A.Butkus. Baltų valstybinių kalbų vartojimas – įstatymas ir tikrovė

 (645)
Alvydas Butkus

Simboliškas sutapimas – lietuvių kalba buvo vėl paskelbta valstybine kalba per Latvijos Nepriklausomybės dienos šventę – lapkričio 18. Tai įvyko 1988 m., t.y. dar neatkūrus abiem šalims nepriklausomybės. Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas, tiesa, buvo priimtas daug vėliau.

Šiuo metu valstybinė lietuvių kalba vartojama beveik visose oficialaus gyvenimo sferose. „Beveik“ reiškia, kad ne visose. Dėl valdininkų vaikiškos provincialumo ligos ji traukiasi iš viešųjų užrašų, įstaigų pavadinimų, iš kur ją vis labiau išstumia didesnį socialinį prestižą turinti anglų kalba. Stumiama ji ir iš mokslinių straipsnių, konferencijų, kur oficialiąja kalba paprastai pasirenkama anglų, rečiau – rusų, priklausomai nuo svečių kontingento. „Lingva franka“ parinkimą šiuo atveju lemia internacionali konferencijų dalyvių sudėtis.

Kalbų vartojimas žiniasklaidos priemonėse

Lietuvos televizijos laikosi praktikos versti nelietuvišką tekstą garsu. Tiek užsienio filmai, tiek interviu girdimi dviem kalbomis: skamba originalo kalbos fonas, kurį „užkloja“ vertimas į lietuvių kalbą. Išimtis paprastai daroma filmams ir laidoms, įgarsintoms rusiškai: žiūrovas girdi rusų kalbą ir mato subtitruotą vertimą į lietuvių kalbą.

Dėl tokios nelygybės ir prioritetinio dėmesio rusų kalbai visuomenėje ne kartą buvo kilusi diskusija, tačiau iki šiol nugalėdavo dabartinės padėties šalininkai, argumentuodami tuo, kad subtitruoti kitas užsienio kalbas netikslinga, nes tada televizijos negalės žiūrėti aklieji (sic!) ir senosios kartos žmonės. (Kurčiųjų ar jaunimo teisės tokiu atveju paprastai nutylimos.)

Blogiausia tai, kad visiškai nesubtitruojami rusifikuotieji „Discovery“, „National Geographic“, „Travel“, „Animal Planet“ ir kiti ne Rusijoje perkami pažintiniai kanalai – didelei daliai Lietuvos jaunimo jie neprieinami, nes toji dalis nesupranta rusiškai. Valstybinės lietuvių kalbos komisija ir inspekcija taikstosi su tokia padėtimi ir jokios problemos čia neįžvelgia, nors kalbos įstatymo pažeidimas yra akivaizdus.

LATVIJOJE

Latvijoje rusų kalbos (greta valstybinės latvių) vartojimas yra kur kas labiau paplitęs nei Lietuvoje. Susidaro įspūdis, kad vadinamieji rusakalbiai de facto yra pasiekę, jog rusų kalba Latvijoje būtų pripažinta antrąja valstybine kalba. Žinoma, ne visai etiška lyginti etninę padėtį Latvijoje, kur rusai sudaro beveik trečdalį šalies gyventojų, ir Lietuvoje, kur jų tėra penki procentai. Tačiau rusų kalbos oficiali vartosena bei požiūris į ją Latvijoje, atrodo, nėra pakitęs nuo sovietinių laikų. Kas krinta į akis?

Rusų kalba valstybės įstaigose

Skirtingai nuo Lietuvos, čia, Latvijoje, latvis parduotuvėje, įstaigoje ar taksi į pardavėją, pareigūną ar taksistą kreipiasi rusiškai, jei tik nėra įsitikinęs, kad tas yra latvis. Na, tarkim, tokios yra vietinės tradicijos. Dėl viso pikto, taip sakant. Tačiau tokiu būdu jis parodo nepagarbą savo šaliai ir jos kalbai. Tokią pačią nepagarbą šaliai deklaruoja ir įstaigoje dirbantis rusas, verčiantis klientus latvius kalbėti kitos šalies kalba, puikiai žinodamas, kad latvis nusileis ir dėl šventos ramybės ims kalbėti rusiškai. Buvau liudininkas, kaip kartą vienoje iš Rygos „Maximų“ rusė kasininkė, atkakliai pirkėjo šnekinama latviškai, atsakymą skaičiais užrašė ant lapelio (buvo klausta kainos), taip ir nepratarusi nė žodžio latviškai.

Rusų kalba žiniasklaidoje

Žiūrėdamas Latvijos TV latvių kalba, žiūrovas paprastai mato ir subtitrus Rusijos Federacijos oficialiąja kalba. Kieno garbei? Vakarų šalių filmai rodomi net trimis kalbomis vienu metu: žiūrovas girdi originalo kalbos foną, girdi vertimą į valstybinę kalbą ir dar gali skaityti vertimą į rusų kalbą. Viename Rygos kino teatrų pasitaikė matyti filmą, subtitruotą abiem kalbomis: ir latviškai, ir rusiškai. Subtitrai kartkartėmis dengdavo vos ne trečdalį ekrano.

Dvi kalbas — latvių ir rusų — taip pat galima matyti ir girdėti reklamoje, tarsi ji būtų skirta ne tai pačiai visuomenei.

Viena vertus, lyg ir norima, kad rusakalbiai mokytųsi valsybinę kalbą ir integruotųsi į visuomenę. Tačiau antra vertus, yra sudarytos palankios sąlygos, kad jie visur visiškai galėtų išsiversti su rusų kalba ir gyventų savo atskiroje visuomenėje. Tad tokioje dvikalbėje aplinkoje jiems natūraliai kyla noras reikalauti pripažinti rusų kalbą ne tik de facto, bet ir de iure antrąja valstybine kalba Latvijoje, motyvuojant tuo, kad Latvijoje esą dvi atskiros bendruomenės: valstybine kalba šnekančioji ir rusakalbė.

Nuolaidžiavimas priešiškai ideologijai

Skaitant Latvijoje leidžiamus rusiškus laikraščius, atrodo, kad jų leidėjai ir skaitytojai arba gyvena kitoje, Latvijai priešiškoje valstybėje, arba yra tos valstybės atstovai Latvijoje. Savo nelojalumą Latvijai ir latvių kalbai kai kurie „rusakalbiai“ nuolat reiškia savo komentaruose ir Latvijos DELFI rusų portale. Šis negatyvus požiūris nesikeičia nuo pat nepriklausomybės atkūrimo — tiek Latvijos rusų laikraščius, tiek DELFI rusų portalą paskaitinėju jau beveik dešimt metų. (Ir, jei įsitraukiu į pokalbį latviškai, man tuoj pat primena, kad čia rusų svetainė, todėl aš privaląs rašyti rusiškai.)

Galima drąsiai teigti, kad šis nuolaidžiavimas ir liberalizmas padarė tai, jog rusų žiniasklaida Latvijoje išsiugdė naują kartą, kuri perėmė priešiškumo dvasią ir dirba toliau kaip Rusijos propagandos ir ideologijos penktoji kolona. Kurioje ES valstybėje dar galima ką nors panašaus matyti?

Mes esam kaimynai — nuo Latvijos gerovės ir sėkmės priklauso ir Lietuvos gerovė bei atvirkščiai. Sunku žiūrėti, kaip kaimynystėje tebekuriamas Baltijai priešiškas placdarmas, tačiau kaimynai, nors ir pakeitę šalies išorinę politinę padėtį, palieka pasenusius požiūrius ir įpročius vidaus politikoje, o tai nė kiek nepadeda išsaugoti identiteto.

Lietuva viduramžiais buvo kliūtis vokiečių kalbai plisti nuo Talino iki Karaliaučiaus ir suvokietinti vietines Livonijos tautas. Dabar esam tokia pati kliūtis rusų kalbai įsitvirtinti visoje Rytų Baltijos pakrantėje, ko mūsų laikais siekia Maskvos strategai. Būtų gerai, jei ir patys latviai labiau paisytų savo valstybinės kalbos įstatymo.

Lenkijos žurnalas „Forum“
 
645
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvos pjūvis

T. Bugnevičius. Kodėl mums reikia Žaliojo tilto skulptūrų ir nereikia Vyčio (544)

2014 rugpjūčio mėn. 22 d. 07:00
T. Bugnevičius. Kodėl mums reikia Žaliojo tilto skulptūrų ir nereikia Vyčio
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Monikos Baltrušaitytės pasisakymas apie Žaliojo tilto chebrą – keturias sovietinio socializmo laikų statulas – turbūt daug kam pasirodė kaip universaliai priimtina, pilietiška, logiška pozicija. Komentarai krykštauja pavymui: lauk visą sovietinį šlamštą, jų vietoje pasistatykime partizanus šlovinančius paminklus. Vienas kitas dar sušunka: „Gėda!“ Tačiau šitas karingas pasipiktinimas teveda tik į tamsius mūsų visuomenės mentaliteto tunelius.

V. Targamadzė. Jaunoji karta – tiesiog kitokia, bet egzaminuoti ją reikia tinkamai (102)

2014 rugpjūčio mėn. 21 d. 07:00
Vilija Targamadzė
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Gyvename XXI amžiuje (bent jau laiko atskaitos požiūriu). Dinamiškas, kartais kupinas netikėtumų amžius, todėl stresinės situacijos yra neišvengiamos. Tačiau jų dirbtinai nereikėtų didinti valstybinių brandos egzaminų metu. Turint omenyje, kad Z kartai (naujajai, skaitmeninei ar dar kitaip vadinamai ) būdingi tam tikri charakteringi bruožai.

L. Kasčiūnas, V. Keršanskas. Išsivaduoti nuo „Gazprom“ naudinga ir politiškai, ir ekonomiškai (62)

2014 rugpjūčio mėn. 20 d. 13:55
Rusijos intervencija Ukrainoje vėl sutelkė Europos dėmesį ties tradiciniais – kariniais – saugumo iššūkiais, tačiau nereikėtų pamiršti ir tų veiksnių, kurie sudarė sąlygas šiandieniniams Rusijos bandymams revizuoti Europos saugumo architektūrą. Tai pirmiausia lėmė procesai energetikos sektoriuje, kurie į priekį stumiasi tik dėl dalies intelektualų pagrįstų raginimų Europai nutraukti finansavimą Vladimiro Putino režimui.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Puponautai sugrįžta todėl, kad jų nusipelnėte (209)

2014 rugpjūčio mėn. 20 d. 07:00
R. Sadauskas-Kvietkevičius. Puponautai sugrįžta todėl, kad jų nusipelnėte
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Vos tik didžiausias mūsų šalies mažmeninės prekybos tinklas pranešė pradedantis antrąjį puponautų akcijos etapą, naujienų portalų komentaruose ir interneto socialiniuose tinkluose ėmė lietis pasipiktinusių tėvų graudūs verkšlenimai. Jei prekybos centrų rinkodarininkai savo žaisliukais sugeba paveikti mūsų vaikus labiau negu mes patys, tai gal reikėtų juos ir palikti kokio nors „Akropolio“ žaidimų aikštelėje visiems laikams bei pripažinti, kad nesugebame būti tėvais?

R. Bogdanas. Ar R. Cytacka gelbės Lietuvą? Neišnaudota galimybė. (138)

2014 rugpjūčio mėn. 19 d. 14:38
R. Cytacka, J. Neverovičius
DELFI montažas
Dabartinių Rusijos veiksmų Ukrainoje akivaizdoje Lietuvai, kaip ir kitoms regiono valstybėms, labai svarbu išsaugoti politinį stabilumą. Jo netekus, tampa lengviau įsiūbuoti neramumus viename ar kitame regione, dirbtinai suaktyvinus kuo nors nepatenkintus gyventojų sluoksnius.