A.Atas. Apie vaikų globą, arba kaip nepriklausoma Lietuva stato komunizmą

 (134)
Andrius Atas
Andrius Atas
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Jeigu norėtumėte užsieniečiams ar sovietmečio nepažinusiems jaunuoliams gyvai parodyti, kaip mūsų šalis atrodė brežnevizmo laikais, supažindinkite juos su šiandienine vaikų globos sistema Lietuvoje. Šioje srityje laisva ir nepriklausoma valstybė mokesčių mokėtojų pinigais toliau stato komunizmą. Šie žodžiai atrodytų ironiški, jeigu neatitiktų tikrovės.

Didžioji dalis vaikų, likusių be tėvų, kaip anais laikais patalpinami valdiškose įstaigose, kurie pritaikyti nebent suaugusiems kareiviams, bet ne vaikui, kuris visavertiškai gali susiformuoti tik nuolatiniame mylinčiame suaugusio žmogaus žvilgsnyje – šeimoje. Ir tai nėra globos namų darbuotojų, bet – sistemos problema. Žmonės, įdedantys širdies į darbą su vaikais, gali tiek pat pagerinti situaciją, kiek šaukštas medaus – statinę deguto. Laimingai susiklostęs globos namų auklėtinio likimas yra labiau išimtis nei taisyklė. 

Globos institucijose į „šviesų rytojų“ kasmet žengia virš puspenkto tūkstančio vaikų, dalis kurių išeina į savarankišką gyvenimą nežinodami, kad arbata saldi ne savaime, bet kad ten dedamas cukrus. Tokia realybė.

Paradoksas – valstybė siūlo savo piliečiams visuomeniniais pagrindais imtis sunkaus darbo (vaiko globos šeimoje), su kuriuo pati valstybė nesusitvarko, kasmet paleisdama į visuomenę armiją gyvenimui nepasirengusių jaunuolių. Kodėl tų pačių 1700 Lt neatidavus globėjų atlyginimui?
Andrius Atas
Nuo 50 iki 75 proc. jų neįgyja išsilavinimo, 50 – 80 proc. tampa bedarbiais, 38 proc. patenka į kalėjimą, 30 proc. tampa benamiais (A. Bilson, 2000). Čia dar ne viskas. Tokia „komunizmo statyba“ mokesčių mokėtojams kainuoja iki 3500 Lt/mėn., kai vaikas yra iki 3 metų, ir apie 1700 Lt/mėn. (priklausomai nuo įstaigos), 4 iki 18 metų vaikams. Vakaruose tokio neefektyvaus lėšų švaistymo atsisakyta jau prieš kelis dešimtmečius. Kad geriausia vieta vaikui tinkamai užaugti yra šeima perdaug niekas nebesiginčija, nebent kas neįsigilinęs arba suinteresuotas finansiškai. Ir daugumą globos įstaigose augančių vaikų būtų galima globoti šeimoje, išskyrus nebent turinčius sunkią negalią ar rimtų elgesio problemų, kuriems reikalinga specializuota priežiūra. 

Tačiau globa šeimoje yra palikta savanoriams entuziastams, negaunantiems jokio atlyginimo, tik - 520 Lt per mėnesį vaiko poreikiams. Paradoksas – valstybė siūlo savo piliečiams visuomeniniais pagrindais imtis sunkaus darbo (vaiko globos šeimoje), su kuriuo pati valstybė nesusitvarko, kasmet paleisdama į visuomenę armiją gyvenimui nepasirengusių jaunuolių. Kodėl tų pačių 1700 Lt neatidavus globėjų atlyginimui? 

Suprasdamos, jog alternatyvaus kelio didinti globos kokybę bei taupyti lėšas nėra, tam tikras išmokas globėjams ėmė mokėti Vilniaus, Kauno bei Elektrėnų savivaldybės. Globą pripažinus paslauga valstybei (kas ji faktiškai ir yra), už kurią kaip už darbą būtų mokamas atlyginimas su socialinėmis garantijomis, pagausėtų apsisprendusių tapti globėjais asmenų. Pavyzdžiui, viena moteris, užauginusi 4 vaikus ir dirbanti valdišką darbą, pasakė, jog nesusimąstydama imtųsi to, ką moka geriausiai – rūpintis vaikais. Tokiõs globos galėtų imtis ir nemaža dalis dabartinių globos įstaigų darbuotojų. 

Tai galėtų daryti ir tie, kurie, nerasdami pragyvenimo šaltinio Lietuvoje, yra priversti rūpintis žmonėmis svečioje šalyje. Ir globėjų pagausėtų pirmiausia ne dėl pačių pinigų, ne todėl, kad lietuviai būtų kažkokie dideli materialistai. Paklauskite savęs, ar norėtumėte dirbti darbą, kurio niekam, išskyrus jus patį, nereikia ir dar būti laikomas tam tikru keistuoliu? Nelabai? Būtent toks valstybės požiūris į globą išsilaikė nuo „brandaus socializmo“ laikų. 

Mokamas atlyginimas parodytų, jog valstybė pripažįsta globėjo darbo vertę ir sugrąžintų pelnytą orumą šią svarbią misiją atliekantiems piliečiams. Skeptikas pasakys, kad dalis žmonių imsis globoti dėl pinigų, neketindami tinkamai rūpintis vaiku. Į tai turime nuraminantį atsakymą: nuo 2008 m. visoje Lietuvoje veikia globėjų ir įtėvių rengimo programa, pagal kurią nuodugniai įvertinami kandidato gebėjimai ir motyvacija tapti globėju bei, prasidėjus globai šeimoje, rengiami tęstiniai mokymai, teikiamos konsultacijos bei organizuojamos globėjų savipagalbos grupės. 

Visa problema lieka „tik“ politinė valia. Tad pabaigai norisi valdžios vyrams užduoti viename sovietiniame filme vaikams nuskambantį klausimą: „Dėl ko kovojate, vaikinai?“ Nes atsakymą sunku nuspėti. Už „šviesų rytojų“?

www.DELFI.lt
 
134
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvos pjūvis

N. Vasiliauskaitė. „Vamzdis“ ir intelektualai (300)

2014 liepos mėn. 31 d. 10:30
Batalijos dėl „Krantinės arkos“ stebina ir mane. Tačiau ne miestiečių priešiškumu, ne reikalaujančios ją nugrauti peticijos atsiradimo faktu, o veikiau reakcijomis į šį faktą, argumentais, polemikos struktūravimu. Žiniasklaidoje peticija iškart sutapatinta su žurnalo „Žmonės“ herojėmis ir pramogų industrijos „pupytėmis“ (kurios, tarp kitų, irgi pasirašė – ir buvo itin primygtinai pamatytos) ir išstatyta groteskiškoms pašaipoms (pvz.: „Žinomos moterys kyla į kovą prieš „vamzdžiu“ vadinamą skulptūrą“ – praneša Lrytas.lt straipsnio antraštė).

R. Lazutka. Abiturientai – nepaklusnūs, bet racionalūs (49)

2014 liepos mėn. 30 d. 17:42
Ką tik pasibaigusio stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai nedaug skiriasi nuo ankstesnių metų – daugiausia stojo į socialinius mokslus, o juose – į teisę, ekonomiką, vadybą... Neklauso jaunimas ir tiek. Nei ministro, teigiančio, kad tik technologinės studijos išgelbės Lietuvą ir visą ES, nei darbdavių, neva nerandančių inžinierių, nei darbo biržų direktorių, nebeperlipančių per minias teisininkų bei vadybininkų.

A. Lapinskas. Nesityčiokime iš lietuvaičių, ištekėjusių už užsieniečių (393)

2014 liepos mėn. 30 d. 10:40
Nežinia jau kelintą kartą Lietuvos Seimas bando ateiti į protą ir priimti patį paprasčiausią sprendimą, koks tik gali būti tragikomiškoje vardų ir pavardžių pavardžių byloje. Turiu omenyje Seime liepos 15 pradėtą nagrinėti Irenos Šiaulienės ir Gedimino Kirkilo autorystės Vardų ir pavardžių įstatymą, kuris lietuvaitėms, ištekėjusioms už užsieniečių ir turinčioms 100-procentinį pagrindą tokiai pačiai pavardei kaip ir savo vyro, pagaliau leistų ją užrašyti lygiai taip pat.

G. Česnakas. Nematomas iššūkis Lietuvos nacionaliniam saugumui (100)

2014 liepos mėn. 28 d. 10:16
Lietuvos nacionalinio saugumo diskurse vyrauja trys pagrindinės temos: karinis, energetinis ir informacinis saugumas, apie tai rašo žiniasklaida, apie tai diskutuoja politikai, tai akcentavo ir Lietuvos Respublikos prezidentė savo inauguracinėje kalboje.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Solidarizavimasis su „Hamas“ teroristais taikos neatneš (181)

2014 liepos mėn. 27 d. 19:00
Štai ir sužinojau, kad negaliu net morališkai remti savo Izraelyje gyvenančių draugų, o mano nuomonė, kad ši šalis turi teisę gintis nuo teroristų, netgi nėra nuomonė, bet beveik karo nusikaltimas, ką pabandė įrodyti Irane kurį laiką gyvenusi TSPMI doktorantė Ieva Koreivaitė, pratęsdama Kęstučio Girniaus priekaištus neskubančiai smerkti Izraelio Lietuvos valdžiai bei piliečiams.