A.Atas. Apie vaikų globą, arba kaip nepriklausoma Lietuva stato komunizmą

 (134)
Jeigu norėtumėte užsieniečiams ar sovietmečio nepažinusiems jaunuoliams gyvai parodyti, kaip mūsų šalis atrodė brežnevizmo laikais, supažindinkite juos su šiandienine vaikų globos sistema Lietuvoje. Šioje srityje laisva ir nepriklausoma valstybė mokesčių mokėtojų pinigais toliau stato komunizmą. Šie žodžiai atrodytų ironiški, jeigu neatitiktų tikrovės.
Andrius Atas
Andrius Atas
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Didžioji dalis vaikų, likusių be tėvų, kaip anais laikais patalpinami valdiškose įstaigose, kurie pritaikyti nebent suaugusiems kareiviams, bet ne vaikui, kuris visavertiškai gali susiformuoti tik nuolatiniame mylinčiame suaugusio žmogaus žvilgsnyje – šeimoje. Ir tai nėra globos namų darbuotojų, bet – sistemos problema. Žmonės, įdedantys širdies į darbą su vaikais, gali tiek pat pagerinti situaciją, kiek šaukštas medaus – statinę deguto. Laimingai susiklostęs globos namų auklėtinio likimas yra labiau išimtis nei taisyklė. 

Globos institucijose į „šviesų rytojų“ kasmet žengia virš puspenkto tūkstančio vaikų, dalis kurių išeina į savarankišką gyvenimą nežinodami, kad arbata saldi ne savaime, bet kad ten dedamas cukrus. Tokia realybė.

Paradoksas – valstybė siūlo savo piliečiams visuomeniniais pagrindais imtis sunkaus darbo (vaiko globos šeimoje), su kuriuo pati valstybė nesusitvarko, kasmet paleisdama į visuomenę armiją gyvenimui nepasirengusių jaunuolių. Kodėl tų pačių 1700 Lt neatidavus globėjų atlyginimui?
Andrius Atas

Nuo 50 iki 75 proc. jų neįgyja išsilavinimo, 50 – 80 proc. tampa bedarbiais, 38 proc. patenka į kalėjimą, 30 proc. tampa benamiais (A. Bilson, 2000). Čia dar ne viskas. Tokia „komunizmo statyba“ mokesčių mokėtojams kainuoja iki 3500 Lt/mėn., kai vaikas yra iki 3 metų, ir apie 1700 Lt/mėn. (priklausomai nuo įstaigos), 4 iki 18 metų vaikams. Vakaruose tokio neefektyvaus lėšų švaistymo atsisakyta jau prieš kelis dešimtmečius. Kad geriausia vieta vaikui tinkamai užaugti yra šeima perdaug niekas nebesiginčija, nebent kas neįsigilinęs arba suinteresuotas finansiškai. Ir daugumą globos įstaigose augančių vaikų būtų galima globoti šeimoje, išskyrus nebent turinčius sunkią negalią ar rimtų elgesio problemų, kuriems reikalinga specializuota priežiūra. 

Tačiau globa šeimoje yra palikta savanoriams entuziastams, negaunantiems jokio atlyginimo, tik - 520 Lt per mėnesį vaiko poreikiams. Paradoksas – valstybė siūlo savo piliečiams visuomeniniais pagrindais imtis sunkaus darbo (vaiko globos šeimoje), su kuriuo pati valstybė nesusitvarko, kasmet paleisdama į visuomenę armiją gyvenimui nepasirengusių jaunuolių. Kodėl tų pačių 1700 Lt neatidavus globėjų atlyginimui? 

Suprasdamos, jog alternatyvaus kelio didinti globos kokybę bei taupyti lėšas nėra, tam tikras išmokas globėjams ėmė mokėti Vilniaus, Kauno bei Elektrėnų savivaldybės. Globą pripažinus paslauga valstybei (kas ji faktiškai ir yra), už kurią kaip už darbą būtų mokamas atlyginimas su socialinėmis garantijomis, pagausėtų apsisprendusių tapti globėjais asmenų. Pavyzdžiui, viena moteris, užauginusi 4 vaikus ir dirbanti valdišką darbą, pasakė, jog nesusimąstydama imtųsi to, ką moka geriausiai – rūpintis vaikais. Tokiõs globos galėtų imtis ir nemaža dalis dabartinių globos įstaigų darbuotojų. 

Tai galėtų daryti ir tie, kurie, nerasdami pragyvenimo šaltinio Lietuvoje, yra priversti rūpintis žmonėmis svečioje šalyje. Ir globėjų pagausėtų pirmiausia ne dėl pačių pinigų, ne todėl, kad lietuviai būtų kažkokie dideli materialistai. Paklauskite savęs, ar norėtumėte dirbti darbą, kurio niekam, išskyrus jus patį, nereikia ir dar būti laikomas tam tikru keistuoliu? Nelabai? Būtent toks valstybės požiūris į globą išsilaikė nuo „brandaus socializmo“ laikų. 

Mokamas atlyginimas parodytų, jog valstybė pripažįsta globėjo darbo vertę ir sugrąžintų pelnytą orumą šią svarbią misiją atliekantiems piliečiams. Skeptikas pasakys, kad dalis žmonių imsis globoti dėl pinigų, neketindami tinkamai rūpintis vaiku. Į tai turime nuraminantį atsakymą: nuo 2008 m. visoje Lietuvoje veikia globėjų ir įtėvių rengimo programa, pagal kurią nuodugniai įvertinami kandidato gebėjimai ir motyvacija tapti globėju bei, prasidėjus globai šeimoje, rengiami tęstiniai mokymai, teikiamos konsultacijos bei organizuojamos globėjų savipagalbos grupės. 

Visa problema lieka „tik“ politinė valia. Tad pabaigai norisi valdžios vyrams užduoti viename sovietiniame filme vaikams nuskambantį klausimą: „Dėl ko kovojate, vaikinai?“ Nes atsakymą sunku nuspėti. Už „šviesų rytojų“?

www.DELFI.lt
Registruoti (0) Anonimiški (134)
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

Kasdienybės eskizai: kai Lietuva laimėjo Euroviziją (64)

Tą dieną, kai Lietuva pagaliau laimėjo Eurovizijos konkursą, mes vis dėlto prisimename dėl keleto kitų įvykių, vienas kurių sukrėtė visą pasaulį, o kiti pelnė dar didesnę šlovę mūsų šaliai.

N. Vasiliauskaitė. Partija, kuri pažadėtų panaikinti šauktinius (300)

Gyvename demokratinių diskusijų šalyje. Kas tik kur – tuoj surežisuota, iš anksto suformatuota „diskusija“, kurioje specialiai jai sukurti antagonistai palaiko vienas kito gyvybę tąsydamiesi dėl netikrų dilemų: kad tikros nekiltų.

A. Tapinas. Respublika miršta: automobilių bagažinėse, pėsčiųjų perėjose, Baltijos bangose (1121)

Aš nesu pilotas. Nesu aviacijos ekspertas. Nenusimanau apie An-2 specifiką ar jūros sroves. Bet esu Lietuvos Respublikos pilietis. Visą gyvenimą tai buvo mano teisė. Mano pareiga. Mano privilegija. Mano garbė.

M. Jastramskis. Alkoholio kontrolė: populizmas ar būtinybė? (41)

Seime diskutuojama dėl alkoholio kontrolės griežtinimui skirtų pataisų: minimalaus įsigijimo amžiaus didinimo iki 20 metų, apribojimų prekybai renginių metu. Šios iniciatyvos vertinamos įvairiai – iš ideologinių pozicijų (prieštarauja laisvam pasirinkimui), kalbant apie ekonominį neracionalumą (suvaržymai atsilieps biudžetui), įžvelgiant populizmą (parlamentarai gaudo masių balsus). Bet ar pritinka tokie vertinimai, kai kalbame apie visuomenės sveikatą?

Karo laukas. Gynyba mieste: Vilniaus užėmimas gali virsti košmaru (428)

Artėjant gegužės 9-ąjai, Rusijos žurnalistas Eduardas Birovas internetiniame portale „Vzgliad“ pasiskundė, kad Georgijaus juostelių nešiotojai nepagrįstai vadinami „vatnikais“ ir kitokiais įžeidžiančiais ir negražiais epitetais.