A.Bielskis. Apie tautą ir tautos dorą

Per didžiąsias Lietuvos valstybingumo šventes prisiklausai pakylėtų kalbų apie nepriklausomybę, tautą ir tautiškumą. Šis oficialusis diskursas taip giliai įsirėžęs į mūsų savimonę, kad net socialdemokratai, tradiciškai kairioji politinė jėga, kuri be kita ko turėtų akcentuoti sveiką internacionalumą, nenuilsdami mušasi sau į krūtinę, įrodinėdama sau ir kitiems, kad tai jie patys tikriausi lietuvių tautos patriotai.

O ką jau kalbėti apie dažnai girdimą apeliavimą į „tautos dorą“, ypač šiandien artėjant tolerancijos eitynėms gegužės 8 d. Po tokių pakylėtų kalbų norom nenorom susimąstai, ką iš tikrųjų reiškia „tauta“ ar „tautos dora“?

Lietuvos Respublikos konstitucijos preambulėje yra skelbiama, kad konstitucija priimama „atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia“. Antrajame straipsnyje yra teigiama, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta“, ir kad „suverenumas priklauso Tautai“. Vadinasi, sekant šia konstitucine logika, „tauta“ yra suprantama pirmiausia kaip pilietinis, o ne tik etnolingvistinis darinys. Taip suprasta tauta yra tiesiog visi Lietuvos piliečiai, t.y. rusai, lenkai, žydai, lietuviai ir kiti Lietuvoje gyvenantys skirtingų tautybių ar rasių žmonės, turintys Lietuvos pilietybę.

Ar tai turi omeny mūsų garbūs politikai ir patriotiškai nusiteikę intelektualai, kalbėdami apie lietuvių tautą? Vargu bau. Dažniausiai viešoje retorikoje skambanti „tauta“ reiškia išimtinai lietuvių etnoso, o ne politinės visuomenės akcentavimą. Žinoma, nėra abejonių dėl to, kad kaip tik lietuvių etninės kultūros pagrindu buvo atkurta Lietuvos respublika. Tai įtvirtinta konstitucijoje, kur teigiama, kad valstybingumas yra grindžiamas išsaugotos „dvasios, gimtosios kalbos, rašto ir papročių“ pagrindu, be to, teigiama, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba.

Andrius Bielskis

Dažniausiai viešoje retorikoje skambanti „tauta“ reiškia išimtinai lietuvių etnoso, o ne politinės visuomenės akcentavimą. Turėdami omeny tik lietuvių etnosą, mes neleidžiame Lietuvos valstybingumu džiaugtis ir didžiuotis kitų tautybių Lietuvos piliečiams.

Kaip tik dėl to viešajame diskurse primygtinis lietuvių etniškumo pabrėžiamas, o ne tautos politiškumo akcentavimas, yra kritikuotinas. Turėdami omeny tik lietuvių etnosą, mes neleidžiame Lietuvos valstybingumu džiaugtis ir didžiuotis kitų tautybių Lietuvos piliečiams. Be to, etnolingvistinis tautos aukštinimas yra neišvengiamai grįstas kitų tautybių žmonių atmetimu, o sykiu ir iki-racionaliu lojalumo jausmu. Juk tai, kad aš savo kilme esu lietuvis ar rusas nėra moraliai reikšminga (taigi negali būti privilegijuotos pozicijos pateisinimo priežastimi a la „esu lietuvis, vadinasi, geresnis už kitus“). Aš nesirenku savo etniškumo panašiai kaip nesirenku tėvų ar savo akių spalvos.

Kartą žiūrint pasaulio futbolo čempionatą, pasakiau, kad palaikau Prancūzijos komandą. Mano pašnekovas nieko daug negalvodamas atrėžė: aš už ją sirgti negaliu, nes joje nėra prancūzų. Šis teiginys tiksliai apibūdina tai, ką vidutinio lietuvio sąmonėje reiškia „lietuvis“, „prancūzas“ ar „vokietis“. Tai daugelį kartų gyvenę baltaodžiai autochtonai, kurių kalbos ir papročių pagrindu susidarė krašto etnosas. Prancūzas yra ir gali būti tik kilęs iš kultūrinių Prancūzijos žemių, o ne atvykėlis, ar juo labiau ne koks „negras“.

Tai, žinoma, visiškas nesusipratimas, nes Prancūzijoje nuo pat Prancūzijos revoliucijos nacionalinė tapatybė buvo ir yra siejama su politiniais Prancūzijos respublikos principais – lygybe, laisve, solidarumu – o ne su etnine kilme. Būtent sąmoningas lojalumas respublikai ir jos svarbiausiems politiniams principams, o ne etninė kilmė buvo ir yra prancūziško patriotizmo pagrindas. Panašiai galima sakyti ir apie Britanijos ar JAV nacionalines tapatybes, kur nationality reiškia pilietybę ir lojalumą politinei bendruomenei, o sykiu svarbiausiems jos principams – demokratijai, konstitucijai bei jos viršenybei, tolerancijai ar pan. Todėl patiems prancūzams jokios abejonės dėl nacionalinės futbolo rinktinės nėra ir negali būti – žaisdami ir atstovaudami Prancūziją jos nariai yra patys tikriausi prancūzai ir visai nesvarbu, kokia jo kilmė ar kokia jo odos spalva.

Konstitucijoje įtvirtintas Lietuvos valstybingumas lietuvių etnoso pagrindu yra pats tikriausias lietuvių kultūros ir kalbos garantas. Lygiai tą patį galima pasakyti apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje, kurios teisiniuose aktuose yra pabrėžiamas įsipareigojimas nacionalinių kultūrų puoselėjimui ir jų apsaugai. Štai kodėl siaurai suprastos lietuvių tautos aukštinimas yra regresyvus, nes jis neleidžia atsirasti žymiai atviresniam (ir šia prasme progresyvesniam) pilietiniam patriotizmui, kuris, panašiai kaip Prancūzijoje ar JAV, būtų grįstas didžiavimusi Lietuvos demokratinėmis institucijomis bei pilietiškumu, o ne fašistines konotacijas turinčiu siaurai suprastu tautiškumu.

O kad tokių konotacijų lietuviško tautiškumo sampratoje yra byloja pastaruosius kelis metus iš eilės vykstančios „patriotų” eitynės, kurias taip iškalbingai toleruoja mūsų valdžia. Kaip tik šiame kontekste siūlau suprasti „tautos dorą“.

Žinoma, šių sąvokų junginys gali reikšti labai daug ką. Žiūrint į tai sociologiškai, „tautos dora“ galėtų reikšti Lietuvos piliečių „gerumo“ ar „moralumo“ laipsnį. Problema betgi ta, kad gerumo sampratų yra labai daug ir įvairių (Kantas, pavyzdžiui, pateikia vieną moralumo sampratą, Aristotelis kitą, Benthamas trečią ir t.t.). Be to, net jei tariame, kad galima sutarti dėl tam tikrų bendrų moralinių principų, nežinau nei vieno sėkmingo bandymo išmatuoti visuomenės „gerumą“ ar „moralumą“. Tad galima drąsiai teigti, kad ši frazė yra ne kas kita kaip ideologinis konstruktas, kuris neturi jokio aiškaus ar nors kiek analitiškai reikšmingo turinio.

Lietuviško siaurai suprasto nacionalizmo bei masinės isterijos prieš kitaip gyvenančius kontekste, „tautos dora“ reiškia štai ką: norą užčiaupti tuos, kurių tu nesupranti ir nenori suprasti, užčiaupti apleliuojant į tautinį grynumą ir mūsų pareigą pratęsti giminę bei gimdyti „Tautai“ vaikus. Juk kaip tik apie „tautos dorą“ kalbėdami fašistuojantys judėjimai ir juos remiantys politikai bando drausti demokratiškas kitaip gyvenančių žmonių eitynes, žmonių, kurie yra lygiaverčiai politinės tautos nariai? Tai reiškia apeliavimą į rasinį lietuvių tautos grynumą. Panašiai kaip fašistinėje Vokietijoje.