A.Butkus: Mindaugas ir latgaliai

 (385)
Mindaugo kapo plokštės teksto nuorašas

Pastaruoju metu politiniais sumetimais daug rašoma apie lietuvių ir lenkų bendrą praeitį: akcentuojamas bendros valstybės turėjimas, broliuojamasi, didžiuojamasi net 1791 m. konstitucija (kuri, tiesą sakant, unifikavo buvusią Abiejų Tautų Respubliką, paversdama ją didžiąja Lenkija) ir pan.

Šitame fone pamirštami lietuvių ryšiai su tikraisiais etniniais broliais latviais, su kuriais mus sieja dar ir kraujo giminystė, susiliejus mūsų etnosams su kuršiais, žiemgaliais ir sėliais. Mat šiaurinės šių genčių žemės, XIII a. okupuotos vokiečių, nuo XIV a. ėmė latvėti, o pietinės, likusios LDK sudėtyje, ilgainiui sulietuvėjo. Čia verta priminti, kad į Lietuvą bėgo kovas pralaimėję baltai; pabėgėlių ar persikėlėlių gyventas vietas dar ir šiandien liudija vietovardžiai Kuršiai, Kuršeliai, Kuršėnai, Dainava (jotvingių), Prūseliai, Prūsiškės; apie tūkstančių žiemgalių pasitraukimą į Lietuvą 1290 m., kritus Sidabrei, paskutinei jų piliai, rašo ir kronikos.

Bendro kraujo su latvių protėviais galėjęs turėti net Vytautas Didysis – jo motina Birutė galėjusi būti ne žemaičių, o kuršių kilmės. XIV a. žemaičius nuo Baltijos tebeskyrė kuršiai – jie Lietuvos pusėje sužemaitėjo tik po gero šimto metų, t.y. XV a. (Vytautas gimė 1350 m., vadinasi, Kęstučio kelionė į Palangą galėjusi būti apie 1349 m., o Birutė gimusi bent keliolika metų anksčiau) Birutės kildinimas iš žemaičių bajoro Vidimanto šeimos yra tik mūsų istorikų romantikų fantazijos vaisius – jų laikais trūko žinių apie kitas šiaurines baltų gentis bei jų arealus, todėl manyta, jog žemaičiai prie Baltijos gyveną nuo neatmenamų laikų ir pats Palangos vardas esąs žemaitiškas (iš tikrųjų kuršiškas, kaip ir Kretinga, Ablinga, Būtingė ir kt.).

Bet grįžkim į Mindaugo laikus. Lietuvos valstybės vienijimas vyko tuo metu, kai aplinkiniai baltai atkakliai grūmėsi su atsibasčiusiais ir čia įsitvirtinusiais vokiečiais. Kaimynų baltų beveik šimtmetį trukusi kova (šiaurėje 1202-1290, Prūsijoje 1230-1274) leido Lietuvai laimėti laiko ir netrukdomai stabilizuoti politinę suirutę, netikėtai susidariusią XIII a. antrojoje pusėje po Mindaugo mirties. Kryžiuočių karai su Lietuva apogėjų pasiekė daug vėliau, Gedimino ir ypač Kęstučio laikais, kada kryžiuočiai sinchronizuodavo savo puolimus iš Prūsijos ir Livonijos pusių.

Latgaliai

XIII a. pirmojoje pusėje vokiečiams pavyko pavergti lyvius (finų gentį; jos vardu vokiečiai pavadino kraštą Livland, Livonia), sėlius ir latgalius. Latgaliai buvo gausiausia gentis tame regione; ji taipogi turėjo didžiausią aealą ir buvo bepradedanti valstybiškai struktūrizuotis – iš tų laikų yra žinomos latgalių kunigaikštystės Jersika, Talava, Atzelė ir Kuoknesė. Jersikos ir Talavos kunigaikštystės iki vokiečių ekspansijos buvo veikiamos Polocko ir Novgorodo krivičių: intensyviai su jais prekiavo, protarpiais jiems mokėdavo duoklę, orientavosi į stačiatikybę. Skirtingai nuo karingųjų kuršių ir ypač žiemgalių, latgaliai vokiečiams per daug nesipriešino, stengėsi konfliktus spręsti diplomatiniu būdu, sutikdavo su primesta vasalyste, net leidosi įtraukiami į kovas su kitas baltais – dalyvaudavo žygiuose kaip vokiečių kariuomenės dalis. Vėliau, nurimus vidaus karams Livonijoje, būtent latgaliai kėlėsi ar buvo keliami į išretėjusią Žiemgalą ir Kuršą ir tokiu būdu davė pradžią dabartinei latvių tautai bei kalbai.

Kad ir tapę kalavijuočių vasalais, latgaliai toliau palaikė tradicinius ryšius su lietuviais, tuo užsitraukdami vokiečių nemalonę. Pavyzdžiui, 1214 m. kalavijuočiai apiplėšė Jersikos pilį, keršydami už tai, kad jos kunigaikštis Visvaldis, būdamas Rygos vyskupo vasalas, „vis padeda lietuviams patarimais ir veiksmais“. Visvaldis paprašė lietuvių apginti jo pilį, ir 1215 m. lietuviai tai padarė. Per latgalių žemes lietuvių kariai dažnai žygiuodavę gilyn į kraštą, siekę estų kraštus.

Vėlesni Lietuvos istorijos įvykiai irgi neaplenkia Latgalos. Lietuva stengėsi pasiekti Dauguvą – tuometinį prekybos kelią tarp Rytų ir Vakarų – ir ją kontroliuoti. Lietuviai ne kartą pretendavo į Daugpilį, net turėjo netoliese Dauguvos krante pasistatę pilį. Šiuos savo siekius LDK įgyvendino tik 1561 m., kai Livonija, gelbėdamasi nuo Ivano IV kariuomenės siautėjimo, pasiprašė LDK globos ir beveik visa prisijungė prie Lietuvos. LDK (nuo 1569 m. – Abiejų Tautų Respublikos) sudėtyje Latgala išbuvo 211 metų – iki Pirmojo Respublikos padalijimo 1772 m. Politiniai saitai su ATR išlaikė Latgaloje katalikybę, suformavo skirtingą latgaliečių tarmę ir etninį identitetą.

Pirmasis Lietuvos krikštas

Tiek Mindaugo krikštas (1251), tiek karūnavimas (1253) irgi glaudžiai susiję su šiauriniais kaimynais. Kaip ir daugelio valdovų, Mindaugo krikštas pirmiausia turėjo politinių išskaičiavimų. Krikštu Mindaugas tikėjosi suardyti Tautvilos-Vykinto-Danilos koaliciją, ir tai jam pavyko. Priešingu atveju pakrikštytasis livoniečių statytinis Tautvila būtų buvęs paskelbtas teisėtu Lietuvos valdovu, kurį būtų galima legaliai remti karine jėga, jei Mindaugas su savo šalininkais priešintųsi. Ir Livonija, vokiečių praminta Marijos žeme, išplėstų savo valdas Lietuvoje, geografiškai susijungdama su Prūsija. Toks scenarijus tiek Lietuvai, tiek Livonijos tautoms, žinoma, būtų buvęs pražūtingas, nes būtų atvertas kelias masinei krašto kolonizacijai, ir likusius baltus su estais ilgainiui būtų ištikęs prūsų likimas.

Kitas krikšto pretekstas buvo natūralus siekis, jog Lietuva būtų pripažinta Europoje kaip valstybė ir iš kryžiuočių būtų atimtas motyvas ją puldinėti.

Mindaugo krikštui Livonijos ordinas su arkivyskupu pritarė ir jį skatino, tebepuoselėdami viltį paversti Lietuvą bažnytine Livonijos provincija. Šiuos jų planus sugriovė netrukus įvykusi Mindaugo karūnacija. Eiliuotoji Livonijos kronika, aprašydama šį įvykį, užsimena, kad karūnos Mindaugui ir Mortai buvo pagamintos Rygos meistrų. Mindaugo krikšto reikšmė dar nėra reikiamai įvertinta. Labai sureikšminamas antrasis, masinis Lietuvos krikštas 1387 m. ir tolesnis Lietuvos krikščionėjimas. Net teigiama, kad pirmosios krikščioniškos maldos į lietuvių kalbą Jogailos ar Vytauto buvo išverstos iš lenkų kalbos. Tai netiesa. Prof. Z. Zinkevičius yra įrodęs, kad net dabartiniuose lietuviškuose religiniuose tekstuose esama frazių, išverstų ne iš lenkų, bet iš Livonijos vokiečių kalbos. Pavyzdžiui, žegnonėje Dievo minėjimas (Vardan Dievo Tėvo) nukelia mus į XIII a. Livoniją. Nei lotyniškame (In nomine Patris), nei lenkiškame (W imę Ojca) variante žodžio Dievas nėra. Dievas minimas tik lietuviškoje, latviškoje ir prūsiškoje žegnonėje – taip tada dar žegnodavęsi vokiečiai, išlaikę krikščionių arionų tradiciją, atsiradusią IV a. Vadinasi, ne tik krikštą, bet ir pirmuosius bažnytinus tekstus mes gavom ne iš lenkų, o iš Livonijos vokiečių rankų.

Mindaugo mirtis ir kapas

Metraščiuose Mindaugo nužudymas aiškinamas Treniotos sąmokslu ir kad tai buvęs kerštas už pagrobtą Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną. Rašoma, kad, mirus Mortai, Mindaugas šermenyse Daumantienei pasakęs, jog mirdama Morta paprašiusi Mindaugą vesti ją, Mortos seserį, nes norėjusi mažus vaikus patikėti būtent seseriai, o ne kitai pamotei. Šį faktą prof. E. Gudavičius interpretuoja kaip didelę Mindaugo meilę Mortai ir norą turėti gyvą jos paveikslą.

Alvydas Butkus

Mindaugas buvo nužudytas 1263 m. drauge su dviem sūnumis Rukliu ir Rupeikiu. Nužudymo vietos metraščiai nenurodo.

Tačiau esama legendos, jog Mindaugas buvęs nužudytas ir palaidotas Agluonoje, Latgaloje, už 53 km į šiaurės rytus nuo Daugpilio. Agluona dabar priklauso Preilių rajonui. Ji yra Latvijos katalikų centras, čia stovi katedra, pastatyta 1780 m. vietoje buvusios medinės bažnyčios (nuo 1980 m. – bazilika), dominikonų vienuolynas 1993 m. Agluoną aplankė popiežius Jonas Paulius II. Pirmasis žinomas liudijimas apie Mindaugo kapavietę Agluonoje mus pasiekė iš XVII a. Duobelės pastorius ir religinių raštų vertėjas J. F. Rivijus (Rivius, ?–1685) savo raštuose mini, jog 1618 m. Agluonoje, šalinant kažkokio seno bokšto griuvėsius, buvo rasta juodo marmuro antkapinė plokštė, liudijanti Mindaugo kapą. Vėliau ši plokštė išvežta į Kuoknesės bažnyčią, bet iki mūsų dienų neišlikusi, likęs tik teksto nuorašas, padarytas 1690 m. Jis skelbia, kad „šioje žemėje ilsisi Mindaugas (MENDOCUS), kunigaikštis (vadas?) lietuvis (DUX LITHUANUS), kuriam gyventi ir mirti buvo garbė, garbės reikalas. /.../ Karaliumi iš kunigaikščių (REX E DUCE) /.../ (tapęs?) pirmuoju /.../ Stabų garbintojas dvilypis (IDOLIS CULTor DUPLEX EST). /.../ Ir nebūdamas saugus (NEC TUTISSimus) klasta žiauria (ASTUTIAE CRUDELI) /.../ nužudytas (ocCISUS EST) metais išganymo (ANNO <...> SALUTIS) 1263 rugsėjo 12“.

Pasak vienų, Mindaugas palaidotas ten pat, Agluonoje, pilkapyje į vakarus nuo bažnyčios, prie dabartinių kapinių. Kiti gi teigia, jog Mindaugo palaikai esą buvę perkelti į bažnyčią, po altoriumi, kur virš kapo dominikonai buvo pritvirtinę atminimo lentą, tačiau neišlikusi ir toji.

Kodėl Mindaugas atsidūręs Agluonoje, Livonijos teritorijoje, pasakoja kita legenda. Esą Morta buvo kilusi iš šių vietų; ji buvusi vieno kilmingo latgalio – Madelonų (apie 2,5 km į pietryčius) pilies valdytojo – duktė, tad Mindaugas keliavęs į uošviją guosti Mortos tėvų dėl dukters mirties ir čia buvęs užkluptas sąmokslininkų.

Dėl antkapio įrašo, tiksliau, nuorašo autentiškumo galima diskutuoti. Blogiausia tai, kad neišlikęs originalas. Tačiau, antra vertus, vargu ar antkapinės plokštės istorija būtų buvus išlaužta iš piršto – sunku patikėti, kad nei su Lietuva ar Latgala, nei su katalikybe nesusijęs vokietis dvasininkas būtų ėmęsis falsifikuoti tokią istoriją.

Legendos turi teisę gyvuoti

Latviai labai pagarbiai traktuoja legendą apie Mindaugo žūtį Agluonoje ir Mortos Mindaugienės kilmę iš latgalių. Ši istorija pasakojama kiekvienam Agluonos svečiui ekskursijos po bažnyčią metu. Pabrėžiama, kad tai buvęs pirmasis ir vienintelis baltų karalius, stengęsis suvienyti aplinkines baltų gentis. Be to, nors Mindaugas save titulavęs lietuvių karaliumi (K. Mindow von Lithauen), popiežiaus pasirašyti dokumentai liudija, kad Mindaugas karūnuotas kaip rex Lettowiae. Livonijos kronikose Lietuvos vardo pirmasis skiemuo irgi yra Let- (Lettowen), o patys lietuviai Henriko Latvio vadinami Letones. Tokį šalies pavadinimą latviai populiariai aiškina kaip sąsają su šaknimi lat-, let-, lot- ir spėja, kad dalį valdų ar bent rezidenciją Mindaugas galėjęs turėti ir latgalių žemėse. Šitaip vėl grįžtama prie karalienės Mortos latgališkos kilmės. Šios hipotezės naudai liudija tai, kad Mortos sesuo Daumantienė nutekėjo ne kur nors už jūrų marių, o į kaimyninę Nalšią, kuri buvusi Lietuvos Sėloje, į pietus nuo Latgalos. Ieškoti žmonų už devynių girių vietiniams kunigaikštukams nebuvę įprasta.

Kai kurie Latgalos dvasininkai siūlo inicijuoti bazilikos altoriaus ir požemio ekspertizę – gal Mindaugas iš tiesų buvo perlaidotas į baziliką? Gal Lietuvos tikrai laukia tūkstantmečio atradimas tais pačiais jubiliejiniais 2009 m.?

Lietuvoje turime legendą apie Gedimino žūtį Veliuonoje 1341 m. ir jo kapą viename iš jos piliakalnių. Legenda apie Mindaugo kapą Agluonoje ir latgališką Mortos kilmę yra dar gražesnė ir svarbesnė – ji amžiams sujungia abi likusias baltų tautas – lietuvius ir latvius.

www.DELFI.lt
 
385
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvos pjūvis

K. Jovaišas. Lietuvos rusai: šalies patriotai ar penktoji Putino kolona? (489)

2014 balandžio mėn. 22 d. 14:44
Krymo okupendumas, iki neregėtų aukštumų pakėlęs Vladimiro Putino populiarumo kreivę, įtikinamai rodo, kad Rusijos ekspansijai pritaria ne tik politinis elitas, bet ir paprasti rusai. Pritarimo okupendumui prasme svarbu ne tai, kad rusai pagrįstai laikomi gerais, šiltais, atvirais ir nuoširdžiais žmonėmis, o tai, kad pasąmonės lygmeniu jiems organiškai būdingas imperinis mąstymas.

S. Jurkevičius. Nuolaidžiavimas mokiniams ugdo ištižėlių kartą (695)

2014 balandžio mėn. 22 d. 07:00
Pasisakymą apie padėtį švietimo sistemoje būtų galima pradėti citata iš „Lietuvos ryto“ Laiko ženklų skilties: „Lietuvos švietimo problemos žinomos jau ne vienerius metus: drausmės mokyklose stoka, neaukšti mokymosi ir elgesio standartai, geriausiu atveju nukreipti į vidutinį lygį, išplitusi pedagogų apatija, formalus požiūris į mokinius, menkas mokytojo profesijos prestižas.“ Akivaizdu, kad esama padėtis švietimo sistemoje kelia visuomenės rūpestį ir nerimą.

V. Vingrienė. Po Vilniaus centrą dviračiais važinėji - dar ne žaliasis (39)

2014 balandžio mėn. 22 d. 07:00
Žalieji dažnai asocijuojami tik su vienos – ekologinės problemos sprendimu.Bet jų veikla šiandien daug platesnė, yra ir skirtingų žaliųjų krypčių.Viena kryptis koncentruojasi tik ties siaurai suprastais gamtosaugos aspektais. Kiti atstovauja liberalizmui – iškelia individualizmą ir esą visas problemas išspręsiantį žaliąjį verslą.

Č. Iškauskas. Perversmai Baltijos šalyse: šiandien jo reikia mūsų galvose (78)

2014 balandžio mėn. 21 d. 09:03
Č. Iškauskas. Perversmai Baltijos šalyse: šiandien jo reikia mūsų galvose
"Panevezio balsas"
Perversmas – staigus ko nors virsmas, pasikeitimas ar pakeitimas, jeigu tai ne gamtos, mokslo ar šiaip gyvenimo permaina, – suprantamas dažniausiai su ideologiniu atspalviu. Žinynai apibrėžia santvarkos, revoliucinius, karinius, valstybės perversmus, kai valdžia pereina iš rankų į rankas, keičiasi lyderiai, diktatoriai, imperatoriai. Dažniausiai jie nepaliečia gyventojų daugumos, o vyksta tarsi paviršiniuose visuomeniniuose vandenyse.

Pažaislyje palaidotas K. Pacas prieš mirtį sudegino vienuolyno statybos sąskaitas vienuolyne rengiamas paskaitų ciklas (102)

2014 balandžio mėn. 20 d. 10:00
Saugodamas istoriją, vienuolių kamaldulių palikimą, svetingumo komplekso „Monte Pacis”, įkurto Pažaislio vienuolyne, kolektyvas kartu su vienuolyne gyvenančiomis ir juo besirūpinančiomis seserimis kazimierietėmis inicijuoja ilgalaikį renginių ciklą.