A.Butkus. Baltų valstybinių kalbų vartojimas – įstatymas ir tikrovė

 (645)
Simboliškas sutapimas – lietuvių kalba buvo vėl paskelbta valstybine kalba per Latvijos Nepriklausomybės dienos šventę – lapkričio 18. Tai įvyko 1988 m., t.y. dar neatkūrus abiem šalims nepriklausomybės. Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas, tiesa, buvo priimtas daug vėliau.
Alvydas Butkus

Šiuo metu valstybinė lietuvių kalba vartojama beveik visose oficialaus gyvenimo sferose. „Beveik“ reiškia, kad ne visose. Dėl valdininkų vaikiškos provincialumo ligos ji traukiasi iš viešųjų užrašų, įstaigų pavadinimų, iš kur ją vis labiau išstumia didesnį socialinį prestižą turinti anglų kalba. Stumiama ji ir iš mokslinių straipsnių, konferencijų, kur oficialiąja kalba paprastai pasirenkama anglų, rečiau – rusų, priklausomai nuo svečių kontingento. „Lingva franka“ parinkimą šiuo atveju lemia internacionali konferencijų dalyvių sudėtis.

Kalbų vartojimas žiniasklaidos priemonėse

Lietuvos televizijos laikosi praktikos versti nelietuvišką tekstą garsu. Tiek užsienio filmai, tiek interviu girdimi dviem kalbomis: skamba originalo kalbos fonas, kurį „užkloja“ vertimas į lietuvių kalbą. Išimtis paprastai daroma filmams ir laidoms, įgarsintoms rusiškai: žiūrovas girdi rusų kalbą ir mato subtitruotą vertimą į lietuvių kalbą.

Dėl tokios nelygybės ir prioritetinio dėmesio rusų kalbai visuomenėje ne kartą buvo kilusi diskusija, tačiau iki šiol nugalėdavo dabartinės padėties šalininkai, argumentuodami tuo, kad subtitruoti kitas užsienio kalbas netikslinga, nes tada televizijos negalės žiūrėti aklieji (sic!) ir senosios kartos žmonės. (Kurčiųjų ar jaunimo teisės tokiu atveju paprastai nutylimos.)

Blogiausia tai, kad visiškai nesubtitruojami rusifikuotieji „Discovery“, „National Geographic“, „Travel“, „Animal Planet“ ir kiti ne Rusijoje perkami pažintiniai kanalai – didelei daliai Lietuvos jaunimo jie neprieinami, nes toji dalis nesupranta rusiškai. Valstybinės lietuvių kalbos komisija ir inspekcija taikstosi su tokia padėtimi ir jokios problemos čia neįžvelgia, nors kalbos įstatymo pažeidimas yra akivaizdus.

LATVIJOJE

Latvijoje rusų kalbos (greta valstybinės latvių) vartojimas yra kur kas labiau paplitęs nei Lietuvoje. Susidaro įspūdis, kad vadinamieji rusakalbiai de facto yra pasiekę, jog rusų kalba Latvijoje būtų pripažinta antrąja valstybine kalba. Žinoma, ne visai etiška lyginti etninę padėtį Latvijoje, kur rusai sudaro beveik trečdalį šalies gyventojų, ir Lietuvoje, kur jų tėra penki procentai. Tačiau rusų kalbos oficiali vartosena bei požiūris į ją Latvijoje, atrodo, nėra pakitęs nuo sovietinių laikų. Kas krinta į akis?

Rusų kalba valstybės įstaigose

Skirtingai nuo Lietuvos, čia, Latvijoje, latvis parduotuvėje, įstaigoje ar taksi į pardavėją, pareigūną ar taksistą kreipiasi rusiškai, jei tik nėra įsitikinęs, kad tas yra latvis. Na, tarkim, tokios yra vietinės tradicijos. Dėl viso pikto, taip sakant. Tačiau tokiu būdu jis parodo nepagarbą savo šaliai ir jos kalbai. Tokią pačią nepagarbą šaliai deklaruoja ir įstaigoje dirbantis rusas, verčiantis klientus latvius kalbėti kitos šalies kalba, puikiai žinodamas, kad latvis nusileis ir dėl šventos ramybės ims kalbėti rusiškai. Buvau liudininkas, kaip kartą vienoje iš Rygos „Maximų“ rusė kasininkė, atkakliai pirkėjo šnekinama latviškai, atsakymą skaičiais užrašė ant lapelio (buvo klausta kainos), taip ir nepratarusi nė žodžio latviškai.

Rusų kalba žiniasklaidoje

Žiūrėdamas Latvijos TV latvių kalba, žiūrovas paprastai mato ir subtitrus Rusijos Federacijos oficialiąja kalba. Kieno garbei? Vakarų šalių filmai rodomi net trimis kalbomis vienu metu: žiūrovas girdi originalo kalbos foną, girdi vertimą į valstybinę kalbą ir dar gali skaityti vertimą į rusų kalbą. Viename Rygos kino teatrų pasitaikė matyti filmą, subtitruotą abiem kalbomis: ir latviškai, ir rusiškai. Subtitrai kartkartėmis dengdavo vos ne trečdalį ekrano.

Dvi kalbas — latvių ir rusų — taip pat galima matyti ir girdėti reklamoje, tarsi ji būtų skirta ne tai pačiai visuomenei.

Viena vertus, lyg ir norima, kad rusakalbiai mokytųsi valsybinę kalbą ir integruotųsi į visuomenę. Tačiau antra vertus, yra sudarytos palankios sąlygos, kad jie visur visiškai galėtų išsiversti su rusų kalba ir gyventų savo atskiroje visuomenėje. Tad tokioje dvikalbėje aplinkoje jiems natūraliai kyla noras reikalauti pripažinti rusų kalbą ne tik de facto, bet ir de iure antrąja valstybine kalba Latvijoje, motyvuojant tuo, kad Latvijoje esą dvi atskiros bendruomenės: valstybine kalba šnekančioji ir rusakalbė.

Nuolaidžiavimas priešiškai ideologijai

Skaitant Latvijoje leidžiamus rusiškus laikraščius, atrodo, kad jų leidėjai ir skaitytojai arba gyvena kitoje, Latvijai priešiškoje valstybėje, arba yra tos valstybės atstovai Latvijoje. Savo nelojalumą Latvijai ir latvių kalbai kai kurie „rusakalbiai“ nuolat reiškia savo komentaruose ir Latvijos DELFI rusų portale. Šis negatyvus požiūris nesikeičia nuo pat nepriklausomybės atkūrimo — tiek Latvijos rusų laikraščius, tiek DELFI rusų portalą paskaitinėju jau beveik dešimt metų. (Ir, jei įsitraukiu į pokalbį latviškai, man tuoj pat primena, kad čia rusų svetainė, todėl aš privaląs rašyti rusiškai.)

Galima drąsiai teigti, kad šis nuolaidžiavimas ir liberalizmas padarė tai, jog rusų žiniasklaida Latvijoje išsiugdė naują kartą, kuri perėmė priešiškumo dvasią ir dirba toliau kaip Rusijos propagandos ir ideologijos penktoji kolona. Kurioje ES valstybėje dar galima ką nors panašaus matyti?

Mes esam kaimynai — nuo Latvijos gerovės ir sėkmės priklauso ir Lietuvos gerovė bei atvirkščiai. Sunku žiūrėti, kaip kaimynystėje tebekuriamas Baltijai priešiškas placdarmas, tačiau kaimynai, nors ir pakeitę šalies išorinę politinę padėtį, palieka pasenusius požiūrius ir įpročius vidaus politikoje, o tai nė kiek nepadeda išsaugoti identiteto.

Lietuva viduramžiais buvo kliūtis vokiečių kalbai plisti nuo Talino iki Karaliaučiaus ir suvokietinti vietines Livonijos tautas. Dabar esam tokia pati kliūtis rusų kalbai įsitvirtinti visoje Rytų Baltijos pakrantėje, ko mūsų laikais siekia Maskvos strategai. Būtų gerai, jei ir patys latviai labiau paisytų savo valstybinės kalbos įstatymo.

Lenkijos žurnalas „Forum“
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

Kasdienybės eskizai: hibridinė taika (5)

– Kaip tu manai, ar Ukrainoje vyksta hibridinis karas?– Negaliu tiksliai pasakyti, koks karas vyksta Ukrainoje, bet tikrai žinau, kas vyksta Lietuvoje.– Ir kas gi?– Pas mus vyksta hibridinė taika.

Piršlio korimas, „juostų tiltai“ ir kiti sovietų išradimai (153)

Rugsėjo mėnesį pasirodys nauja filosofės ir istorikės Nerijos Putinaitės knyga „Nugenėta pušis: ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ (leidžia „Naujasis Židiny-Aidai“). Šioje knygoje autorė analizuoja tarybų Lietuvoje vykdytą ateizavimo politiką. Remdamasi archyvų medžiaga, viešais ideologiniais propagandiniais tekstais, laikraščių publikacijomis, ji dėmesį telkia į „švelniąją“ ateizaciją ir aprašo, kaip valdžia ieškojo tokių ateizavimo priemonių, kurios ne atstumtų visuomenę, o ją paskatintų bendradarbiauti. Siūlome skaityti ištrauką iš šios knygos.

Atitaisymas

2015 m. liepos 14 d. naujienų portalo DELFI rubrikoje „Nuomonių ringas“ buvo paskelbta publikacija A. Tapinas. Septyniolika kultūros viceministro akimirkų, arba kaip „įpirdolinti“.

A. Užkalnis. Nustosiu rašyti apie Palangą (1231)

Laba diena, pone Šarūnai Vaitkau, mano vardas yra Andrius Užkalnis. Aš esu portalo DELFI apžvalgininkas, maisto kritikas, penkių knygų autorius ir laidų vedėjas. Jūs esate Palangos meras ir, jei teisingai suprantu, svarstote, ar nereikėtų manęs ir portalo patraukti į teismą už štai šį mano straipsnį, kuriame parašiau apie Palangą tai, ką galvoju, ką sapnuoju ir kaip įsivaizduoju.

R. Čepaitienė. Nuo ko atitraukė dėmesį Žaliojo tilto statulos? (460)

„Sovietmečio palikimas“, kaip ir jo simbolis – Žaliojo tilto skulptūros – dažnai naudoti nepriklausomos Lietuvos politinėse kovose ir viešuosiuose debatuose nuo biblijinių laikų žinomai „apirkimo ožio“ funkcijai atlikti. Ant šios nuvalkiota ideologinės klišės lengvai ir be jokios atsakomybės galima karti visas nepriklausomos Lietuvos nesėkmes, klaidas, niekšybes ar tiesiog kvailystes.. Matyt, ne kas kitas, o nelemtasis sovietmetis kaltas ir dėl prasto šios vasaros oro...