Galima sutikti su mintimi, kad politologų (ar kitų socialinių mokslų atstovų) apeliavimas tik į skaičius yra abejotinas reikalas. Iš tikrųjų, šiandien vyraujanti socialinių mokslų samprata Lietuvoje yra siaurai pozityvistinė ir šia prasme itin ideologizuota. Išskleisti šį teiginį komentaro žanras neleidžia, tačiau bent vieną dalyką paminėti verta.

Neutraliai, t.y. „moksliškai“ aprašinėdami lietuvišką sociopolitinę realybę, Lietuvos socialinių mokslų funkcionieriai užmiršta ne tik tai, kad yra ir kitos socialinių mokslų paradigmos. Jie užmiršta pirmiausiai tai, kad socialinių mokslų ir socialinės teorijos vienas iš svarbiausių tikslų yra išsilaisvinimas, o ne tik „objektyvus“ status quo aprašymas ir jo teigimas. Tad jei M. Vidūnaitės „nepasitikėjimas“ skaičiais reiškia nepasitikėjimą status quo teigiančiais „objektyvistiniais“ Lietuvos socialiniais mokslais, tuomet su jos skepticizmu galima sutikti.

Tačiau yra visiškai priešingai. Siūloma ne konstatuoti niūrius tikrovę atspindinčius faktus, bet juos ignoruoti, apeliuojant į lietuvišką vitalizmo stoką. Ši pozicija yra visiškai priešinga bet kokiam kritiškai orientuotam socialiniam kalbėjimui.

Iš tikrųjų, kiek gi galime kalbėti apie grėsmes ir baisumus? Ar verta nuolatos minėti tokius faktus kaip, pvz., tai, jog bedarbystė Lietuvoje kitų metų balandį gali pasiekti 20 proc. lygį? Arba kalbėti apie tai, kad skurstančiųjų skaičius Lietuvoje pasieks arba jau dabar pasiekė pusės milijono ribą?! Taip, kur kas geriau ir lengviau kaip stručiui įkišti galvą į smėlį arba imti samprotauti apie tai, kad reikia nustoti kompleksuoti ir juodinti savo kraštą.

Andrius Bielskis
Lietuviška saviplaka ir pesimizmas iš tikrųjų yra neproduktyvūs ir niekur nevedantys. Tačiau saviplaka nelygu kritiškai suvoktai realybei. Šiandien elementarus socialinis jautrumas ir sąžinė reikalauja kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų yra aktualu ir skausminga.
Lietuviška saviplaka ir pesimizmas iš tikrųjų yra neproduktyvūs ir niekur nevedantys. Tačiau saviplaka nelygu kritiškai suvoktai realybei. Šiandien elementarus socialinis jautrumas ir sąžinė reikalauja kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų yra aktualu ir skausminga. Kalbėti apie tai, ko taip nenori girdėti nei viena Lietuvos vyriausybė. Kaip tik tai bando daryti Aušra Maldeikienė.

Cituoju: „Vien 2000-2003 metais BVP Lietuvoje padidėjo 24 proc., darbuotojų darbo našumas — 20 proc., nefinansinių įmonių pelnas — 520 proc. (!); tuo tarpu vidutinis darbo užmokestis išaugo 9 proc., o minimalus — 5 proc.“

Ir dar: „2006 metais Vilniaus meras V.Navickas deklaravo uždirbęs 117207,39 Lt, o jo mokesčiai sudarė 1051 Lt. Jei tais metais koks samdinys mokytojas būtų tiek uždirbęs, tai biudžetui būtų atseikėjęs 37530 Lt, o Sodrai — dar 39851 Lt. Taigi 1051 Lt palyginti su 77381 Lt . Kodėl? Lietuviška ekonomika (pagal tokį institutą) aiškina taip. Meras buvo verslininkas: jis gavo pajamų už nuomą ir verslo liudijimą. Mokytojas — samdomas darbuotojas. Jį “išlaiko” verslininkai.”

Žinoma, galima pateikti ir daugiau faktų, beje, ne tik iš Lietuvos. Štai keli iš jų, faktai, kuriuos cituoja „The Economist“ ir „Time“: per pastaruosius 30 metų turtingiausių 0,01 proc. JAV gyventojų pajamos išaugo 900 proc.; likusių 99 proc. gyventojų pajamos per metus augo kur kas kukliau – 2,4 proc. „The Economist“ šiandien pripažįsta, kad tokia turtinė nelygybė yra kenksminga tolesnei krašto ekonomikos plėtrai.

Kažin ką būtų galima pasakyti apie Lietuvos ekonomiką, kur per tris ar keturis metus įmonių pelnai augo 500 proc. ir kur skirtumas tarp aukščiausio lygio vadybininkų ir eilinių darbuotojų yra vienas didžiausių visame pasaulyje, toli pralenkiantis ne tik Vakarų Europos šalis, bet ir JAV?

Bet geriau nekalbėkime apie tai. Kalbėkime apie optimizmo stoką. Arba dar geriau – nueikime į garsiojo motyvacijos guru Algirdo Karaliaus kursus, kad pamokytų kaip save mylėti ir motyvuoti. Jis be kita ko mums papasakos ir apie tai, kaip motyvuoti verslo lyderius, kad jie turėtų drąsos siekti 1000 proc. metinių pelnų. O kas jiems trukdo tai daryti, juk politologai, ekonomistai, sociologai tyli, o eiliniai darbuotojai džiaugiasi, kad jų atlyginimai nors kiek augo. Taigi, let‘s pull ourselves together, susiveržkime diržus ir nustokime skundęsi. Žodžiu, darykime tai, ką mums pataria ponas Kubilius ir jo viešųjų ryšių specialistai – būkime tikri patriotai.