A.Atas. Apie vaikų globą, arba kaip nepriklausoma Lietuva stato komunizmą

 (134)
Andrius Atas
Andrius Atas
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Jeigu norėtumėte užsieniečiams ar sovietmečio nepažinusiems jaunuoliams gyvai parodyti, kaip mūsų šalis atrodė brežnevizmo laikais, supažindinkite juos su šiandienine vaikų globos sistema Lietuvoje. Šioje srityje laisva ir nepriklausoma valstybė mokesčių mokėtojų pinigais toliau stato komunizmą. Šie žodžiai atrodytų ironiški, jeigu neatitiktų tikrovės.

Didžioji dalis vaikų, likusių be tėvų, kaip anais laikais patalpinami valdiškose įstaigose, kurie pritaikyti nebent suaugusiems kareiviams, bet ne vaikui, kuris visavertiškai gali susiformuoti tik nuolatiniame mylinčiame suaugusio žmogaus žvilgsnyje – šeimoje. Ir tai nėra globos namų darbuotojų, bet – sistemos problema. Žmonės, įdedantys širdies į darbą su vaikais, gali tiek pat pagerinti situaciją, kiek šaukštas medaus – statinę deguto. Laimingai susiklostęs globos namų auklėtinio likimas yra labiau išimtis nei taisyklė. 

Globos institucijose į „šviesų rytojų“ kasmet žengia virš puspenkto tūkstančio vaikų, dalis kurių išeina į savarankišką gyvenimą nežinodami, kad arbata saldi ne savaime, bet kad ten dedamas cukrus. Tokia realybė.

Paradoksas – valstybė siūlo savo piliečiams visuomeniniais pagrindais imtis sunkaus darbo (vaiko globos šeimoje), su kuriuo pati valstybė nesusitvarko, kasmet paleisdama į visuomenę armiją gyvenimui nepasirengusių jaunuolių. Kodėl tų pačių 1700 Lt neatidavus globėjų atlyginimui?
Andrius Atas
Nuo 50 iki 75 proc. jų neįgyja išsilavinimo, 50 – 80 proc. tampa bedarbiais, 38 proc. patenka į kalėjimą, 30 proc. tampa benamiais (A. Bilson, 2000). Čia dar ne viskas. Tokia „komunizmo statyba“ mokesčių mokėtojams kainuoja iki 3500 Lt/mėn., kai vaikas yra iki 3 metų, ir apie 1700 Lt/mėn. (priklausomai nuo įstaigos), 4 iki 18 metų vaikams. Vakaruose tokio neefektyvaus lėšų švaistymo atsisakyta jau prieš kelis dešimtmečius. Kad geriausia vieta vaikui tinkamai užaugti yra šeima perdaug niekas nebesiginčija, nebent kas neįsigilinęs arba suinteresuotas finansiškai. Ir daugumą globos įstaigose augančių vaikų būtų galima globoti šeimoje, išskyrus nebent turinčius sunkią negalią ar rimtų elgesio problemų, kuriems reikalinga specializuota priežiūra. 

Tačiau globa šeimoje yra palikta savanoriams entuziastams, negaunantiems jokio atlyginimo, tik - 520 Lt per mėnesį vaiko poreikiams. Paradoksas – valstybė siūlo savo piliečiams visuomeniniais pagrindais imtis sunkaus darbo (vaiko globos šeimoje), su kuriuo pati valstybė nesusitvarko, kasmet paleisdama į visuomenę armiją gyvenimui nepasirengusių jaunuolių. Kodėl tų pačių 1700 Lt neatidavus globėjų atlyginimui? 

Suprasdamos, jog alternatyvaus kelio didinti globos kokybę bei taupyti lėšas nėra, tam tikras išmokas globėjams ėmė mokėti Vilniaus, Kauno bei Elektrėnų savivaldybės. Globą pripažinus paslauga valstybei (kas ji faktiškai ir yra), už kurią kaip už darbą būtų mokamas atlyginimas su socialinėmis garantijomis, pagausėtų apsisprendusių tapti globėjais asmenų. Pavyzdžiui, viena moteris, užauginusi 4 vaikus ir dirbanti valdišką darbą, pasakė, jog nesusimąstydama imtųsi to, ką moka geriausiai – rūpintis vaikais. Tokiõs globos galėtų imtis ir nemaža dalis dabartinių globos įstaigų darbuotojų. 

Tai galėtų daryti ir tie, kurie, nerasdami pragyvenimo šaltinio Lietuvoje, yra priversti rūpintis žmonėmis svečioje šalyje. Ir globėjų pagausėtų pirmiausia ne dėl pačių pinigų, ne todėl, kad lietuviai būtų kažkokie dideli materialistai. Paklauskite savęs, ar norėtumėte dirbti darbą, kurio niekam, išskyrus jus patį, nereikia ir dar būti laikomas tam tikru keistuoliu? Nelabai? Būtent toks valstybės požiūris į globą išsilaikė nuo „brandaus socializmo“ laikų. 

Mokamas atlyginimas parodytų, jog valstybė pripažįsta globėjo darbo vertę ir sugrąžintų pelnytą orumą šią svarbią misiją atliekantiems piliečiams. Skeptikas pasakys, kad dalis žmonių imsis globoti dėl pinigų, neketindami tinkamai rūpintis vaiku. Į tai turime nuraminantį atsakymą: nuo 2008 m. visoje Lietuvoje veikia globėjų ir įtėvių rengimo programa, pagal kurią nuodugniai įvertinami kandidato gebėjimai ir motyvacija tapti globėju bei, prasidėjus globai šeimoje, rengiami tęstiniai mokymai, teikiamos konsultacijos bei organizuojamos globėjų savipagalbos grupės. 

Visa problema lieka „tik“ politinė valia. Tad pabaigai norisi valdžios vyrams užduoti viename sovietiniame filme vaikams nuskambantį klausimą: „Dėl ko kovojate, vaikinai?“ Nes atsakymą sunku nuspėti. Už „šviesų rytojų“?

www.DELFI.lt
 
134
Parašykite savo komentarą
Skelbdami komentarą, Jūs sutinakte su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

K. Jovaišas. Lietuvos rusakalbiai: už ką ir prieš ką? (390)

2014 gruodžio mėn. 21 d. 07:00
Ar rusų kilmės Lietuvos piliečiai teikia prioritetą integracijai į šalies visuomenę? Arba, priešingai, nors ir naudojasi visais Lietuvos pilietybės teikiamais privalumais, vis dėlto orientuojasi į motiną Rusiją? Ar ne tik krauju bei tikėjimu lieka rusais, bet ir tapatina save su rusiškąja civilizacija ir suskaldyta tauta, kurią būtina suvienyti?

Sekmadienio Evangelija. Susitikimo akimirka (103)

2014 gruodžio mėn. 20 d. 19:00
Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.

Č. Iškauskas. Kaip LKP Sąjūdį į pergalę vedė (228)

2014 gruodžio mėn. 20 d. 07:00
Neabejoju, kad kažkas šiomis dienomis pakels taurelę, pasakys džiugią kalbą, tarsi nuo jų – ano meto lietuviškųjų komunistų – priklausė ir tautinis Atgimimas, ir Sąjūdžio pradžia, ir Kovo 11-oji. Lyg ir tebeskamba: mes leidome, mes sutikome, nesipriešinome, netgi buvome priešakyje...

J. Jurgelis. Pravartu galvoti savo, o ne CŽV galva (107)

2014 gruodžio mėn. 18 d. 18:35
Jurgis Jurgelis
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
CŽV kalėjimo Lietuvoje buvo ieškota ir prieš kelerius metus. Bet tada dar nereikėjo jo rasti. JAV prezidentas G. W. Bushas neslėpė, kad tokie kalėjimai (oficialiai vadinami sulaikymo centrais) Europoje buvo įsteigti. Tačiau pasakė neatskleisiąs, kur būtent, kad nesukeltų pavojus tų šalių saugumui. Smalsūs žmogaus teisių gynėjai netruko įvardinti tris šalis – Lietuvą, Lenkiją ir Rumuniją.

K. Girnius. Kratos rusų mokyklose: gal persistengiame? (196)

2014 gruodžio mėn. 17 d. 14:42
Viešai reiškiamas patriotizmas tampa naujausia mada, o, žinia, madoms atsispirti sunku. Tie, kurie prieš penkerius metus aiškino, kad reikia kuo mažiau lėšų skirti krašto apsaugai, dabar taip pat kategoriškai teigia, kad būtina skirti pirmenybę krašto apsaugai, rengimuisi atremti galimą antpuolį. Kadaise nematę priešų, dabar juos įžiūri visur.