Ta agresyvi kampanija truko beveik 10 metų ir pareikalavo per 13 tūkst. sovietų karių ir šimtų tūkstančių afganistaniečių gyvybių.
Sovietų pusėje kovojo per 5 tūkstančius jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 – namo grįžo cinkuotuose karstuose, šimtai suluošintų.
Mes ilgai nežinojome, ką jie ten veikė, kaip gyveno. Ne vienas grįžęs namo apie savo tarnybą Afganistane nepasakojo net patiems artimiausiems žmonėms. Ilgai jie laikė tuos prisiminimus, išgyvenimus savyje. Nedidelė jų dalis sutiko pasidalinti savo prisiminimais, išgyvenimais. Todėl džiaugiuosi turėjęs galimybę pabendrauti su jais, nors truputėlį pakelti jau užverstą ir baigiamą pamiršti istorijos puslapį.
Šis prieš 30 metų prasidėjęs ir prieš 20 metų pasibaigęs karas yra aprašytas daugelyje istorijos vadovėlių. Todėl ir tie jauni vaikinukai, savo gyvybių ir sveikatos kaina kūrę istoriją, patys yra nežinomoji tos istorijos dalis.
Nors ne visi jie linkę manyti, kad jų asmeninė patirti gali būti kam nors įdomi. Todėl nemėgsta jie girtis. Ne visi norėjo dalytis prisiminimais, o ir iš tų, kurie sutiko, prisiminimus teko traukte traukti. Manau, kad tai tikrų vyrų, nesutrinkančių pavojingiausiomis akimirkomis, bruožas.
Apie kiekvieną jų būtų galima parašyti po atskirą knygą.
Prieš 30-20 metų jiems tebuvo 18-19 metų. Ir jie nežinojo, kodėl būtent jie turi vykti į Afganistaną. Jie nenutuokė, kas jų ten laukia, daugelio jų sutikimo nė neklausė, todėl teko paklusti ir susitaikyti su likimu. Kai kurie jų žuvo nė nepalietę Afganistano žemės, pačią pirmąją nepaskelbto karo dieną. Kai kuriuos sužalojo gudriai paslėpti sprogmenys, arba pakirto kalnuose pasislėpusio priešo kulka. Kitiems pavyko išvengti mirties ir sužalojimų, tačiau tas beprasmis karas visiems jų paliko gilų randą sieloje.
Nesuklysiu sakydamas, kad didžiausios karo Afganistane aukos yra ten tarnavusiųjų vaikinų motinos. Net ir tie patys vaikinai, dvejus metus praleidę „pod pricielom“, su nuolat gresiančiu pavojumi galop susitaikydavo ir priprasdavo prie sprogimų ir virš galvų zvimbiančių kulkų. Tačiau Lietuvoje likusioms motinoms ta kasdienė nežinia ir nuolatinis laukimas atnešė nepalyginti daugiau skausmo ir ašarų.
DELFI jau publikavo dalį knygos ištraukų, siūlome skaitytojams naujas:
Andrius Kasevičius gimė 1959 metų lapkričio 12 dieną, Altajaus krašte, tremtinių šeimoje. 1962 metais berniuko šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Panevėžyje. 1979 metų gegužės mėnesį buvo paimtas į armiją, o tų pačių metų lapkritį išsiųstas į Afganistaną. Jefreitorius A. Kasevičius ten tarnavo šauliu. Žuvo 1981 metų sausio 22 dieną, likus vos keliems mėnesiams iki tarnybos pabaigos. Už drąsą ir narsą A. Kasevičius buvo apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu (po mirties). Apie paskutines Andriaus gyvenimo valandas bei vaikino žūties aplinkybes pasakoja Jonas Zikas, Afganistano karo veteranas.
1981 metų vasario mėnesį, kelyje Puli Humri–Nachrinas, dušmanai iš pasalų užpuolė pėstininkų bataliono šarvuotį, gabenusį maistą ir išgijusius kareivius. Žuvo 12 kareivių ir karininkų, vienas karys liko gyvas, tačiau išprotėjo. Tarp žuvusiųjų – panevėžietis Andrius Kasevičius.
Mudu su Romu Tupiku palapinėje ruošėmės pietums. Atėjęs sargybinis pranešė, kad iš Nachrino atvyko mūsų kraštietis, lietuvis. Susipažinome ir tuoj pat pasikvietėme Andrių į vidų. Po trumpo pasisveikinimo pradėjome vieni kitiems pasakoti savo nuotykius ir planuoti, ką veiksime netrukus grįžę namo. Budinčiam sargybiniui įsakiau pietus paruošti palapinėje trims. Pietaujant Andrius nusistebėjo, kad sriubą valgome blizgančiais šaukštais iš tikrų lėkščių, o kompotą geriame iš krištolinių taurių. Atsakiau, kad žvalgai gali sau tai leisti. Pasak Andriaus, jų dalinyje vienu šaukštu iš dviejų trijų katiliukų valgo 10 karių, o miega jie žeminėse ant narų arba apkasuose.
Po pietų pasvajojome apie Lietuvėlę, kaip grįžę linksminsimės.
Apie ketvirtą valandą vėl susitikome su Andriumi. Atsisveikindami apsikabinome ir susitarėme pasimatyti, kai paleis namo. Tačiau pajutau nerimą, tą patį jausmą pastebėjau šmėkštelint ir Andriaus veide.
Grįžęs į kuopą ėmiau tvarkyti ginklą, bet neramios mintys vijo viena kitą. Staiga išgirdau pašto sraigtasparnio burzgimą. Tuo pat metu į palapinę rėkdamas įbėgo sargybinis. Jis šaukė, kad kelyje į Nachriną dega šarvuotis, o aplink jį guli lavonai. Bazėje iškart buvo paskelbtas pavojus, į pagalbą pasiųsti žvalgai. Daugiau niekuo padėti negalėjome, nes pagrindinės pulko pajėgos išvykusios į kovinę operaciją.
Sukomplektavę dvi kovines mašinas BMP (pėstininkų šarvuotį), BMR (žvalgų šarvuotį) ir vieną tanką T-54 išvykome į įvykio vietą. Aplenkėme pro mus pravažiavusius ir ramiai besiilsinčius Afganistano liaudies armijos bataliono karius.
Tarp lavonų radome ir per stebuklą likusį gyvą, tačiau kontūzytą karį. Jis taip pat buvo be batų. „Išvažiavę iš bazės į kalnų kelią aplenkėme afganistaniečių armijos koloną. Nuvažiavę dar porą kilometrų išgirdome galingą sprogimą, – prieš išvežamas į ligoninę spėjo papasakoti likęs gyvas karys. – Granatsvaidžio sviedinys pataikė į mūsų šarvuočio ratą. Mašina sustojo. Vairuotojas įlipo į kabiną ir pamėgino ratą atjungti nuo reduktoriaus. Andrius paleido į darbą stambiakalibrį šarvuočio kulkosvaidį (KPBT), tačiau šis, nelaimei, greitai užsikirto (ir šarvuotis, ir kulkosvaidis buvo ne Andriaus, vėliau ekspertai nustatė, kad jis buvo neišvalytas). Jei kulkosvaidis nebūtų užspringęs, mūšio baigtis galėjo būti kitokia. Tada Andrius ėmė šaudyti mažesnio kalibro kulkosvaidžio. Vairuotojui niekaip nesisekė atjungti rato. Į tebestovintį šarvuotį vėl pataikė granatsvaidžio sviedinys. Šis šūvis buvo skirtas Andriui, nes tik taip buvo galima mus sudoroti. Sviedinys pradegino šarvą ir sprogo viduje. Smūgio banga nutraukė Andriui galvą. Vyresnysis leitenantas išmetė mane pro liuką į lauką. Krisdamas išgirdau sprogimą, po kurio nieko nebeatsimenu.“
Vėliau ekspertai nustatė, kad iš ligoninės vežami beginkliai kariai siaubo apimti ėmė šokinėti iš šarvuočio. Keli rankose turėjo granatas. Supratę beviltišką padėtį ir nenorėdami pakliūti į nelaisvę patys susisprogdino.
Siauroje tarpeklio vietoje šarvuotis pateko į gerai parengtą pasalą ir buvo apšaudytas iš dviejų pusių. Vėliau nustatyta, kad pasala buvo skirta Afganistano liaudies armijos batalionui. Priekyje važiavęs tankas būtų iškart pašautas, o kariai būtų pasidavę. Paklausėme afganistaniečių karininkų, kodėl išgirdę šūvius jie neskubėjo mūsų draugams į pagalbą? Jie ramiai paaiškino, kad tankas netikėtai sugedo. Tad jie nusprendė atviroje vietovėje jį taisyti ir palaukti ryto. Be to, pridūrė, kad nei šūvių, nei sprogimų negirdėję. Supratome, kad jie išsigando. Kitą dieną partemptame šarvuotyje suskaičiavome net 7 dideles kumuliatyvinių sviedinių pramuštas skyles, taip pat daug mažesnių.
Likusį gyvą liudininką, jau išprotėjusį, išsiuntė į Sovietų sąjungą.