimo aktualumą Lietuvai. Šis reiškinys Lietuvos visuomenei - ne naujiena. Jau daug metų apie tai kalba žiniasklaidos priemonės. Bet ypač po 2000 m. žmones gąsdina ne tik kriminaliniai nusikaltimai, bet ir išaugęs ekonominių nusikaltimų mastas.
Su ekonominiais nusikaltimais dažniausiai susiję politikai, administracijos atstovai, vadybininkai ir pan. Nepriklausomybės aušroje, 1991-1994 metais daug kam Lietuvoje atrodė, kad moralinis pakrikimas ir nusikaltimų skaičius yra laikinas dalykas, o stabilizavusis ekonominei-socialinei ir politinei situacijai nusikalstamumo apraiškų sumažės ir socialinio teisingumo padaugės. Socialinis teisingumas, kaip ir socialinė sanglauda bei socialinė įterptis sudaro svarbų Naujojo viešojo valdymo veiklos barą.
Skurdas augo Lietuvoje ne tik ekonominių krizių metais, bet ir kylant ekonomikai 2001-2008 metais. Visiems šiems neigiamiems socialiniams reiškiniams išgyvendinti Lietuvoje nepakaks tradicinių viešojo administravimo metodų ir gali nepakakti netgi tiesioginių socialinių išmokų perskirstymo. Socialinė aplinka turi būti remiama netiesiogiai per galimybes gyventojus įgalinti - tam, kad jie patys turėtų stimulą ir motyvaciją veikti – tiek išeinant iš socialinės atskirties, tiek vystant savo verslą, tiek reiškiantis kultūroje ir pan. Tiesioginis perskirstymas, kurį dar neseniai rėmė „tikrieji socialdemokratai“, 21-e amžiuje pripažįstamas kaip neperspektyvus, stigmatizuojantis ir marginalizuojantis reiškinys.
Pirmiausia, gyventojai patys turi norėti išeiti iš susidariusių nepalankių situacijų, o tada jiems turi pagelbėti tiek valstybės institucijos, tiek nevyriausybinės organizacijos, tiek ir bendruomenė. Bet padėti tam, kad jie patys suaktyvėtų ir kad išbandytų įvairius veikimo būdus. Negalima pabandžius vieną veiklos rūšį, ir nepasisekus, viską mesti ir vėl tapti pasyviu socialinės paramos vartotoju. Reikia bandyti dar ir dar kartą.
Aišku,bandymų ir klaidų kelias yra būdingesnis besivystančioms valstybėms, bet ir jose yra įmanomi atskiri kokybiniai šuoliai tiek veikiant savarankiškai, tiek ir kopijuojant Vakarus, ypač naujausių technologijų diegimo ir naujausių vadybinių metodų taikyme, jeigu tam yra pasiruošę žmonės ir jie nebijo iššūkių. Tokių viešųjų organizacijų pradžioje gali būti nedaug, bet pirmųjų jų atsiradimas gali sukelti multiplikatoriaus efektą. Ar ne taip šiandien Lietuvoje vyksta su privačiuoju sektoriumi ir užsienio investicijomis, kai į Vilnių atėjo „Barclays“ kompanija?
Lietuvoje egzistuoja nuomonė, kad kopijuoti išsivysčiusias valstybes yra neperspektyvu – per didelis gyventojų mentaliteto skirtumas. Tačiau, jeigu nesiorientuojama į geresnius ar geriausius pavyzdžius, galima amžinai virti savo sultyse. Pažangūs normatyviniai modeliai yra būtini ne tik moksle, bet ir politikoje. Tuo labiau – partijų veikloje.
Šiaurės šalys su savo išvystytu socialiniu modeliu galėtų būti tuo orientyru, kuris vestų kairiąsias partijas į priekį. Šiaurės šalių socialinio-ekonominio ir politinio-ideologinio gyvenimo analizė yra ypač aktuali Baltijos šalims, kurios norėtų bent dalinai panašėti į šias toliau pažengusias valstybes. Geriausiu Šiaurės šalių pavyzdžiu galėtų būti Švedija, kuri visą 20-ą amžių buvo socialinių reformų pionierė pasaulyje.
Vietoje pabaigos
Akivaizdu, kad Švedijos ir Lietuvos socialinių modelių lyginimas kai kurių vertintojų gali būti apibūdintas kaip dirbtinis. Labai jau ryškūs skirtumai tarp susiformavusių Švedijos gerovės bruožų per visą 20-ą amžių ir pirmųjų nepriklausomos Lietuvos bandymų kurti gerovės valstybę. Tačiau verta prisiminti istoriją, kad pirmieji socialiniai iškovojimai Švedijoje buvo pasiekti dar prieš antrąjį pasaulinį karą, kai šalis dar nebuvo turtinga ir klestinti. Tada, pradedant 1932 metais, švedų sistemos architektai – premjeras Peras Albinas Hanssonas, ideologas Ernstas Wigforssas, socialinių reikalų ministras Gustavas Molleris, ekonomistai Alva ir Gunnaras Myrdaliai nukalė tą socialinį Švedijos skydą, kuris ją gelbėjo per visus vėlesnius dešimtmečius.
Pažymėtina, kad Švedija savo pensijų reformą pradėjo ne nuo bismarkinio socialinio draudimo ar privačių pensijų fondų įvedimo, o nuo universalių „flat rate“ pensijų dar prieš antrąjį pasaulinį karą. Tik vėliau, 1958 m., Švedijoje buvo įvesta „Sodros“ tipo antroji pensijų pakopa ir tik paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Švedijoje buvo sukurti privatūs pensijų fondai, bet tik kaip papildomi pirmajai ir antrajai pensijų pakopai.
Švedijos socialinės apsaugos vystymosi etapai ir pakopos niekaip nedera su dabartine Pasaulio banko priimta metodologija ir praktika, kuri į Rytų Europą atnešė daugiau sumaišties ir socialinės poliarizacijos negu pažangių socialinių sprendimų. Ji nėra netgi teisinga, kalbant paprasta aritmetine kalba, ir klaidinanti vien tik tam, kad pateisintų socialinės apsaugos, kaip ir kitų sričių greitesnę privatizaciją.
Lietuvos viešajam sektoriui, kaip ir kitose Rytų Europos šalyse, yra iškilęs rimtas pavojus dėl menamos ekonominės naudos būti sunaikintam. Švedijos socialinė valstybė, su visa vos ne šimto metų senumo istorija, gali būti gera pamoka kaip suderinti ekonominį efektyvumą su socialinio teisingumo siekiais. Taip pat ir 21-ame amžiuje.