Šeštadienį Vilniuje po sunkios ligos mirė 45 metų prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė Jurga Ivanauskaitė. DELFI skaitytojams siūlome prieš ketverius metus Lietuvos rašytojų sąjungos žurnale "Metai" publikuotą profesoriaus, habil. dr. Antano Andrijausko straipsnį apie J.Ivanauskaitę.
Jurga Ivanauskaitė
© DELFI (D.Augūnaitės nuotr.)
Jurgos Ivanauskaitės “posūkio į Tibeto kultūrą” intymumas ir dvasinė evoliucija daug kuo primena jos mokytojo Algio Švėgždos ir bendražygio Pauliaus Normanto Rytų pasaulio nostalgiją. Tačiau neverta šių panašumų perdėm sureikšminti, kadangi jų išeities taškai ir gyvenimo keliai skirtingi.

Juos vienija brandžiai asmenybei būdingos humanistinės nuostatos, platesnių erdvių ilgesys tai, kad svarbius gyvenimo tarpsnius jie praleido už Lietuvos ribų, sugebėjo giliau, tarsi iš šalies pažvelgti į save, tėvynę, jos kultūros privalumus bei problematiškas puses. Šios inteligentų šeimoje išaugusios menininkės kelias į Rytus ir savo vietos pasaulyje ieškojimas kupinas daugybės išgyvenimų ir patirčių, suteikusių jos kūrybai ypatingą autentiškumą.

Tibetas - Jurgai iš tikrųjų yra ne tik “dvasinė būsena”, bet ir daug daugiau… Tai – slėpiningų svajų pasaulis, pažadėtoji žemė, tikro tikėjimo ir autentiškos būties metafora. Neatsitiktinai jos programinė knyga “Prarasta pažadėtoji žemė” prasideda filosofiniais pamąstymais šia tema.

“Tibetas… Aš visada svajojau apie šią šalį, kaip dykumomis vedžiojamas benamis svajoja apie Pažadėtąją žemę, kaip viduramžių mistikas – apie Kristaus karalystę, kuri rasis po Apokalipsės. Sunkiausiomis valandomis primindavau sau, kad tai dar nėra liūdesio bedugnė, ji, tikroji, atsiveria tada, kai staiga užplūsta nenumaldomas niekada neregėtos šalies ilgesys. Laimingiausiomis akimirkomis žinojau, kad tai dar nėra palaimos viršūnė, ji – ten, Himalajuose, ant Pasaulio Stogo. Neįstengiau to apsakyti kitiems jokiais žodžiais, o mano veiksmai daugeliui atrodė visai nesuprantami. Todėl vieną po kito ėmiau prarasti artimus žmonės. Vienatvės dykuma plėtėsi, bet ji man patiko, nes kažkuo priminė neregėtą Tibeto peizažą. Vis dažniau pasijusdavau savo žvėrišku ilgesiu (kai norisi staugti) išduodanti Lietuvą, o daugelis pažįstamų ir nepažįstamų tai man nuolat su pagieža primindavo” [Ivanauskaitė, 1999, p. 5].

J.Ivanauskaitės kūryboje daug intymumo, noro pasislėpti nuo vulgarių pašalinių žvilgsnių, sudėtingų dvasinių procesų aprašymų, kurie yra ne tik autorės kūrybinės biografijos faktai, bet, kaip tai neabejotinai bus suprasta vėliau, ir konkretaus laikmečio bei regiono intelektualų dvasinių ieškojimų liudijimas. Todėl ir Jurga Ivanauskaitė mane domina ne tik kaip rašytoja, dailininkė, kultūros antropologė, fotografė, žurnalistė, visuomenės veikėja o pirmiausia kaip unikalus sociokultūrinis reiškinys, asmenybė, kuri sugebėjo dvasiškai transformuoti save ir pakilti į kitą, svetimą filisterinei sąmonei, egzistencijos ir būties procesų suvokimo lygmenį.

Daug metų tarsi iš šalies stebėdamas jos intelektualinę biografiją vis dažniau prieinu išvados, kad šios menininkės - maksimalistės dvasinę evoliuciją apsprendė aukšti sau ir gyvenimui keliami reikalavimai. Jurgos asmenybės ir nuo jos neatsiejamos kūrybos fenomeną pagimdė ryžtas, valia, nuolatinis darbas su savimi, intensyvus dvasinis gyvenimas, sugebėjimas mesti iššūkį visuomenėje viešpataujančioms konvencijoms.

Pastarųjų metų J.Ivanauskaitės kūryboje, interviu ir pasisakymuose įvairiomis progomis išryškėjo kokybinė transformacija, virsmas asmenybe, subtiliai jaučiančia gyvenimo procesų metamorfozes, atsakomybę už tai, kas vyksta pasaulyje, kenčiančiuose ir engiamuose kraštuose. Šie pokyčiai išryškėjo visuose jos gyvenimo ir kūrybinės veiklos srityse. Beje ir pati menininkė patvirtina teiginį apie nuolatinius asmenybės pokyčius.

“Esu įsitikinusi, kad žmogaus – kaip tekanti upė, nuolat keičiasi... Yra tam tikros pamatinės moralinės ir etinės normos, kurios lieka, tačiau kita – permainų ir virsmų sritis “[Lietuvos aidas, 2000.06.03, p. 22]

Garsaus literatūros kritiko Kosto Korsako anūkė, talentingo dailininko ir subtilios menotyrininkės dukra paveldėjo puikų genetinį kodą ir augo intelektualioje, prisodrintoje kultūros terpėje, knygų, meno kūrinių, pokalbių apie kultūros bei meno reiškinius atmosferoje, kuri neabejotinai ją veikė.

“Rytai,- prisipažįsta ji, - mane visada masino, nuo vaikystės žavėjausi japonų kultūra, paskui Indijos, galiausiai atradau Tibetą. Manau, kad Europos saulė iš tikrųjų nusileido tuomet, kai apie tai paskelbė Schopenhaueris”. Ilgainiui ji persisėmė humaniškomis budistinės filosofinės bei religinės pasaulėjautos idėjomis. Pripažindama genų ir vaikystėje supusios aplinkos svarbą rašytoja mano, kad “gimdamas kiekvienas žmogus savo dvasioje atsineša ir unikalią jeigu galima taip pavadinti, “programą”, nesusijusią su genais, kuriai neturi įtakos vaikystės aplinka. Ją savyje irgi labai stipriai jaučiu” [Lietuvos rytas, 1999.09.07, p.2].

Ši programa pradėjo skleistis vėlesniame Jurgos gyvenime meniškoje M.K. Čiurlionio meno mokyklos ir Dailės instituto aplinkoje. Prisimenu Jurgą nuo studijų Dailės institute antrojo kurso. Tuomet ji man atrodė svajinga, kiek pasimetusi, emocionaliai reaguojanti, užsisklendusi savo hermetiškame vidinių išgyvenimų pasaulyje.

Toks įspūdis susidarė retų seminarų metu, kuriuose studentai dažnai atsiskleidžia netikėtomis briaunomis. Man pasirodė, kad studijuojant institute, ją, kaip ir daugelį individualybių, atbaidė dėstymo rutina, tuomet gyvavę ideologiniai suvaržymai, nuobodūs akademiški uždaviniai, kuriuos po septynių metų mokslo meno mokykloje kartodami daugelis elitinių M.K. Čiurlionio ir Kauno meno mokyklų auklėtinių pajusdavo pasibodėjimą, netgi alergiją.

Kita vertus, besimokant Dailės institute Jurgą negalėjo neveikti tuomet jame ir Lietuvoje išryškėjusi alternatyvių mąstymo, kūrybos būdų paieška. Ją skatino maištingumu garsėjusiame institute viešpatavusi laisvamanybės atmosfera, tradicinės pažangesnių dėstytojų ir aktyvesnių studentų terpėje vyravusios antitarybinės ir bohemiškos nuostatos, įvairių undergroundo kultūros reiškinių išplitimas, bitlomanijos, bytnikų, hipių ideologijos įtakos augimas, naujausių Vakarų dailės, muzikos albumų ir įvairių samizdato filosofinės, religinės, teosofinės, orientalistinės literatūros knygų cirkuliavimas, kuris tuomet daug rūpesčių kėlė įvairioms ideologinėms bei represinėms struktūroms.

Orientalizmas Lietuvoje, kaip ir visoje sovietinėje imperijoje, septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje tapo svarbia opoziciškumo ir nusišalinimo nuo marksistinės ideologijos apraiška. Tuomet susidomėjimas Rytų tautų filosofija, religijomis, menu intelektualų ir menininkų terpėje tapo vienu populiarėjančių bėgimo nuo niūrios ir nepriimtinos tikrovės būdų.

Ženkliai išaugo, per tarptautinius bibliotekų mainus ir samizdato kanalus gaunamos ir sparčiai tiražuojamos labai margos Vakarų ir rusų kalbomis orientalistinės literatūros srautas iš kurio išsiskyrė autentiškumu buriatų budologo B.Dandarono (1914-1974, artimo V. Sezemano draugo, praleidusiu daug metų kartu sovietiniuose konclageriuose) samizdato rusų kalba išleistos knygos Мысли будиста (“Budisto mintys”) paskiros dalys.

Tuomet daugelio jaunų ieškančių gyvenimo prasmės lietuvių intelektualų, dailininkų, rašytojų Rytų pasaulio ir budistinės kultūros pažinimo keliai nusidriekė į tolimą Buriatiją, tvirčiausią budizmo citadelę Sovietinėje imperijoje. Buriatijoje viešpatavusios budizmo formos ir žmonių gyvenimo būdas buvo artimos toms, kurios šimtmečiais gyvavo Tibete. Dar nuo studijų Maskvos universitete laikų daug vasarų praleisdavau Buriatijoje ir puikiai pažinojau šį reto grožio kraštą bei jo žmonės.

Kadangi nuo 1979 m. faktiškai vadovavau Lietuvos orientalistų asociacijos veiklai ir turėjau plačius ryšius su įvairiais Sovietinės imperijos orientalistikos centrais padėdavau keliaujantiems į budistines šventyklas, vienuolynus rekomendacijomis ir detaliais tolimuose kelionėse praverčiančiais paaiškinimais. Ši daugelio lietuvių iš Kauno, Vilniaus, Šiaulių piligrimystės į Rytus ir sudėtingų jų santykių su saugumo organais istorija šiandien praktiškai, išskyrus siauram dalyvių ratui, yra nežinoma ir reikalauja išsamesnių tyrinėjimų.

Dailės institute tuomet kaip jokioje kitoje Lietuvos aukštojoje mokykloje atsivėrė properša tarp oficialiosios ideologijos reikalavimų ir pažangiausių dėstytojų bei studentų pasaulėžiūrinių nuostatų. Neatsitiktinai būtent čia įsiplieskė daug metų užsitęsusi dramatiška pažangiausių profesorių ir dėstytojų kova prieš partinių organų ideologinius apribojimus.

Dailės institutas tuomet kunkuliavo aistromis ir buvo vienas pagrindinių intelektualinės rezistencijos centrų, kuriame formavosi opozicinės nepriklausomybės atgimimo ideologijos kontūrai. Šioje maištingoje terpėje formavosi ir individualistės Jurgos pasaulėžiūra. Ji spontaniškai veržėsi iš sovietinės ideologijos ir akademinės rutinos apribojimų, jai atrodžiusio perdėm siauro grafikos kūrybinės raiškos pasaulio, ieškojo sričių, kuriuose galėtų laisviau reikštis kadangi jau vaikystėje šeimoje regėjo įvairius kūrybinės raiškos kelius.

Pamenu, kad dar studijuojant antrame ar trečiame kurse Jurgą ir tapyboje besimokiusį Skačkauską rekomendavau poetui M.Martinaičiui, kuris Rašytojų sąjungoje ir Vilniaus universitete kuravo jaunuosius rašytojus, pakviesti į jaunųjų literatų kūrybinę vasaros stovyklą prie Merkio Puvočiuose.

Alternatyvus svajų pasaulis tokiai spontaniškai natūrai, kokia studijų metais buvo Jurga, reikalavo sublimacijos, kuri natūraliau išsiliejo literatūrinėse formose nei kruopštaus pedantiško darbo reikalaujančioje grafikoje. Nenuostabu, kad ilgainiui įsitraukusi į jos dvasiai artimą rašymo procesą jį suaugo su juo, kaip intymesne savo kūrybinės raiškos sritimi, nustūmusia į antrąją eilę dailę. Šiuo aspektu žvelgiant Jurga lietuvių kultūroje nėra išimtis; įdėmiau paanalizavę mūsų rašytojų, net filosofų biografijas surasite ne vieną sėkmingos migracijos į kitas kūrybinės raiškos sritis pavyzdį.

Jurgą tuomet vis labiau žavėjo Rytų pasaulis, kuris įkūnijo pažadėtąją žemę ir tą amžiais prarastą laiką, kai pasaulis buvo vientisas. Pirmasis kontaktas su Rytais ir budistine kultūra “palikęs įspūdį buvo Buriatija. Tai jau buvo kitas kraštas, kita kultūra. Supratau, kad mane visuomet trauks kraštai, kur yra mažai civilizacijos, laukinė gamta, o ne išlaižytas komfortas”.

Azijos stepių ir kalnagūbrių platybėse ji tikriausiai pirmą kartą pajuto dar neišnykusį pirmapradį žmogaus ir jį supančio gamtos pasaulio vientisumą, sugebėjimą gėrėtis juos supančiu gamtos grožiu, būties pilnatve, valandų valandomis kontempliuoti kalnus, debesis ar žvaigždėtą dangų.

“Aš visada pabrėžiu, -sako ji,- kad nieko nedarau racionaliai, t.y. nei rašyti, nei keliauti į Rytus nesprendžiau, nesugalvojau, neplanavau. Pirmoji kelionė į budistinę šalį- Buriatiją buvo spontaniška, bet po jos jau magėjo žūtbūt pasiekti jei ne patį Tibetą, tai bent jau tibetiškojo budizmo centrą Indijoje – Dharamsalą. Ten pirmą kartą nuvažiavau vienam mėnesiui, bet pirmoji kelionė mane taip užbūrė, kad vėliau (su pertraukomis) Himalajuose (Indijoje, Nepale ir Tibete) praleidau beveik 5 metus. Šiaip jau visų tų kelionių (vidinių ir išorinių) pradžia buvo susitikimas su Dalai Lama Vilniuje prie Arkikatedros, 1991 m.” [Savaitė, 2001.02.03-04, p.3].

Rašytoja prisipažįsta, kad kelionę suvokia “kaip meditaciją ar kontempliaciją, o ne kaip žygį, žygdarbį ar išorinių įspūdžių medžioklę”. Iš tikrųjų imliam žmogui kelionės ir kitų ypač tolimų savo kultūros tradicijomis tautų, pasaulių pažinimas tampa labai svarbiu pasaulio ir savęs pažinimo šaltiniu. Pirmoji du mėnesius užtrukusi kelionė į budistinės kultūros kraštus už buvusios sovietinės imperijos ribų buvo į Dharamsalą Indijoje, kur gyvena pagrindinė tibetiečių diaspora tremtyje ir Dalai lama atvėrė visai kitus pavergtos Tibeto tautos kultūros istorijos aspektus. Ten ji buvo du mėnesius.

Vėliau apie dešimt mėnesių antrosios kelionės metu lankėsi tibetiečių kolonijose Indijoje. Trečiojoje kelionėje apie pusmetį praleido Ladake, vadinamame “Mažuoju Tibetu”, kadaise priklausiusiame istoriniam Tibetui o dabar įeinančiam į Indijos sudėtį. Ir pagaliau ketvirtoji kelionė į išsvajotą Tibetą, lankymasis budistinės kultūros centruose.

“Nors kelionėje buvo ir labai sunkių akimirkų, beveik nepakeliamų tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tačiau lygiai tiek pat buvo ir džiaugsmo – tyro, visaapimančio, beveik švento. Net ir mirdama galėsiu prisiekti, kad kelionių po Rytus periodas buvo pats svarbiausias, lemtingiausias ir laimingiausias mano gyvenime. Visą tą laiką jaučiausi sklidina ypatingo įkvėpimo. Taip atsirado trys dokumentinės knygos apie Tibeto kultūrą ir religiją, eilėraščiai, romanas “Sapnų nublokšti”, piešiniai (108 mandalos) fotografijos ir vidiniai, dvasios kūriniai kurie išoriškai nėra niekaip išreikšti, bet man- patys brangiausi” [Savaitė, 2001.02.03, p. 3].

Tiesioginis sąlytis su Tibetu ir gyvenimas budistinės kultūros erdvėje stipriai paveikė Ivanauskaitės pasaulėjautą, išmokė kantrybės, kitokio požiūrio į pasaulį, žmonės, kasdienį gyvenimą, pakeitė vertybių sistemą. Budizmo filosofija mokė valdyti savo emocijas, būti sąžininga su savimi, visuose įžvelgti gerąjį pradą.

Kalbėdama apie savo santykį su Tibetu rašytoja prisipažįsta, kad jame “pirmą ir vienintelį kartą gyvenime pajutau tobulą harmoniją su savimi, su mane supančiais žmonėmis, gyvūnais, žeme, vandeniu, dangumi ir Dievu. Atrodė, tarsi fizinis ir metafizinis Tibeto peizažas specialiai man sukurtas arba aš jam sukurta. Tai buvo su niekuo nepalyginamas absoliučios pilnatvės ir palaimos jausmas. Galėčiau sakyti – tai buvo pusę vasaros besitęsiantis katarsis” [Lietuvos aidas, 2000.06.23].

Šis sąlytis su Tibeto kultūra ir įsijautimas toks stiprus, kad rašytoja netgi prabilo apie metafizinį kraujo šauksmą, kad jos kraujo grupė labiau būdinga Azijos, o ne Europos gyventojams. Natūralios gamtos prieglobstyje Rytuose ji patyrė tokį dvasinį komfortą, kuris nustelbia visus civilizacijos teikiamus patogumus. Kai rašytoja sako, kad “po kelionių į Tibetą moka nepakeliamos nostalgijos priepuoliais ir norėtų paskutinius gyvenimo metus praleisti ir numirti Tibete”, aš ją suprantu, kadangi panašus emocinis tarsi antrosios gimtinės ryšys mane sieja su pietine Baikalo pakrante ir tolimos Kamakuros kraštovaizdžiu.

Ji daug metų klajojo po Buriatiją, Indiją, Nepalą, Tibetą ir šiose klajonėse ieškojo Pažadėtosios Žemės bei pirmiausia savęs. Kelionės, susidūrimas su kitų civilizacijų didingais reliktais gali suteikti imliam ir mąstančiam žmogui daug svarbių kūrybinių impulsų, padėti susimastyti apie nenumaldomą laiko tekmę, amžinybę ir žmogiškosios būties efemeriškumą, atskleisti naujas atrodančių žinomais reiškinių briaunas. Dažniausiai mes sureikšminame kultūrų skirtumus ir neregime daugelio svarbesnių panašumų, kurie sieja skirtingų rasių, civilizacijų ir tautų žmonės.

Šią tiesą aš supratau keliaudamas po Artimųjų ir Vidurio Rytų šalis, Kiniją ir Japoniją, bendraudamas su žmonėmis, stebėdamas mylinčių žmonių, tėvų ir vaikų santykius. Man atrodo, kad panašias išvadas padarė ir Jurga, kuri teigė, kad Tibete nejautė jokių kalbos barjerų, “kadangi tibetiečiai, kaip ir daugelis Rytų tautų žmonių yra labai įdėmus, paslaugus, ir tarsi telepatiškai jaučia, kai reikia pagalbos”.

Kokybiniai pokyčiai atsispindi visuose Ivanauskaitės gyvenimo ir kūrybinės veiklos srityse, kurios papildo viena kitą, kadangi plėtoja jusles, meninės intuicijos lakumą, skirtingus pažinimo kanalus. Jurgos fenomeną žymia dalimi apsprendė jos intencijų daugiabriauniškumas, kai kurių kritikų traktuojamas kaip “nenuoseklumas” ar blaškymasis tarp skirtingų kūrybinės saviraiškos sričių manyčiau priešingai suvaidino teigiamą vaidmenį jos kūrybinėje evoliucijoje, kadangi padėjo giliau ir įvairiapusiškiau, skvarbiu intelektualo žvilgsniu pažvelgti į ją dominančius reiškinius.

Augantis dėmesys literatūrinei formai, žodžio magijai (“pastaraisiais metais daug galvojau apie kalbą, taip pa apie neverbalines, žodžiais neišreiškiamas įžvalgas ir atsivėrimus”) jos kūriniuose susipynė su filosofiniais apmąstymais, antropologinėmis, etnologinėmis, religijotyrinėmis žiniomis ir psichologinėmis įžvalgomis.

Ivanauskaitė plačiausiai žinoma kaip daugelio novelių, romanų ir trijų Tibeto kultūros istorijai skirtų knygų autorė. Tačiau lygiagrečiai ji reiškiasi ir vaizduojamojoje dailėje. 1997 m. pavasarį ji pristatė visuomenei parodą “Mandalos”, kurioje eksponavo 108 sukurtus Himalajuose darbus, kurie piešti akvarelė, kreidelėmis, pieštukais, flomasteriais. Juose yra daug savitai transformuotų indiškos miniatiūros elementų. Kai kuriuose koliažuose panaudojami Himalajų augalai.

Cikle viešpatauja penkios pagrindinės didžiulę įvairiuose kraštuose skirtingą simbolinę prasmę turinčios spalvos: balta, raudona, geltona, mėlyna ir žalia. Paveiksluose išskirtinę svarbą įgauna imlūs Rytų tautų ir Tibeto simboliai. Šią parodą lydėjo ir papildė 30 fotografijų.

Sekanti paroda “Tibetas-Kita realybė. Fotografijos” buvo 1999 m. eksponuota LITEXPO parodų rūmuose. Trečioji –“Tibeto Mirusiųjų knyga. XII tapybos darbų ciklas. Eksponuota 2002 m. birželyje Vilniuje “Stiklo karoliukų” galerijoje; liepą – Kaune “Lango” galerijoje. Jurgos dailės kūriniai ir fotografijos tarsi papildo jos literatūrinę kūrybą ir išplečia jos ribas.

“Labai norėčiau tapyti,- sako ji,- bet neturiu laiko, be to, dažai pakankamai brangiai kainuoja. Manau, jog atsidavimas dailei yra didelė prabanga. Tad mano kūrybos brangiausias draugas ir palydovas yra senutėlis kompiuteris. Nenustebčiau, jeigu jis kada paprašys ir jam įpilti kavos” [Lietuvos žinios, 1999.09.08, p. 22].

Jurgos fotolakštuose atsispindi pasaulis, pažįstamas iš garsiųjų jau chrestomatinėmis tapusių P. Normanto fotografijų; atrodo tie patys kraštai, žmonės, kraštovaizdžiai, tačiau, nepaisant neabejotino jos pirmtako plakatiškos poetikos poveikio, vis dėlto regimi esminiai skirtumai. Jurgos fotolakštuose įprasmintas pasaulis yra emocionalesnis, intymesnis, jame svarbesnis vaidmuo teikiamas dinamiškai tapybiškai kompozicijai, spalvos emocinio poveikio jėgai. Kai kurie fotolakštai savo kompozicine struktūra (“Natiurmortas atsiskyrėlio celėje”, “Žid šventyklos griuvėsiai Lasos mieste”) paremti tapybiškais kadravimo principais.

Įvairios Jurgos kūrybinės raiškos sritys rodo, kad ji yra “didžiajame pažinimo Kelyje”, kuris gali pagimdyti reikšmingus kūrinius. Kelionės į Rytus jai ne tik padėjo suprasti kitokios vertybių hierarchijos, tačiau svarbiausia intensyvaus dvasinio gyvenimo svarbą, padėjo išsiugdyti kitokį požiūrį į civilizacijos istoriją, gamtą, žmogų, jo silpnybes, suvokti kitų tautų kultūros vertybių suvokimo ir “atvirumo” pasauliui kitos tautos, rasės žmogui svarbą.

Nuoširdžių ir gilių egzistencinių apmąstymų kupinų, pasineriančių į žmogaus pasąmonę, tyrinėjančių sielos, kūno ir libido t.y. Didžiojo geismo išsaugančio žmonių giminę ir sukančią didįjį būties ratą topologiją Jurgos knygų apkaltinimas baisiomis nuodėmėmis man atrodo daug daugiau byloja apie pačius kritikus nei jų “akylų” studijų objektą.

Kai ji sako, “kad aš nelaikau savęs rašytoja arba, kad nesitapatinu su šia profesija” tai ne banali arogancija. Šiuose žodžiuose yra daug skausmingai išgyventos gyvenimiškosios išminties ir tiesos, kadangi jos žmogaus paskirties šiame pasaulyje, kaip liudija gyvenimas ir kūryba, supratimas yra platesnis o vertybių hierarchija yra kitokia nei eiliniam filisteriui.

Kūryba, jos vaisiai, pripažinimas kiekvienam kuriančiam žmogui yra nepaprastai svarbus dalykas, kadangi padeda patikėti savo jėgomis, išskleisti sparnus ir pakylėti virš žemės, jos kasdienės buities, pasaulietinio purvo. Anot Jurgos jai esminio atsiskaitymo ir būties prasmės pateisinimo valiuta nėra tekstai ar sukurti dailės kūriniai “o tos aiškumo pilnatvės nušvitimo akimirkos, tas beveik neverbalizuojamas esmės suvokimas, kai pajunti gavęs atsakymą, kodėl esi pasaulyje ir kas yra Tas, be kurio tavo buvimas nebūtų įmanomas”.

Nepaisant daugybės įvairių paviršutiniškų publikacijų Jurga, kaip ir jai dvasiškai artimi Švėgžda, Normantas, tenka konstatuoti, iki šiol, nepaisant didėjančio tarptautinio pripažinimo, išlieka marginaliniu ir deramai nesuprastu nors ir reikšmingu ne tik Lietuvos mastu kultūros reiškiniu. Apie tai kalba ir pati autorė:

“Iki šiol jaučiuosi neradusi vietos lietuvių literatūros kontekste ir su kiekviena knyga jame tampanti vis didesniu svetimkūniu. Gal tai- iškreiptas požiūris, bet jis maksimaliai aštrina vos ne kosminės vienatvės jausmą ir sukelia daugybę abejonių savimi. Kūryba man yra labai svarbi gyvenimo dalis, ir jeigu ji iš tikrųjų nieko neverta arba tik vidutiniška, tuomet kartais atrodo, kad geriau rinktis nebūti negu būti” [Lietuvos rytas, 2000. 06. 23].

Ivanauskaitės kūryboje savitai susipina racionalus mąstymas ir lakios intuicijos polėkiai. Jai labai svarbūs asmeniniai išgyvenimai ir autentiški patyrimai. Į savo kūrinius ji žvelgia kaip į autonomiškus nuo kūrėjo asmenybės daiktus ir prie savo netgi didžiai asmeninių tekstų, knygų, paveikslų, rankraščių neprisiriša.

“Dažniausiai knyga,- sako rašytoja,- man įdomi ir brangi tol, kol rašau. Į skaitytojų rankas patekusi, ji tarsi liaujasi buvusi mano dalis ir man priklausyti. Gyvenime vadovaujuosi principu: svarbi pati kelionė, o ne jos tikslas” [Lietuvos aidas, 2000.06.03, p. 22].

Tai suprantama, kadangi reiklų sau kūrėją jau padaryti darbai menkai domina, kadangi jis išauga iš jų o jie traukia atgal. Todėl neretam kyla tiesiog patologiškas noras jais atsikratyt juodraščiais, eskizais, išbraukti juos ir žengti į priekį praktiškai įgyvendinant naujus planus. Juk budistai ir daoistai nuolatos kviečia perdėm neprisirišti prie savęs perdėm nesureikšminti savos kūrybos, nebijoti skirtis su savo kūriniais, gerybėmis, kadangi žmogus yra tik dulkelė begaliniame būties rate.

Kūrybines pauzes menininkui ji laiko absoliučiai būtinu dalyku, kadangi retkarčiais iš tikrųjų reikia sustoti apsižvalgyti ir apmastyti tolesnius kelius, atitrūkti nuo įprastu tapusio gyvenimo būdo, minčių srauto. Ji tarsi daoizmo ir čan tradicijos menininkai teigia, kad kūrybinę energiją tikslinga naudoti ne tik tam, kas duoda apčiuopiamų rezultatų – knygoms, paveikslams, bet ir ne mažiau svarbiai meditacijai ir kontempliacijai, kuri padeda menininkui naujai netikėtai pažvelgti į jį supančius reiškinius ir išvysti juose kitiems neregimus, tačiau dažnai labai svarbius dalykus.

“Kartą,- prisimena ji,- kokias dvidešimt valandų vienoje Indijos geležinkelio stotyje laukdama vėluojančio traukinio pradėjau kažką rašinėti dienoraštyje. Tas kažkas darėsi panašus į prozos gabalą, o paskui visi “Sapnų nublokšti” tiesiog plūste užplūdo mane kaip kokia lavina. Beliko rašyti toliau, kol atsirado knyga” [Lietuvos aidas, 2000.06.03, p. 22].

Apie šios iki šiol brandžiausios knygos atsiradimo procesą ji rašė: “Ši knyga iš dalies atsirado per sapno būseną. Miegodama sukurdavau ištisus sakinius, frazes ar pastraipas. Miegodama patirdavau ir labai keistą pojūtį – kaip mano pasąmonė kuria tolesnę romano eigą ir herojų likimų posūkius. Pabudusi nieko neprisimindavau, bet, atsisėdus prie kompiuterio, tai, kas sapne buvo sukurta, palengva iškildavo į paviršių. Man net būdavo įdomu ir smalsu, kaip baigsis tas ar kitas epizodas, lyg skaityčiau svetimą knygą” [Lietuvos rytas, 2000.06. 23].

Ji kalba apie savo herojų genetinį ryšį su autore ir atitrūkimą nuo prototipų bei savarankišką jų gyvenimą.

Jurga keliaudama po įvairias šalis ir bendraudama su įvairių rasių ir kultūrų žmonėmis, išsiugdė toleranciją. Ji pakankamai subrendęs ir išmintingas žmogus, kuris keliaudamas po įvairias šalis suvokė, kad neverta aukštinti ar žeminti vienos ar kitos religijos, nes jos visos skirtingais keliais veda į vieną ir tą patį tikslą, todėl ir kiekvieno žmogaus valia rinktis sau dvasiškai artimiausia kelią į religinės patirties pažinimą. Viename interviu ji prisipažįsta, kad “nebuvau iš tų, kurie domisi budizmu,- budizmas tiesiog buvo mano. Tarsi paėmė kažkas už ausų ir nusitempė mane į jį”.

Noras išsiveržti iš siauros erdvės išvysti plačias svaiginančias žvelgiant iš kalnų panoramas, naujo pojūčiai ir pažintis su Rytų religijomis padėjo jai tolerantiškiau žvelgti į skirtingas religijas. Budizmą ji suvokia dvasiškai artimiausia iš visų religijų, ne kaip dogmų rinkinį ar formalų įšventinimą, ritualų prisilaikymą o pirmiausia nesavanaudišką meilę ir užuojautą kenčiantiems, nesitikint jokio atpildo. Budizmas ją žavi siūlomų būdų įvairove pakeisti žmogaus dvasiai. Rašytoja siūlo krikščionybės adeptams ir ypač hierarchams pasimokyti iš budistų tolerancijos bei pakantumo kitoms religinėms pažiūroms.

Žavi Ivanauskaitės savidisciplina, sugebėjimas įveikti europietiškąjį egocentrizmą, lietuviškąjį tautinį uždarumą ir noras keisti save kaip unikalią asmenybę laike. Moteriai ypač iš to uždaro pasaulio kuriame mes pusę šimtmečio gyvenome tokios metamorfozės tolygios žygdarbiui. Ji maištavo prieš pasaulyje susiklosčiusią tvarką, engiamų tautų teisių paminimą, melagingas visuomenėje nusistojusias konvencijas ir siekė išplėsti jų ribas. Šis iššūkis šio pasaulio stipriesiems ir pagimdė Jurgą kaip asmenybę pavertė jos kūrybą aktualesniu nei siaurai nacionaliniu reiškiniu.

Ivanauskaitė daug laiko ir energijos skyrė kovai už pavergtų tautų teises. Ji skausmingai konstatuoja, kad į kovotojus už Tibeto ir Čečenijos laisvę galingiausiuose savo interesus ginančiuose valstybėse yra žiūrima su ironija ir abejingumu.

“Tibeto tragedija, kaip taikliai pastebėjo Jurga knygoje “Ištremtas Tibetas” iš tikrųjų “nepaprastai ryškiai atspindi visos XX a. istorijos esmę”… Laisvajai spaudai tyli Tibeto kančia ir bežadis pagalbos šauksmas atrodo nepakankamai efektingi…. Ar ne tą patį spengiantį pasaulio abejingumą ilgus dešimtmečius kentė ir Lietuva?.”Tylėdami mes neatleistinai išduodame tuos, kurie kenčia”,- teigia žymi kovotoja už Tibeto žmonių teises Petra K. Kelly” [Ivanauskaitė, 1996, p. 7,9].

Ją jaudina visų pavergtų ir kenčiančių tautų ir žmonių likimas. “Dabar, kai Indijos Gudžarato valstijoje įvyko žemės drebėjimas, ją apraudu kaip savo antrąją tėvynę, kurios žmonės man brangūs kaip broliai ir seserys”.

A. Švėgžda, P. Normantas ir J. Ivanauskaitė yra daug sudėtingesni ir reikšmingesni nepriklausomybę atgavusios Lietuvos reiškiniai nei daugelis tai įsivaizduoja Lietuvoje. Tai didžiai autentiški menininkai, kurių kūryba rašoma savo krauju. Platus požiūris į pasaulį padėjo jiems išsivaduoti iš lietuviškojo provincionalumo, nepilnavertiškumo kompleksų, pajusti atsakomybę už skriaudžiamas pasaulyje tautas.

Šių menininkų atsisukimas į pasaulinės kultūros vertybes, savitas jų interpretavimas ir siekimas jas įjungti į lietuviškos kultūros fondą liudija apie nepriklausomybę atgavusios mūsų kultūros pakylėjimą į naują raidos etapą. Šie ir jiems artimi žmonės, nepaisant gausių oponentų, gyvenančių senos tautinės ir perdėm supaprastintai interpretuojamos krikščioniškosios mitologijos svaigulyje pasipriešinimo, keičia modernų lietuviškąjį mentalitetą, atveria jam naujas vertybines orientacijas bei pažinimo erdves.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Sąmokslo teorijų karalienė: kas slypi už kalbų apie slapta pasaulį valdančius žmones (151)

Mito apie iliuminatus atsiradimo istorija atskleidžia, kaip šiandien gimsta melagingos žinios, o...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (136)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (136)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Batelių paieška pajūryje: ar įmanoma rasti nebrangių ir įspūdingų batų? (10)

Kad Palangoje galima atrasti stilingų apdarų, DELFI Stilius jau įsitikino. Todėl šį kartą...

Pasipiktinę graikai įtaria NBA atstovus konspiracija

Medicininiai tyrimai tolimoje Kinijoje, nekonkreti diagnozė, bendravimas per socialinius tinklus....

Pirštelius apsilaižysite: traški vištiena amerikietiškai (4)

Šios traškios vištienos nėra net ko lyginti su greito maisto užkandinių patiekalu – skonis...

Sugriuvus automobilių stovėjimo aikštelei, mašinos pakibo ore (6)

Nottinghamo centre, įgriuvus daugiaaukštei automobilių aikštelei, dalis joje stovėjusių mašinų...

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis (33)

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...

Priežastys, kodėl apsilankius tualete vargina nemalonūs pojūčiai (28)

Deginimo pojūtis šlapinimosi metu yra vienas nemaloniausių dalykų. Štai kodėl svetainė...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (238)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...