A.Atas. Apie vaikų globą, arba kaip nepriklausoma Lietuva stato komunizmą

 (134)
Andrius Atas
Andrius Atas
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Jeigu norėtumėte užsieniečiams ar sovietmečio nepažinusiems jaunuoliams gyvai parodyti, kaip mūsų šalis atrodė brežnevizmo laikais, supažindinkite juos su šiandienine vaikų globos sistema Lietuvoje. Šioje srityje laisva ir nepriklausoma valstybė mokesčių mokėtojų pinigais toliau stato komunizmą. Šie žodžiai atrodytų ironiški, jeigu neatitiktų tikrovės.

Didžioji dalis vaikų, likusių be tėvų, kaip anais laikais patalpinami valdiškose įstaigose, kurie pritaikyti nebent suaugusiems kareiviams, bet ne vaikui, kuris visavertiškai gali susiformuoti tik nuolatiniame mylinčiame suaugusio žmogaus žvilgsnyje – šeimoje. Ir tai nėra globos namų darbuotojų, bet – sistemos problema. Žmonės, įdedantys širdies į darbą su vaikais, gali tiek pat pagerinti situaciją, kiek šaukštas medaus – statinę deguto. Laimingai susiklostęs globos namų auklėtinio likimas yra labiau išimtis nei taisyklė. 

Globos institucijose į „šviesų rytojų“ kasmet žengia virš puspenkto tūkstančio vaikų, dalis kurių išeina į savarankišką gyvenimą nežinodami, kad arbata saldi ne savaime, bet kad ten dedamas cukrus. Tokia realybė.

Paradoksas – valstybė siūlo savo piliečiams visuomeniniais pagrindais imtis sunkaus darbo (vaiko globos šeimoje), su kuriuo pati valstybė nesusitvarko, kasmet paleisdama į visuomenę armiją gyvenimui nepasirengusių jaunuolių. Kodėl tų pačių 1700 Lt neatidavus globėjų atlyginimui?
Andrius Atas
Nuo 50 iki 75 proc. jų neįgyja išsilavinimo, 50 – 80 proc. tampa bedarbiais, 38 proc. patenka į kalėjimą, 30 proc. tampa benamiais (A. Bilson, 2000). Čia dar ne viskas. Tokia „komunizmo statyba“ mokesčių mokėtojams kainuoja iki 3500 Lt/mėn., kai vaikas yra iki 3 metų, ir apie 1700 Lt/mėn. (priklausomai nuo įstaigos), 4 iki 18 metų vaikams. Vakaruose tokio neefektyvaus lėšų švaistymo atsisakyta jau prieš kelis dešimtmečius. Kad geriausia vieta vaikui tinkamai užaugti yra šeima perdaug niekas nebesiginčija, nebent kas neįsigilinęs arba suinteresuotas finansiškai. Ir daugumą globos įstaigose augančių vaikų būtų galima globoti šeimoje, išskyrus nebent turinčius sunkią negalią ar rimtų elgesio problemų, kuriems reikalinga specializuota priežiūra. 

Tačiau globa šeimoje yra palikta savanoriams entuziastams, negaunantiems jokio atlyginimo, tik - 520 Lt per mėnesį vaiko poreikiams. Paradoksas – valstybė siūlo savo piliečiams visuomeniniais pagrindais imtis sunkaus darbo (vaiko globos šeimoje), su kuriuo pati valstybė nesusitvarko, kasmet paleisdama į visuomenę armiją gyvenimui nepasirengusių jaunuolių. Kodėl tų pačių 1700 Lt neatidavus globėjų atlyginimui? 

Suprasdamos, jog alternatyvaus kelio didinti globos kokybę bei taupyti lėšas nėra, tam tikras išmokas globėjams ėmė mokėti Vilniaus, Kauno bei Elektrėnų savivaldybės. Globą pripažinus paslauga valstybei (kas ji faktiškai ir yra), už kurią kaip už darbą būtų mokamas atlyginimas su socialinėmis garantijomis, pagausėtų apsisprendusių tapti globėjais asmenų. Pavyzdžiui, viena moteris, užauginusi 4 vaikus ir dirbanti valdišką darbą, pasakė, jog nesusimąstydama imtųsi to, ką moka geriausiai – rūpintis vaikais. Tokiõs globos galėtų imtis ir nemaža dalis dabartinių globos įstaigų darbuotojų. 

Tai galėtų daryti ir tie, kurie, nerasdami pragyvenimo šaltinio Lietuvoje, yra priversti rūpintis žmonėmis svečioje šalyje. Ir globėjų pagausėtų pirmiausia ne dėl pačių pinigų, ne todėl, kad lietuviai būtų kažkokie dideli materialistai. Paklauskite savęs, ar norėtumėte dirbti darbą, kurio niekam, išskyrus jus patį, nereikia ir dar būti laikomas tam tikru keistuoliu? Nelabai? Būtent toks valstybės požiūris į globą išsilaikė nuo „brandaus socializmo“ laikų. 

Mokamas atlyginimas parodytų, jog valstybė pripažįsta globėjo darbo vertę ir sugrąžintų pelnytą orumą šią svarbią misiją atliekantiems piliečiams. Skeptikas pasakys, kad dalis žmonių imsis globoti dėl pinigų, neketindami tinkamai rūpintis vaiku. Į tai turime nuraminantį atsakymą: nuo 2008 m. visoje Lietuvoje veikia globėjų ir įtėvių rengimo programa, pagal kurią nuodugniai įvertinami kandidato gebėjimai ir motyvacija tapti globėju bei, prasidėjus globai šeimoje, rengiami tęstiniai mokymai, teikiamos konsultacijos bei organizuojamos globėjų savipagalbos grupės. 

Visa problema lieka „tik“ politinė valia. Tad pabaigai norisi valdžios vyrams užduoti viename sovietiniame filme vaikams nuskambantį klausimą: „Dėl ko kovojate, vaikinai?“ Nes atsakymą sunku nuspėti. Už „šviesų rytojų“?

www.DELFI.lt
 
134
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvos pjūvis

M. Laurinavičius. Lietuvos pralaimėjimas Lenkijos triumfo šviesoje (9)

2014 rugsėjo mėn. 2 d. 16:34
Praėjusį savaitgalį pasibaigusios aukščiausių Europos Sąjungos postų dalybos didesnių diskusijų Lietuvos viešojoje erdvėje nesulaukė. Per daug džiūgauti dėl Lenkijos sėkmės jos premjerą Donaldą Tuską paskyrus ES Vadovų tarybos pirmininku Lietuvoje turbūt būtų blogo tono ženklas. Dar labiau kartinti pralaimėjimo dėl Italijos užsienio reikalų ministrės Federicos Mogherini išrinkimo ES užsienio politikos vadove, atrodo, nepanoro ne tik politikai, bet ir žiniasklaida.

A. Lašas. Kas kiša koją švietimo ministrui? (48)

2014 rugsėjo mėn. 2 d. 09:18
Paskutiniu metu Lietuvos žiniasklaida mirgėte mirga nuo skambių švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio sprendimų ir dar skambesnių ateities planų. Reikia sutikti, jog ministras iš tiesų ėmėsi lopyti kai kurias mūsų švietimo spragas, bet yra ir nerimą keliančių tendencijų. Tarp jų – tikslinių vietų skirstymo sistema.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Reikia naujo Lendlizo Ukrainos kovai su putiniškuoju fašizmu remti (201)

2014 rugsėjo mėn. 1 d. 07:00
Romas Sadauskas-Kvietkevičius, I. Sadauskienės nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
Rugsėjo 1-osios nepastebėti tiesiog neįmanoma, net jeigu mokyklą baigėte prieš kelis dešimtmečius, o moksleiviško amžiaus vaikų dar arba jau nebeturite. Miestai ir miesteliai prisipildo pagal tėvų galimybes ir skonį išpuoštų, kardelių kotus iš susijaudinimo rankose spaudančių pirmokų.

Nomenklatūros medžioklės padėjo įsitvirtinti ir P. Griškevičiui, ir A. Brazauskui (126)

2014 rugpjūčio mėn. 31 d. 07:00
Petras Griškevičius, Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Šią vasarą sukako 90 metų kai gimė Petras Griškevičius – sovietinės Lietuvos vadovas, kurio valdymas sutapo su L. Brežnevo viešpatavimo metais. Daugelio atmintyje jis išliko kaip pilkas, kabinetinis vadovas, paklusniai vykdęs Maskvos nurodymus. Tačiau buvo sritis, kurioje akivaizdžiai reiškėsi P. Griškevičiaus lyderystė.

Sekmadienio Evangelija. Kančios perkeitimas (164)

2014 rugpjūčio mėn. 30 d. 19:00
Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“