Tomis dienomis, grįždami į Kauną, aplankėm kelias apylinkes Vilniaus krašte. Ten irgi jautėmės tarsi persikėlę 100 metų į praeitį – parduotuvėje žmonės kalbėjo rusiškai, o paklausti, kur čia gyvena lietuviai, gūžčiojo pečiais ir purtė galvas. Vienos parduotuvės lankytojai atrodė itin varganai: vilkėjo vatinukus („šimtasiūles“), avėjo purvinais auliniais, o ir aplink parduotuvę telkšojo skysto purvo bala. Ore aidėjo „branj i slavianskaja reč“.

Sustingęs laikas

Pervažiavus tas Lietuvos apylinkes šiais laikais, padėtis atrodo kiek kitaip. Daugelis buvusių rusakalbių dabar jau šneka „po prostu“, kaip tuteišiai, ir dedasi lenkais. Iš anų laikų liko tik gūžčiojimas pečiais ir galvos purtymas, jei ko paklausi lietuviškai. Kai kuriose apylinkėse buvusius viešuosius užrašus rusų kalba pakeitė užrašai Lenkijos valstybine kalba. „Po litewski“ nelabai susikalbėsi net seniūnijoje. Jei nustebęs imsi karpyti ausimis, tau paaiškins, kad lietuvių kalba čia yra „język pogański“, katalikybė yra „polska wiara“ (todėl bažnyčiose lietuviškos pamaldos nepageidautinos), o lenkų šaknys čia esančios „od wieków“.

Gausi ir istorijos pamoką. O ji bus tokia. 1920 m. gen. L. Želigovskis Vilnių išvadavo iš „klumpėtų chamų litvinų“ ir atkūrė senosios Žečpospolitos teritorijos dalį, kurią pavadino „Litwa Środkowa“ (Vidurio Lietuva). Vakarų Lietuva esą likusi neišvaduota ir valdoma „litvinų“ ar „žmudų“ (žemaičių) su sostine „Kownu“, o Rytų Lietuvą (Baltarusijos dalį) laikė užgrobusi tuometinė Sovietų Rusija. Po dvejų metų (1922) Vidurio Lietuva pasiprašiusi prijungiama prie Lenkijos, ką toji ir padarė. Vilniaus vadavimas esą buvęs būtinas dar ir dėl galimo pakartotinio Sovietų Rusijos puolimo – Lietuva, girdi, būtų praleidusi Raudonąją armiją Varšuvos link. Be to, jei Vilnius būtų likęs Lietuvai, tai jį nuo Lietuvos būtų atplėšę bolševikai. Vadinas, Želigovskis išgelbėjęs vilniečius ne tik nuo „litvinų“, bet ir nuo Rusijos.

Jei būsite taktiškas, neužduosite vietiniams klausimo, ar tik ne nuo Rusijos „gelbėjo“ Lenkiją Hitleris 1939 m. rugsėjį. Kitas netaktiškas klausimas būtų, kada gi Vilnius senovėje priklausė ne LDK, o Lenkijai. Neklauskite ir apie Vilniaus krašto lietuvišką vietovardyną, nes tada net pats pašnekovas ims abejoti, ar jo lenkiškos šaknys čia „od wieków“. O jei pašnekovas dar ir mokytojas, jis pats nutylės faktą, jog „Wilenszczizna Polska“ nėra kokios nors lenkų tarmės tęsinys, o tik atneštinė kalba, atsiradusi rusų-baltarusių-lenkų kalbų pagrindu, 18-20 a. slavėjant čia gyvenusiems lietuviams.

Antilietuviška arogancija šiame krašte išlikusi per visą sovietmetį. Ji buvusi tokia stipri, kad 1989–1990 m. ja bandė lošti Maskva ir jedinstvininkai – esą jau verčiau autonomija CCCP sudėtyje nei nepriklausomos „chamskos Litwos“ dalis. (Tam tikra prasme šią aroganciją perėmė ir šiais laikais Vilniuje įsikūrę kai kurie lietuviai – gero vilnietiško tono ženklu tapo Kauno ir likusios Lietuvos menkinimas.)

Valstybė valstybėje

Strateginis dabartinių Vilnijos politikierių uždavinys – visomis išgalėmis priešintis, kaip jie sako, krašto lituanizacijai. Pats Vilnius, anot jų, jau esąs beveik prarastas – čia lietuviai jau sudaro apie 60 proc. gyventojų, ko nesą buvę per visą miesto istoriją. Bet kraštą išlaikyti lenkišką galima per demokratiškai išrinktas savivaldybių tarybas, kurių valioje yra ir mokyklų administravimas. O jau čia procesą galima valdyti kaip nori. Štai kodėl Vilniaus ir Šalčininkų rajonų taryboms labiau rūpi švietimo reikalai nei tų rajonų žmonių materiali gerovė.

Alvydas Butkus:
Lietuvos valdžios apsimetimas, jog Vilnijoje viskas gerai, yra alyvos pylimas į skinų laužus, nes vienas iš jų postulatų yra tai, jog Lietuvoje pažeidinėjamos pačių lietuvių, kaip tautos, teisės. Žinoma, Vilnijoje niekas lietuvių diržu per galvą dar nemuša, tačiau yra aibės psichologinio smurto priemonių, verčiančių lietuvius tarnautojus išvykti iš šio krašto.

Seniūnijose vienpusiškai koreguojamas ir mokinių kontingentas, nes nuo mokinių skaičiaus irgi priklauso mokyklų finansavimas. Jei tėvai dar svarsto, į kurią – lietuvišką ar lenkišką – mokyklą leisti savo vaikus, apsispręsti padeda savivaldybių klerkai, žadėdami įvairių buitinių lengvatų, jei tėvai rinksis lenkišką mokyklą. Ir atvirkščiai – jei tėvai leidžia vaiką į lietuvišką mokyklą, jie gali turėti problemų, pavyzdžiui, apsirūpinant žiemą kuru, apiforminant ES paramą ir pan. Problemos baigsis, kai tik vaikas pereis į lenkišką mokyklą. Šitaip sumažinus mokinių skaičių lietuviškoje mokykloje, galima siekti ir jos uždarymo apskritai, ką numato Lietuvos įstatymai.

Psichologinių ir biurokratinių sunkumų patiria į Vilniją atvykę dirbti lietuviai mokytojai, kiti tanautojai. Neseniai Lietuvą papiktino rasinės ir tautinės nepakantos apraiškos Vilniuje. Tačiau Vilnijos lenkų tautinė nepakanta lietuviams tarnautojams visiškai nutylima, nors ji yra kur kas senesnė ir labiau paplitusi. Tai pilsudskinio laikotarpio recidyvas. Lietuvos valdžios apsimetimas, jog Vilnijoje viskas gerai, yra alyvos pylimas į skinų laužus, nes vienas iš jų postulatų yra tai, jog Lietuvoje pažeidinėjamos pačių lietuvių, kaip tautos, teisės. Žinoma, Vilnijoje niekas lietuvių diržu per galvą dar nemuša, tačiau yra aibės psichologinio smurto priemonių, verčiančių lietuvius tarnautojus išvykti iš šio krašto. Vilnija de facto vis dar tebėra „Litwa Środkowa“.

Kurios valstybės interesas?

Lietuvos vyriausybės pasyvų elgesį galima suprasti, bet ne pateisinti. Suprantama, kad šiuo atveju jai iškilusi dilema: ar neerzinti strateginės partnerės Lenkijos ir toliau nematyti, kaip ji Lietuvoje įgyvendina savo interesus, vienašališkai steigdama universitetų filialus, siuntinėdama kunigus, mokytojus ar kitus misionierius, šmirinėjančius po Pietryčių Lietuvą ir agituojančius ignoruoti lietuviškas mokyklas ir lietuvišką bažnyčią, ar susirūpinti tolesniu šio regiono kryptingu slavinimu ir pristabdyti jį, nes ilgainiui šis slavėjimas gali baigtis tuo, kuo baigėsi Serbijos Kosovo albanizacija.

Šiuo požiūriu tautinė netolerancija lietuviams Vilnijoje valstybei yra kur kas pavojingesnė nei pavieniai rasinės netolerancijos faktai pačiame Vilniuje ir ignoruoti ar toleruoti ją yra tiek pat nusikalstama, kiek ir toleruoti rasizmą. Prioritetas turi būti teikiamas Lietuvos vidaus interesams. Baimė suerzinti kaimyną ir marionetiškas paklusimas jo poreikiams tik rodo mūsų diplomatijos nemokšiškumą. Juo labiau, kad Vilniaus kraštas nėra Lietuvos ir Lenkijos bendrai administruojama teritorija, kaip kažkada Infliantai.

Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo praėjo jau 18 metų, tačiau Vilniaus krašto lietuvių padėtis tapo blogesnė nei buvo sovietmečiu. O juk reikia tiek nedaug: pasiekti, kad būtų liautasi persekioti tėvai, nusprendusieji leisti vaiką į lietuvišką mokyklą, kontroliuoti, kad mokyklos būtų finansuojamos pagal vienodus kriterijus, o VSD dar galėtų subtiliai pasidomėti gausiais kaimyninės šalies emisarais, kurstančiais krašte tautinę nesantaiką, kas šiaip jau baudžiama įstatymu.