A.Atas. Apie vaikų globą, arba kaip nepriklausoma Lietuva stato komunizmą

 (134)
Andrius Atas
Andrius Atas
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Jeigu norėtumėte užsieniečiams ar sovietmečio nepažinusiems jaunuoliams gyvai parodyti, kaip mūsų šalis atrodė brežnevizmo laikais, supažindinkite juos su šiandienine vaikų globos sistema Lietuvoje. Šioje srityje laisva ir nepriklausoma valstybė mokesčių mokėtojų pinigais toliau stato komunizmą. Šie žodžiai atrodytų ironiški, jeigu neatitiktų tikrovės.

Didžioji dalis vaikų, likusių be tėvų, kaip anais laikais patalpinami valdiškose įstaigose, kurie pritaikyti nebent suaugusiems kareiviams, bet ne vaikui, kuris visavertiškai gali susiformuoti tik nuolatiniame mylinčiame suaugusio žmogaus žvilgsnyje – šeimoje. Ir tai nėra globos namų darbuotojų, bet – sistemos problema. Žmonės, įdedantys širdies į darbą su vaikais, gali tiek pat pagerinti situaciją, kiek šaukštas medaus – statinę deguto. Laimingai susiklostęs globos namų auklėtinio likimas yra labiau išimtis nei taisyklė. 

Globos institucijose į „šviesų rytojų“ kasmet žengia virš puspenkto tūkstančio vaikų, dalis kurių išeina į savarankišką gyvenimą nežinodami, kad arbata saldi ne savaime, bet kad ten dedamas cukrus. Tokia realybė.

Paradoksas – valstybė siūlo savo piliečiams visuomeniniais pagrindais imtis sunkaus darbo (vaiko globos šeimoje), su kuriuo pati valstybė nesusitvarko, kasmet paleisdama į visuomenę armiją gyvenimui nepasirengusių jaunuolių. Kodėl tų pačių 1700 Lt neatidavus globėjų atlyginimui?
Andrius Atas
Nuo 50 iki 75 proc. jų neįgyja išsilavinimo, 50 – 80 proc. tampa bedarbiais, 38 proc. patenka į kalėjimą, 30 proc. tampa benamiais (A. Bilson, 2000). Čia dar ne viskas. Tokia „komunizmo statyba“ mokesčių mokėtojams kainuoja iki 3500 Lt/mėn., kai vaikas yra iki 3 metų, ir apie 1700 Lt/mėn. (priklausomai nuo įstaigos), 4 iki 18 metų vaikams. Vakaruose tokio neefektyvaus lėšų švaistymo atsisakyta jau prieš kelis dešimtmečius. Kad geriausia vieta vaikui tinkamai užaugti yra šeima perdaug niekas nebesiginčija, nebent kas neįsigilinęs arba suinteresuotas finansiškai. Ir daugumą globos įstaigose augančių vaikų būtų galima globoti šeimoje, išskyrus nebent turinčius sunkią negalią ar rimtų elgesio problemų, kuriems reikalinga specializuota priežiūra. 

Tačiau globa šeimoje yra palikta savanoriams entuziastams, negaunantiems jokio atlyginimo, tik - 520 Lt per mėnesį vaiko poreikiams. Paradoksas – valstybė siūlo savo piliečiams visuomeniniais pagrindais imtis sunkaus darbo (vaiko globos šeimoje), su kuriuo pati valstybė nesusitvarko, kasmet paleisdama į visuomenę armiją gyvenimui nepasirengusių jaunuolių. Kodėl tų pačių 1700 Lt neatidavus globėjų atlyginimui? 

Suprasdamos, jog alternatyvaus kelio didinti globos kokybę bei taupyti lėšas nėra, tam tikras išmokas globėjams ėmė mokėti Vilniaus, Kauno bei Elektrėnų savivaldybės. Globą pripažinus paslauga valstybei (kas ji faktiškai ir yra), už kurią kaip už darbą būtų mokamas atlyginimas su socialinėmis garantijomis, pagausėtų apsisprendusių tapti globėjais asmenų. Pavyzdžiui, viena moteris, užauginusi 4 vaikus ir dirbanti valdišką darbą, pasakė, jog nesusimąstydama imtųsi to, ką moka geriausiai – rūpintis vaikais. Tokiõs globos galėtų imtis ir nemaža dalis dabartinių globos įstaigų darbuotojų. 

Tai galėtų daryti ir tie, kurie, nerasdami pragyvenimo šaltinio Lietuvoje, yra priversti rūpintis žmonėmis svečioje šalyje. Ir globėjų pagausėtų pirmiausia ne dėl pačių pinigų, ne todėl, kad lietuviai būtų kažkokie dideli materialistai. Paklauskite savęs, ar norėtumėte dirbti darbą, kurio niekam, išskyrus jus patį, nereikia ir dar būti laikomas tam tikru keistuoliu? Nelabai? Būtent toks valstybės požiūris į globą išsilaikė nuo „brandaus socializmo“ laikų. 

Mokamas atlyginimas parodytų, jog valstybė pripažįsta globėjo darbo vertę ir sugrąžintų pelnytą orumą šią svarbią misiją atliekantiems piliečiams. Skeptikas pasakys, kad dalis žmonių imsis globoti dėl pinigų, neketindami tinkamai rūpintis vaiku. Į tai turime nuraminantį atsakymą: nuo 2008 m. visoje Lietuvoje veikia globėjų ir įtėvių rengimo programa, pagal kurią nuodugniai įvertinami kandidato gebėjimai ir motyvacija tapti globėju bei, prasidėjus globai šeimoje, rengiami tęstiniai mokymai, teikiamos konsultacijos bei organizuojamos globėjų savipagalbos grupės. 

Visa problema lieka „tik“ politinė valia. Tad pabaigai norisi valdžios vyrams užduoti viename sovietiniame filme vaikams nuskambantį klausimą: „Dėl ko kovojate, vaikinai?“ Nes atsakymą sunku nuspėti. Už „šviesų rytojų“?

www.DELFI.lt
 
134
Registruoti (0) Anonimiški (134)
Parašykite savo komentarą
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

G. Mažeikis. Ar šauktiniai bus ruošiami hibridiniam karui? (107)

2015 kovo mėn. 4 d. 18:50
Baziniai kariniai mokymai, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko nuotr.
Kokiam karui bus rengiami Lietuvos šauktiniai? Ar hibridiniams konfliktams laipsniškai peraugantiems į lokalius karus-mišrūnus? Dažniausiai kalbantys apie hibridinius karus turi omenyje ginkluotų susirėmimų fazę su svetimos kariuomenės būriais, o nesvarsto, kaip bręsta hibridiniai konfliktai ir kaip tai veikia šauktinių kariuomenę, kokius jai iššūkius formuluoja.

D. Glodenis. Nusegus medalius kai kuriems partizanams, Lietuva tik sustiprės (406)

2015 kovo mėn. 4 d. 11:38
Antanas Kraujelis „Siaubūnas“
LGGRTC nuotr.
Vytautas Sinica straipsnyje „Ko nepadarė KGB, padarys signatarai?“ kelia klausimą dėl platesnio partizanų vykdytų mirties bausmių vertinimo konteksto. Tai reakcija į Jurgio Jurgelio straipsnį „Ar galima iš A. Kraujelio atimti kario savanorio statusą?“. Tačiau straipsnyje matome „šiaudinio žmogeliuko“ puolimo ir „kaltės per asociaciją“ taktiką: tikrosios oponento pozicijos pakeičiamos dirbtinėmis, o oponentas ne įveikiamas argumentu, o tiesiog apjuodinamas.

D. Šakalienė. Apie teisę gyventi ir prievolę mirti (88)

2015 kovo mėn. 3 d. 13:01
Dovilė Šakalienė, S.Mankevičiaus nuotr.
Kiekvienas iš mūsų išeisime Anapus. Nežinome, kaip ir kada. Daugelis mūsų tiesiog susidėvėsime ir taikiai baigsime savo egzistenciją. Kai kurie – išeisime per anksti. Kartais artimieji sudaužyta skausmo širdimi retoriškai klaus – kodėl? Už ką? Kartais šis klausimas nebūna retorinis. Žinome ir kodėl, ir netgi kas.

L. Kojala. Rusijos stiprybė – Vakarų skaldymas (53)

2015 kovo mėn. 2 d. 11:48
Angela Merkel, Francois Hollande'as, Vladimiras Putinas
DELFI montažas
Ukrainos krizės kontekste dažnai girdime, kad pasaulis grįžta į Šaltojo karo laikus. Rytų ir Vakarų konfliktas vėl pasiekė tokį lygį, kad okupuotoje Rytų Ukrainoje nusileido kažkas panašaus į naują „geležinę uždangą“, o atviro karo grėsmė yra, kaip niekada, didelė.

Sekmadienio Evangelija. Antrasis gavėnios sekmadienis (225)

2015 kovo mėn. 1 d. 08:00
Sekmadienio Evangelija. Antrasis gavėnios sekmadienis
DELFI (M.Ažušilio nuotr.)
Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kuriedu kalbėjosi su Jėzumi.