A.Bielskis. Sistema versus Drąsius Kedys

Andrius Bielskis

© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Tai, kaip ši tragedija pristatona viešumoje, galima tiesiog įvardinti antrašte „teisėsaugos sistema prieš Drąsių Kedį“. Geriausiai tai iliustruoja Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės svarstymai, kad galbūt tragedijos būtų išvengta, jei psichologinę ekspertizę būtų atlikę ir Drąsiui Kedžiui. Suprask, tragedija slypi žmogžudystėse, o ne tame, kad buvo prievartaujama penkių metų mergaitė. Kodėl tuomet reikėtų stebėtis, kad Vaiko teisių gynėja beveik per pusmetį nieko ryžtingesnio padaryti ginant D. Kedžiaus dukters teises nesugebėjo.

Iš tikrųjų, Lietuvoje tragedija įvyksta tik tuomet, kai kliūva sistemos hierarchams, pavyzdžiui, yra nužudomas aukštas Teismo pareigūnas arba išdaužomi Seimo langai.

Neteisinu ir neginu Drąsiaus Kedžio. Dvi žmogžudystės, jei jas iš tikrųjų įvykdė Drąsius Kedys, yra baisus nusikaltimas. Be to, kai kurie jo veiksmai iš tikrųjų kelia įvairių abejonių. Todėl galima sutikti su Teisingumo ministru Remigijumi Šimašiumi, kad įtariamasis Drąsius Kedys nėra joks herojus. Manau, yra priešingai – Drąsius Kedys yra Lietuvos teisėsaugos auka, teisėsaugos, kuri ne tik nesugeba apginti piliečių teisių, bet potencialiai dangsto nusikaltimus.

Štai kodėl šioje istorijoje turime apeliuoti ne į egzistuojančius įstatymus ar teisėsaugos tradicijas, bet į tai, kas klasikinio liberalizmo teorijoje (bet ne tik joje) yra vadinama prigimtiniu teisingumu. Prigimtinis teisingumas apeliuoja į sveiką protą ir į „prigimtines žmogaus teises“. Šioje istorijoje sveikas protas mums sako tai, jog yra labai didžiulė tikimybė, kad Drąsiaus Kedžio mažametė dukra buvo prievartaujama bent trijų asmenų ir jos prigimtinė teisė į laisvę ir saugumą buvo niekingai pažeista ir šlykščiausiai išniekinta.

Klasikinis liberalizmas mus moko, kad valstybinės institucijos ir jose susikoncentravusi galia gali būti pateisintos tik tuo atveju, jei jos vienodai gina visų piliečių „žmogaus teises ir laisves“. Anot Johno Locke’o, valstybė tam ir yra sukuriama, kad gintų piliečių „prigimtines“ (vadinasi, ne valstybės jiems suteiktas) laisves ir teises, visų pirma teisę į gyvybę ir laisvę. Vadinasi, teisėsaugos institucijos turi garantuoti tai, ką mes iš „prigimties“ turime – laisvę ir absoliučią teisę nebūti kankinamais ir prievartaujamais.

Jei valstybė šių svarbiausių teisų ir laisvių nesugeba apsaugoti arba jas pažeidžia, tai ji praranda bet kokį legitimumą. Vadinasi, grįžtama į tai, ką Locke’as pavadino „the state of nature“, t.y. į „iki-valstybinę“ prigimtinę būklę.

Ši tragedija byloja kaip tik tokį Lietuvos teisėsaugos legitimacijos bankrotą. Nuo 2008 metų lapkričio mėnesio, kuomet Drąsius Kedys pirmą kartą kreipėsi į Lietuvos teisėsaugos institucijas, Lietuvos teisėsauga ne tik nieko nepadarė gindama jo dukters teises, bet bylą vilkino. Pedofilija įtariamas nužudytas teisėjas Jonas Furmanovičius nebuvo operatyviai Kauno teisėsaugos institucijų apklaustas. Štai kodėl Teisingumo ministro pareiškimai, kad neaišku, „kodėl neapklaustas velionis teisėjas“, yra apsimestinai naivūs: susidaro tvirtas įspūdis, kad Lietuvoje sistema greičiau gins ne pedofilų prievartaujamą mergaitę, bet aukštą šios sistemos teisėją, įtariamą pedofilija.

Žodžiu, siūlau į šią tragediją pažvelgti tikriausiai daugelį kartų prievartautos keturių metų mergaitės tėvo – eilinio Lietuvos piliečio – akimis. Jei valstybė dangsto ir per metus nieko nepadaro, kad apgintų mažos mergaitės teises, tai kas turi jas apginti? Ar iš tikrųjų nėra taip, kad teisėsauga ir ją garantuojanti valstybė nepanaikina pačios savęs? O jei taip, ar neatsiduriame Johno Locke’o aprašytoje prigimtinėje būklėje, kuomet teisingumą turi vykdyti patys individai, nes niekas kitas jo neįvykdys? Galbūt tą Drąsiaus Kedžio veiksmai ir byloja – desperatišką ir žiaurų norą įvykdyti prigimtinį teisingumą, kuris Lietuvos teisinei valstybei, atrodo, visai nerūpi?