Tada kyla klausimas, kokia asmens veikla ir pagal kokius kriterijus laikytina nuopelnais, kokia institucija turėtų teisę juos įvertinti, pagal kokį teisės aktą toji veikla pripažįstama nuopelnu, be to, kam nusipelnė konkretus asmuo – lietuvybei ar Lietuvos valstybei?
Lietuvybė ir Lietuvos valstybė, nors glaudžiai susijusios, vis dėlto netapačios sąvokos. Lietuvybę garsinti užsienyje lietuvis gali ir nebūdamas Lietuvos pilietis. Pavyzdžiui, atlikdamas kitoms valstybėms reikšmingus darbus, jis viešai pabrėžia esąs lietuvis, t. y. kilęs iš darbščios, gerų savybių turinčios lietuvių tautos, nors prie jo laimėjimų nėra tiesiogiai prisidėjusi nei lietuvių tauta, nei Lietuvos valstybė.
Lietuvos valstybė garsinama tada, kai sportiniai laimėjimai ženklinami nacionalinės vėliavos spalvomis, grojamas valstybės himnas. Kitaip tariant, pripažįstama, kad Lietuva suteikė materialines ir kitokias sąlygas atsiskleisti talentams, pasiekti aukšto meistriškumo. Pergalė oficialiai pristatoma ir kaip Lietuvos valstybės sėkmė. Valstybė šiems asmenims suteikė galimybę įgyti išsilavinimą, rūpinosi jų sveikata, sudarė materialines ir organizacines sąlygas siekti profesionalumo, tinkamai pasirengti varžyboms.
Iš esmės nėra tokių piliečio nuopelnų, kurie būtų grynai prigimtinių gabumų ar vien asmeninių pastangų vaisius. Visi pasiekimai yra asmens ir valstybės bendro veikimo rezultatas. Vertinti juos kaip išimtinai asmeninius nuopelnus reikštų ignoruoti valstybės indėlį. Tai rodo sąvokos „nuopelnai Lietuvos valstybei“ nevienareikšmiškumą.
Demokratinis problemos sprendimas turėtų būti grindžiamas ne subjektyviais asmens veiklos vertinimais ir nuopelnais, galinčiais supriešinti Lietuvos žmones, o pačia teise į pilietybę, kaip ir derėtų elgtis valstybei, skelbiančiai teisės viršenybę.
Manyčiau, minėta problema iki šiol neišspręsta ne tik todėl, kad jos sprendimo neieškoma pačioje teisėje į pilietybę, bet ir dėl iškreipto šios teisės suvokimo: asmens, siekiančio gauti dvigubą pilietybę, teisės nėra siejamos su pareigomis. Tiksliau tariant, asmuo siekia teisės į dviejų valstybių globą ir paramą, bet su šia teise susijusias pareigas prisiima tik tai valstybei, kurioje nuolat gyvena. Tai lemia bendra žmogaus teisių absoliutinimo tendencija, kai jų reikalaujama, vengiant jas garantuojančių ir joms proporcingų pareigų. XVIII a. panašiai mąstė mūsų bajorai: „Viską iš valstybės ir nieko valstybei.“ Būtent ši tendencija, skatinanti asmens savanaudiškumą, jo norą eksploatuoti valstybę, nieko jai neduodant mainais, ir daro dvigubos pilietybės problemą teisės požiūriu neišsprendžiamą arba nekorektiškai sprendžiamą.
Įstatyminis požiūris ne visada yra teisinis požiūris
Teisininkai, kurie siūlo vadovautis išimtinai įstatymais arba savo nuomonę grindžia kitų šalių pilietybės įstatymine reglamentacija, niekuo nesiskiria nuo neteisininkų. Ir tai suprantama, nes pasiskaityti įstatymą gali ne vien teisininkai. Kitų šalių pilietybės įstatyminio reglamentavimo pavyzdžiai irgi nelabai padės išspręsti šią problemą jau vien todėl, kad kiekviena valstybė pilietybę normina savaip.
Vienur dviguba pilietybė leidžiama (Izraelis), kitur ne, o kartais ten, kur oficialiai ji draudžiama, faktiškai funkcionuoja kontrabandiniu būdu (JAV). Kai apsiribojama tik įstatymine reglamentacija, kaip tada nustatyti, kuri šalis, spręsdama šią problemą, eina „tiesos keliu“, o kuri suka „klystkeliais“? Įstatyminis požiūris, kaip žinome, ne visada sutampa su teisiniu. Įstatymas gali būti ir politinės valios, nesiskaitančios su teise, norminė išraiška. Tokiais atvejais įstatyminis požiūris yra politinis požiūris, tik įgijęs norminį pobūdį.
Teisinis požiūris į dvigubą pilietybę
Teisinis sprendimas, ar legalizuoti dvigubą pilietybę, turėtų rastis ne iš „balsų daugumos“, ne iš gerų ar blogų intencijų, net ne iš „tautinio solidarumo“ ar buitinio pragmatizmo, o iš pačios pilietybės kaip teisinės sąvokos, kurios turinį sudaro vidinė priklausomybė tarp teisių ir pareigų. Pilietybė išreiškia tęstinį teisinį asmens ir valstybės santykį, kuris abi puses susaisto teisėmis ir pareigomis. Taigi asmuo, panoręs tapti konkrečios valstybės piliečiu, įgyja ne tik teisę naudotis tos valstybės globa ir parama, bet ir privalo prisiimti iš tos teisės išplaukiančias pareigas tai valstybei.
Konstitucinis Teismas 2006-11-13 nutarime konstatavo: „Pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja tam tikras pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei.“ JAV autorius Eugene’as McCarthy’s apibrėžė tris pagrindines piliečio pareigas: mokėti mokesčius, dalyvauti valstybinės valdžios rinkimuose, ginti savo šalį su ginklu rankose [4, p. 307].
Piliečiui privaloma laikytis savo valstybės įstatymų. Iš to išplaukia pirminė ir pagrindinė piliečio pareiga – mokėti mokesčius, reikalingus savo valstybei išlaikyti ir garantuoti jos funkcijų vykdymą. Valstybė yra išimtinai piliečių kūrinys ir egzistuoja tik tol, kol piliečiai ją išlaiko, mokėdami mokesčius. Vadinasi, asmuo, kuris nori būti dviejų valstybių pilietis, turėtų sąmoningai prisiimti pareigą vienu metu laikytis dviejų valstybių įstatymų ir mokėti mokesčius, išlaikančius dvi valstybes. Be to, ši pareiga turi būti vykdoma nenutrūkstamai, nes valstybės išlaikymas negali būti atidėtas.
Minėtame nutarime KT pagrįstai nurodė: „reguliuojant pilietybės santykius, turi būti laikomasi ir asmenų lygiateisiškumo principo“, kuris „įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai […], neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų“ (2006-11-13). Vadinasi, kiekvienas konkrečios valstybės pilietis privalo lygiai su kitais piliečiais mokėti tos valstybės išlaikymo mokesčius, nesvarbu, kur jis gyventų. LR Konstitucijos 32 straipsnis leidžia piliečiui laisvai išvykti iš Lietuvos ir laisvai į ją sugrįžti. Bet išvykęs asmuo tol, kol nepraranda Lietuvos pilietybės, nėra atleidžiamas bent jau nuo pagrindinių iš tos pilietybės išplaukiančių pareigų valstybei, tarp jų ir nuo pareigos mokėti savo valstybę išlaikančius mokesčius.
Teisė į pilietybę teisnumo ir subjektinės teisės požiūriu
Prezidentas Valdas Adamkus yra pareiškęs, kad kiekvienas, „norintis būti Lietuvos piliečiu, turi turėti tą teisę…“ Visiškai teisingai – tai prigimtinė teisė ir niekas negali jos atimti, bet čia kalbama dar tik apie teisnumo lygmens teisę į pilietybę t. y. apie abstraktų leidimą tapti Lietuvos piliečiu. Toks leidimas asmeniui suteikiamas be jokių pareigų ir jokioms pareigoms neįpareigoja. Būtent tokią teisnumo lygmens teisę į Lietuvos pilietybę iš tikrųjų turi kiekvienas lietuvis, nesvarbu, kur jis gyventų ir kokios valstybės pilietybę turėtų. Ją įtvirtina tiek Konstitucija, tiek Pilietybės įstatymas. Tačiau tai – tik abstraktus leidimas įgyti Lietuvos pilietybę, jis asmeniui dar nesuteikia jokio konkretaus gėrio, o valstybei neuždeda jokių konkrečių pareigų to asmens atžvilgiu.
Iš lietuvio ar Lietuvoje gimusio asmens tikrai niekas negali atimti teisės siekti Lietuvos pilietybės. Bet vos tik jis tokią teisnumo lygmens teisę į pilietybę bando paversti subjektine teise, t. y. susisaistyti su valstybe pilietybės santykiais, nuo to momento ne tik įgyja realią teisę į valstybės globą ir paramą, bet prisiima ir iš tos teisės išplaukiančias pareigas, tarp jų pagrindinę – mokėti valstybės išlaikymo mokesčius.
Kol jis šias pareigas vykdys, niekada niekas demokratinėje teisinėje valstybėje negalės iš tokio asmens atimti pilietybės. Ji prarandama vienui vienu atveju – atsisakius vykdyti iš jos išplaukiančias pareigas. Tokia yra kiekvienos subjektinės teisės, taigi ir subjektinės teisės į pilietybę, logika. Bet jeigu užsienyje gyvenantis ir kitos valstybės pilietybę turintis lietuvis savo subjektinę teisę į Lietuvos pilietybę supranta tik kaip galimybę naudotis Lietuvos valstybės globa be pareigų tą valstybę išlaikyti, ją ginti, tai jis arba nežino, kas yra teisė, arba sąmoningai reikalauja privilegijų.
Antroje Lietuvos Respublikoje dviguba pilietybė kaip tik ir buvo draudžiama todėl, kad tokios pilietybės siekiantys asmenys nepageidavo vykdyti iš dvigubos pilietybės išplaukiančių dvigubų pareigų: „Dabar yra daug svetimšalių, kurie, neatsižadėdami vieni Lenkijos, kiti Rusijos, norėtų Lietuvoje naudotis Lietuvos piliečių teisėmis, bet nenori eiti tų pareigų, kurios tenka Lietuvos piliečiams.“ [2]
Lietuvybė pareigų gali ir nesuponuoti, o pilietybė jas suponuoja
Piliečių lygiateisiškumo principas, įtvirtintas LR Konstitucijoje, reiškia, kad valstybės išlaikymo mokesčius privalo mokėti visi Lietuvos piliečiai, nesvarbu, kur jie gyventų – Lietuvoje ar užsienyje. Nesvarbu ir tai, kad emigrantai moka mokesčius kitai valstybei. Jeigu užsienyje gyvendami ir būdami kitų valstybių piliečiai, jie nori turėti dar ir Lietuvos pilietybę, tačiau atsisako mokėti Lietuvos valstybės išlaikymo mokesčius, tada kyla klausimas, kokiu pagrindu jie galėtų pretenduoti į „lygias teises“ su piliečiais, gyvenančiais Lietuvoje?
Valstybė – ne tik geografinė, bet ir etnosocialinė kategorija, Lietuva negalės egzistuoti, jeigu jos piliečiai atsisakys ją išlaikyti. Tautybė ir pilietybė – artimi, bet netapatūs dalykai: tautybė pareigų gali ir nesuponuoti, o pilietybė jas neišvengiamai suponuoja. Užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams pripažinus „lygias teises“ su Lietuvoje gyvenančiais Lietuvos piliečiais, bet neužkraunant jiems „lygių pareigų“, pirmųjų teisės virstų neteisėtomis privilegijomis, t. y. Lietuvoje gyvenantys piliečiai valstybę išlaikančius mokesčius privalėtų mokėti tiek už save, tiek už tuos šalies piliečius, kurie gyvena svetur. Ar Lietuvoje gyvenantys piliečiai nori suteikti šias privilegijas užsienyje gyvenantiems ir kitų valstybių pilietybę turintiems lietuviams? Ar galima atsakyti į šį klausimą, neatsiklausus Lietuvoje gyvenančių piliečių nuomonės?
Kadangi viena iš teisės į pilietybę garantijų yra pareiga mokėti mokesčius, suprantama, asmuo gali būti keleto valstybių pilietis tik tuo atveju, jeigu sutinka ir realiai pajėgia vykdyti iš to išplaukiančias pareigas. Būtent taip jau tarpukariu mąstė Lietuvos teisininkai, šią nuostatą įtvirtinę 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: „Lietuvos pilietis […] nepraranda savo pilietybės teisių, patapęs kurio (nors) Amerikos krašto piliečiu, jei jis atlieka tam tikras įstatymo nustatytas pareigas“ (10 str.). [3] Nors pareigos čia ir nebuvo išvardytos, bet principinis teisių ir pareigų vienovės pripažinimas rodo, kad ano meto teisininkai puikiai išmanė teisę.
Valstybė egzistuoja nepertraukiamai, o ne epizodiškai
Užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių negalima atleisti nuo valstybės išlaikymo mokesčių, net ir apeliuojant į bendrąjį teisės principą: jei asmuo nesinaudoja subjektine teise, tai jam neprivalomos ir pareigos, kurios išplaukia iš tos teisės. Šis principas šiuo atveju negalioja dėl vieno iš pilietybės santykio subjektų – valstybės – specifikos: valstybė, kaip minėta, negali egzistuoti epizodiškai, valstybingumas yra arba nenutrūkstamas procesas, arba jo apskritai nėra. O nenutrūkstamam egzistavimui reikia nenutrūkstamo išlaikymo, kurį privalo garantuoti piliečiai. Būtent šios pareigos vykdymas užtikrina, kad emigrantai, sugrįžę į Lietuvą, ras ir savo namus, ir savo globėją – laisvą nepriklausomą valstybę. Prezidentas Adamkus teisingai pavadino Lietuvos valstybę „lietuvių namais“. Bet šiuo palyginimu jis visai netyčia pasisakė ir prieš dvigubą pilietybę be dvigubų pareigų. Jei valstybė yra namai, tai ir išvykę svetur privalome rūpintis, kad palikti namai nesugriūtų ir turėtume kur sugrįžti. Jeigu paliksime namus likimo valiai, tai kam tada reikšime pretenzijas, jei grįžę rasime vien griuvėsius arba juose šeimininkaus svetimi?
Lietuvybė pirmiausia yra dvasinis asmens ryšys su lietuvių tauta, o pilietybė – dar ir daiktinis, materialinis. Tuo ir skiriasi lietuvis verslininkas nuo lietuvio Lietuvos piliečio. Lietuviui verslininkui pirmiausia rūpi asmeninė nauda, o lietuviui–piliečiui uždėta dar ir teisinė pareiga rūpintis savo valstybe, jos likimu net ir tada, kai jis pats Lietuvoje negyvena. Jam svarbu, kad Lietuvos valstybė klestėtų, nes nori tokią ją rasti, jei sumanytų grįžti ir joje apsigyventi. Ir šio savo rūpinimosi jis negali įrodyti kitaip, kaip tik vykdydamas pareigas, išplaukiančias iš Lietuvos pilietybės. O lietuviui verslininkui tas nebūtinai turi rūpėti.
Jei Lietuvos valstybė išnyks, savo verslą jis tiesiog perkels į kitą šalį (šiuolaikinės globalizacijos „atvirų durų“ politika tam ypač palanki), juk jis yra tik lietuvis, bet nėra Lietuvos pilietis. O Lietuvos pilietis, net ir perkėlęs verslą į kitą šalį, tebesijaučia susaistytas teisėmis ir pareigomis su Lietuvos valstybe ir nesikrato pagrindinės savo pareigos – ją išlaikyti. Pilietiniai ryšiai su Lietuva nenutrūkę. Tai būtina todėl, kad pilietybė, kaip minėta, yra nenutrūkstamas asmens ir valstybės abipusių teisių ir pareigų sąryšis.
Tai rodo, kad dviguba pilietybė be dvigubų pareigų prieštarauja Konstitucijai ne tik pagal formą – „niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ (12 str.), bet ir pagal turinį – ji prieštarauja pačiai teisės esmei, pripažįstančiai neatsiejamą leidimų ir paliepimų vienovę. Būtent ši vienovė pirmiausia nustato, kad asmuo, įgyvendindamas bet kurią savo teisę, privalo vykdyti iš jos kylančias pareigas. Jeigu jis atsisako pareigos išlaikyti savo valstybę, tai de facto (bet ne subjektyviai) atsisako ir savo teisės į Lietuvos pilietybę. Čia kalbama ne apie tos teisės atėmimą, o tik apie jos atsisakymą savo noru.
Demokratinėse valstybėse, taigi ir Lietuvoje, niekas teisių neatima, jų tik sąmoningai atsisakoma arba jos prarandamos, kai liaujamasi vykdyti su jomis susijusias pareigas. Tokia yra giluminė teisės ir demokratijos logika. Jei šios logikos nepaisoma, tai reiškia, kad teisės viršenybės atsisakoma įstatymo viršenybės naudai. O įstatymas gali suteikti teises ir be pareigų, įteisindamas vienų asmenų pranašumą prieš kitus. Kai pilietybės problemą iš teisės perima įstatymas, mokslui, šiuo atveju jurisprudencijai, čia tiesiog nėra ką veikti, nes įstatymas pajėgus legalizuoti kiekvieną savivalę, paversti ją „teise“.
Dviguba pilietybė problemiška dar ir todėl, kad galimi atvejai, kai tas pačias pareigas pilietis privalės tuo pat metu atlikti dviem valstybėms. Sakykim, asmeniui, kuris turi Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę, sukako 19 metų ir jis gali būti pašauktas tarnauti tiek Lietuvos, tiek kitos valstybės kariuomenėje. Objektyviai negalėdamas šios pareigos tuo pat metu atlikti dviem valstybėms, jis neišvengs konflikto su viena iš jų. Ta valstybė turės teisę šį asmenį traktuoti kaip dezertyrą ir persekioti pagal įstatymą. Arba, tarkime, kyla slaptas ar atviras karinis konfliktas – kaip šiuo atveju privalėtų pasielgti Lietuvos pilietis, turintis pilietybę ir tos valstybės, kuri kariauja su Lietuva? Jeigu stos prieš Lietuvą, pažeis jos įstatymus, jei nestos – pažeis anos valstybės įstatymus. Abiem atvejais jo kaltės ir nukentėjimo pagrindas – dviguba pilietybė.
Dviguba pilietybė be dvigubų pareigų – tai piliečių diskriminavimo forma
Jei užsienyje gyvenantiems ir kitų valstybių pilietybę turintiems lietuviams Lietuvos pilietybė bus pripažinta be pilietinių pareigų, ji taps privilegija. Bet demokratinė konstitucija privilegijas draudžia. Be to, pilietybę kaip privilegiją galima suteikti užsieniečiams nebent gavus šalyje gyvenančių piliečių pritarimą. Todėl, jei būtų rengiamas referendumas, klausimas turėtų būti formuluojamas bent šitaip: „Ar pritariate, kad užsienyje gyvenantis ir kitos valstybės pilietybę turintis Lietuvos pilietis prisidėtų prie Lietuvos valstybės išlaikymo ir gynimo?“
Jei Lietuvos piliečiai nepritartų tokiam dvigubos pilietybės variantui, tai reikštų, kad jie sutinka prisiimti ne tik savo, bet ir užsienyje gyvenančių, kitos valstybės pilietybę turinčių bendrapiliečių pareigą mokėti mokesčius, skirtus Lietuvos valstybei išlaikyti ir ginti. Žodžiu, visi sunkumai ir rūpesčiai atitenka Lietuvoje gyvenantiems piliečiams, o užsienyje gyvenantieji nuo viso to atleidžiami.
Jeigu valstybė sutinka, kad vieni asmenys naudotųsi jos gėriu be jokių įsipareigojimų, tai ji skriaudžia kitus savo piliečius, negavusi jų sutikimo. Piliečių lygiateisiškumo principą paminanti valstybė pamina ir demokratijos principą.
Tiesioginė priklausomybė tarp teisių ir pareigų yra pagrindinis metodas grynai teisiniam požiūriui į dvigubą pilietybę suformuluoti, šią problemą spręsti pagal konstitucinį ir prigimtinės teisės pripažįstamą lygiateisiškumo principą. Ignoruojant teisinį pilietybės turinį, atsiveria subjektyvių nuomonių ir sprendimų bedugnė. Tada apie pilietybę galima kalbėti bet ką, pats ginčas iš teisinės plotmės perkeliamas į psichologijos lankas, argumentus atstoja pavienių asmenų interesai, o sprendimus žino tik tie, kurie turi galutinio sprendimo teisę. Visuotinis nesusikalbėjimas rodo, kad Babelio bokštas – ne vien praeities mitas.
Kartu reikia pripažinti, kad šiuolaikinės globalizacijos „atvirų durų“ sąlygomis pilietybė apskritai yra gerokai devalvuota. Piliečio teisės jau daug kur keičiamos „žmogaus teisėmis“ – tai reiškia, kad žmogus turi beveik visas teises, kurias anksčiau turėjo tik pilietis. Todėl valstybei keliami reikalavimai nustelbia asmens įsipareigojimus jai. Bet čia jau kito straipsnio tema.
Koks galėtų būti dvigubos pilietybės sprendimas teisės požiūriu?
Kas darytina, kad, įteisinant dvigubą pilietybę, nebūtų pažeista teisinė pilietybės prasmė, kai vieniems piliečiams privaloma išlaikyti Lietuvos valstybę, o kiti nuo tos pareigos atleidžiami? Sprendimo paieškos, manyčiau, turėtų prasidėti nuo susitarimo, kokias pareigas privalo atlikti Lietuvos piliečiai, gyvenantys užsienyje ir turintys kitos valstybės pilietybę. Jos galėtų būti bent jau šios:
1) Nuo gaunamų pajamų mokėti įstatymu nustatyto dydžio (procento) Lietuvos valstybės išlaikymo mokestį.
2) Savo elgesiu nežeminti Lietuvos valstybės vardo.
3) Nedalyvauti jokia forma antros valstybės, kurios pilietis jis yra, akcijose prieš Lietuvos valstybę.
4) Karinės agresijos atveju ginti Lietuvos valstybę.
Sąmoningam Lietuvos piliečiui, gyvenančiam užsienyje ir turinčiam kitos valstybės pilietybę, vargu ar turėtų kilti abejonių dėl pareigos mokėti Lietuvos valstybės išlaikymo mokestį (jis žino, kad valstybė – piliečių kūrinys ir egzistuoja tik tol, kol piliečiai ją išlaiko). Kas kita būtų tokio mokesčio dydis ir klausimas, ar toks mokestis nesikirs su Lietuvos tarptautinėmis sutartimis, nuo 1997 m. sudarytomis su daugeliu valstybių, kad būtų išvengta dvigubo apmokestinimo. Dėl mokesčio dydžio reikėtų tartis su lietuvių bendruomenėmis užsienyje, jis turėtų būti gerokai mažesnis, negu moka Lietuvoje gyvenantys piliečiai, nes užsienyje apsistojęs Lietuvos pilietis rečiau naudosis arba visai nesinaudos Lietuvos valstybės infrastruktūromis, bent jau dalimi iš jų.
Tačiau tas mokestis garantuoja, kad pilietis, gyvenantis užsienyje, gaus Lietuvos valstybės globą ir paramą, kai jam to prireiks.
Pavyzdžiui, jei šalis, kurioje Lietuvos pilietis gyvena, atsisakytų mokėti jam nedarbo ar negalios pašalpą, ši pareiga iškiltų Lietuvos valstybei. Mokėdamas Lietuvos valstybės išlaikymo mokestį, kiekvienas pilietis įgyja tiek moralinę, tiek iš įstatymo išplaukiančią teisę į paramą. Tai ir būtų įrodymas, ką praktiškai reiškia pilietybė kaip asmens ir valstybės susisaistymas abipusėmis teisėmis ir pareigomis.
Pagal minėtas tarptautines sutartis visos iš verslo ir darbo santykių gaunamos pajamos apmokestinamos tik toje šalyje, kurioje Lietuvos pilietis gyvena, antrai valstybei tokių mokesčių jis nemoka. Tačiau pilietybės mokestis nėra susijęs su šitaip suprantamu dvigubo apmokestinimo išvengimu. Pilietybės mokestis antrai valstybei – tai specialus konvencinis valstybės išlaikymo mokestis, tai savanoriškas piliečio prisidėjimas prie antros savo valstybės išlaikymo, nes jam rūpi jos gerovė, o esant reikalui jis galės pasinaudoti jos globa ir parama.
Minėtų pareigų nustatymas ne tik užtikrintų, kad dviguba pilietybė neperžengs teisės ir teisingumo ribų, bet ir perkeltų šią problemą iš valstybinės į asmeninę plotmę – dviguba pilietybė taptų asmens laisvo apsisprendimo reikalu. Valstybė tokiu atveju nepriima jokių voliuntaristinių išankstinių draudimų. Ji nei suteikia Lietuvos pilietybę kitos valstybės piliečiams, nei ją atima, nei draudžia tapti kitos valstybės piliečiu. Ji tik nustato dvigubos pilietybės įgijimo sąlygas, išplaukiančias iš piliečių lygiateisiškumo principo ir iš visiems vienodai galiojančios teisių ir pareigų vienovės.
Pats asmuo turi apsispręsti, ar sieks dvigubos pilietybės su ją garantuojančiomis minėtomis pareigomis, ar jos nesieks. Tokiu būdu dviguba pilietybė taptų atvira kiekvienam lietuviui, gyvenančiam užsienyje ir turinčiam kitos valstybės pilietybę, bet panorusiam įgyti ar išsaugoti ir Lietuvos pilietybę su iš jos kylančiomis pareigomis. Kartu atkristų ir sunkiai identifikuojama „atskirų atvejų“ ar „nuopelnų“ politika, neišvengiamai varžanti asmens pasirinkimo laisvę.
Kartu turime matyti ir grėsmes, kurių gali kilti Lietuvos valstybei iš dvigubos pilietybės, kad laiku ir tinkamai jas suvaldytume. Piliečio, kuris gyvena užsienyje ir yra kitos valstybės pilietis, Lietuvos pilietybė gali būti laikinai suspenduota ar net ir panaikinta LR Seimo įstatymu arba Prezidento dekretu, jei tarp šių valstybių kyla karinio ar kitokio konflikto, keliančio pavojų Lietuvos nepriklausomybei, grėsmė. Tokia situacija, žinant šiuolaikinės Rusijos geopolitinę strategiją, galėtų susidaryti su Lietuvos piliečiais, turinčiais ir Rusijos pilietybę.
Kad būtų legalizuotas asmens laisvas apsisprendimas dvigubos pilietybės atžvilgiu, reikėtų pakeisti galiojančią Lietuvos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies normą („Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“). Ji galėtų skambėti taip: „Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu, kaip ir kitos valstybės pilietis – Lietuvos valstybės piliečiu, jei jis vykdo iš Lietuvos pilietybės kylančias, įstatymu nustatytas pareigas Lietuvos valstybei. Dvigubą pilietybę turinčio Lietuvos piliečio teisinį statusą apibrėžia įstatymas.“
Lietuvos Respublikos dvigubos pilietybės įstatymas, kuris būtų priimamas po tokios Konstitucijos pataisos, turėtų įtvirtinti minėtas pareigas, nustatyti Lietuvos valstybės išlaikymo mokesčio dydį, dvigubos pilietybės suteikimo, jos suspendavimo ar praradimo procedūras.
Kadangi ši Konstitucijos pataisa priklauso pirmajam Konstitucijos skirsniui „Lietuvos valstybė“, todėl pagal Konstitucijos XIV skirsnio 148 straipsnio 2 dalį ji galėtų būti priimta tik referendumu. Jei būtų apsispręsta eiti šiuo keliu, taptų aktualu brandinti atitinkamą teisinę sąmonę dvigubos pilietybės klausimu, nes pagrindinį sprendimą tektų priimti visuomenei. Priešingu atveju dviguba pilietybė ir toliau liks „atskirų atvejų“ įkaitė, nes viską lems subjektyvistiniai asmens nuopelnų vertinimai. Lietuvių laisvas apsisprendimas dvigubos pilietybės atžvilgiu ir toliau bus varžomas, o antroji pilietybė bus suprantama kaip teisė be pareigų.