A.Atas. Apie vaikų globą, arba kaip nepriklausoma Lietuva stato komunizmą

 (134)
Andrius Atas
Andrius Atas
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Jeigu norėtumėte užsieniečiams ar sovietmečio nepažinusiems jaunuoliams gyvai parodyti, kaip mūsų šalis atrodė brežnevizmo laikais, supažindinkite juos su šiandienine vaikų globos sistema Lietuvoje. Šioje srityje laisva ir nepriklausoma valstybė mokesčių mokėtojų pinigais toliau stato komunizmą. Šie žodžiai atrodytų ironiški, jeigu neatitiktų tikrovės.

Didžioji dalis vaikų, likusių be tėvų, kaip anais laikais patalpinami valdiškose įstaigose, kurie pritaikyti nebent suaugusiems kareiviams, bet ne vaikui, kuris visavertiškai gali susiformuoti tik nuolatiniame mylinčiame suaugusio žmogaus žvilgsnyje – šeimoje. Ir tai nėra globos namų darbuotojų, bet – sistemos problema. Žmonės, įdedantys širdies į darbą su vaikais, gali tiek pat pagerinti situaciją, kiek šaukštas medaus – statinę deguto. Laimingai susiklostęs globos namų auklėtinio likimas yra labiau išimtis nei taisyklė. 

Globos institucijose į „šviesų rytojų“ kasmet žengia virš puspenkto tūkstančio vaikų, dalis kurių išeina į savarankišką gyvenimą nežinodami, kad arbata saldi ne savaime, bet kad ten dedamas cukrus. Tokia realybė.

Paradoksas – valstybė siūlo savo piliečiams visuomeniniais pagrindais imtis sunkaus darbo (vaiko globos šeimoje), su kuriuo pati valstybė nesusitvarko, kasmet paleisdama į visuomenę armiją gyvenimui nepasirengusių jaunuolių. Kodėl tų pačių 1700 Lt neatidavus globėjų atlyginimui?
Andrius Atas
Nuo 50 iki 75 proc. jų neįgyja išsilavinimo, 50 – 80 proc. tampa bedarbiais, 38 proc. patenka į kalėjimą, 30 proc. tampa benamiais (A. Bilson, 2000). Čia dar ne viskas. Tokia „komunizmo statyba“ mokesčių mokėtojams kainuoja iki 3500 Lt/mėn., kai vaikas yra iki 3 metų, ir apie 1700 Lt/mėn. (priklausomai nuo įstaigos), 4 iki 18 metų vaikams. Vakaruose tokio neefektyvaus lėšų švaistymo atsisakyta jau prieš kelis dešimtmečius. Kad geriausia vieta vaikui tinkamai užaugti yra šeima perdaug niekas nebesiginčija, nebent kas neįsigilinęs arba suinteresuotas finansiškai. Ir daugumą globos įstaigose augančių vaikų būtų galima globoti šeimoje, išskyrus nebent turinčius sunkią negalią ar rimtų elgesio problemų, kuriems reikalinga specializuota priežiūra. 

Tačiau globa šeimoje yra palikta savanoriams entuziastams, negaunantiems jokio atlyginimo, tik - 520 Lt per mėnesį vaiko poreikiams. Paradoksas – valstybė siūlo savo piliečiams visuomeniniais pagrindais imtis sunkaus darbo (vaiko globos šeimoje), su kuriuo pati valstybė nesusitvarko, kasmet paleisdama į visuomenę armiją gyvenimui nepasirengusių jaunuolių. Kodėl tų pačių 1700 Lt neatidavus globėjų atlyginimui? 

Suprasdamos, jog alternatyvaus kelio didinti globos kokybę bei taupyti lėšas nėra, tam tikras išmokas globėjams ėmė mokėti Vilniaus, Kauno bei Elektrėnų savivaldybės. Globą pripažinus paslauga valstybei (kas ji faktiškai ir yra), už kurią kaip už darbą būtų mokamas atlyginimas su socialinėmis garantijomis, pagausėtų apsisprendusių tapti globėjais asmenų. Pavyzdžiui, viena moteris, užauginusi 4 vaikus ir dirbanti valdišką darbą, pasakė, jog nesusimąstydama imtųsi to, ką moka geriausiai – rūpintis vaikais. Tokiõs globos galėtų imtis ir nemaža dalis dabartinių globos įstaigų darbuotojų. 

Tai galėtų daryti ir tie, kurie, nerasdami pragyvenimo šaltinio Lietuvoje, yra priversti rūpintis žmonėmis svečioje šalyje. Ir globėjų pagausėtų pirmiausia ne dėl pačių pinigų, ne todėl, kad lietuviai būtų kažkokie dideli materialistai. Paklauskite savęs, ar norėtumėte dirbti darbą, kurio niekam, išskyrus jus patį, nereikia ir dar būti laikomas tam tikru keistuoliu? Nelabai? Būtent toks valstybės požiūris į globą išsilaikė nuo „brandaus socializmo“ laikų. 

Mokamas atlyginimas parodytų, jog valstybė pripažįsta globėjo darbo vertę ir sugrąžintų pelnytą orumą šią svarbią misiją atliekantiems piliečiams. Skeptikas pasakys, kad dalis žmonių imsis globoti dėl pinigų, neketindami tinkamai rūpintis vaiku. Į tai turime nuraminantį atsakymą: nuo 2008 m. visoje Lietuvoje veikia globėjų ir įtėvių rengimo programa, pagal kurią nuodugniai įvertinami kandidato gebėjimai ir motyvacija tapti globėju bei, prasidėjus globai šeimoje, rengiami tęstiniai mokymai, teikiamos konsultacijos bei organizuojamos globėjų savipagalbos grupės. 

Visa problema lieka „tik“ politinė valia. Tad pabaigai norisi valdžios vyrams užduoti viename sovietiniame filme vaikams nuskambantį klausimą: „Dėl ko kovojate, vaikinai?“ Nes atsakymą sunku nuspėti. Už „šviesų rytojų“?

www.DELFI.lt
 
134
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvos pjūvis

Radvilos: europinio masto politikai, karvedžiai, intelektualai, oligarchai

2014 rugpjūčio mėn. 27 d. 15:42
"Studija Nominum" nuotr.
Ateinantį penktadienį kino teatruose pasirodys naujas lietuviškas filmas „Radviliada“. Filme susipina ir vaidybinis kinas, ir dokumentiniai tyrinėjimai, ir garsių ekspertų atradimai bei „kinas kine“. Todėl filmas pristatomas netradiciniu žanru – kino kelionė.

T. Baranauskas. LDK nebėra, bet Ukrainos saugumas lemia Lietuvos saugumą (144)

2014 rugpjūčio mėn. 27 d. 06:00
Kai pernai Lietuvos Seimas paskelbė 2014-uosius Oršos mūšio metais, niekas dar nė neįtarė, kaip šie metai aktualizuosis realybėje. Tačiau dramatiški įvykiai Ukrainoje ir prasidėjusi Rusijos agresija skaudžiai priminė, kad Oršos mūšis nėra vien tik data istorijos kalendoriuje – Oršos mūšio epocha tęsiasi ir šiandien. Tik įvertinę visą šį laikotarpį, galime suprasti šių dienų konflikto ištakas.

V. Vingrienė. Krantinės arka – paminklas besaikiam vartotojiškumui (332)

2014 rugpjūčio mėn. 26 d. 20:00
V. Vingrienė. Krantinės arka – paminklas besaikiam vartotojiškumui
Su alinančių vasaros karščių banga įsiplieskusios aistringos diskusijos paminklų griovimo tema paskatino dėmesio išsiilgusius pramogų pasaulio ir politikos atstovus rengti iškalbingas peticijas. Didžiausio priešiškumo sulaukusi krantinės arkos skulptūra, kaip esą kratinę bjaurojantis vaizdinys, užsitraukė daug didesnę nemalonę, nei Žaliojo tilto skulptūros.

D. Britanijos leidėjas: iš literatūros Lietuvą matau kaip kaimiškos kilmės šalį (70)

2014 rugpjūčio mėn. 26 d. 11:28
Vertėja Viktorija Bylaitė ir Eric Lane, L. Žižliauskaitės nuotr.
Didžiosios Britanijos leidyklos „Dedalus“ išleido kelerius metus kruopščiai rengtą lietuvių prozos antologiją. Leidyklos vadovas Ericas Lane’as Lietuvą mato kaip kaimiškos kilmės šalį, o jos literatūra veda į tam tikrą magiją, mitus, prietarus, ypač gilinamasi į skirtingų socialinių ir religinių grupių tarpusavio santykius. Tačiau, pastebi E. Lane’as, turėdami tokią panašią istoriją su kitomis Baltijos šalimis, o su Lenkija kurį laiką būdami net „susigiminiavę“, vis dėlto sugebėjome išlaikyti autentišką literatūros stilių, savotišką kalbėjimo būdą, ypatingą pasaulėvaizdį.

K. Jovaišas. Koks lietuvių požiūris į rusus? (436)

2014 rugpjūčio mėn. 26 d. 09:29
Karolis Jovaišas
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Niekšas neturi tautybės. Ši sentencija atspindi vyraujantį požiūrį, kad nėra nei gerų, nei blogų ar agresyvių tautų, o yra tik geri, blogi ar agresyvūs žmonės. Tiesa, Aleksandras Solženicynas, atskleidęs žmogaus nužmogėjimo procesą sovietinių konclagerių mėsmalėje, neslėpė savo simpatijų kai kurių tautybių žmonėms – „ypač man limpa prie širdies estai ir lietuviai”.