Būtent Suomijoje tai turėjo skambėti palyginti įžūliai (kuris korektiškas sakytų – paradoksaliai).
O Rusijos Dūmoje birželio 22 d. (tai Rusijoje vis dar istoriškai reikšmingesnė data nei rugsėjo 1-oji ar rugsėjo 17-oji, ar – minėtos Suomijos atžvilgiu lapkričio 30-oji) V. Putinas pasakė: „Kol kas mes, kaip tai vyko ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, nematome teigiamos atsakomosios reakcijos. Priešingai: NATO stiprina savo agresyvią retoriką ir savo agresyvius veiksmus jau arti mūsų sienų. Šiomis aplinkybėmis mes privalome ypatingą dėmesį skirti uždaviniams, susietiems su mūsų šalies gynybos galių kėlimu, spręsti“.
Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia, kad ir toliau kariaus politinį, informacinį ir tiesiog karą. Nuo tada, kai 2000-aisiais pasirašė nacionalinio saugumo koncepciją, V. Putinas ir yra pagrindinis informacinės politikos kūrėjas – galbūt jam atrodo, skleidžiąs sumanią propagandą: šmaikščiai, naiviu žvilgsniu, „kvailiams“ atlaidžiu tonu.
V. Putino režimo turinį ir sutelktą galią visiškai atskleidė du 2012 m. įvykiai: gegužės mėn. mitingas ir demonstracija Maskvos Bolotnaja aikštėje, o spalio mėn. priimtas Rusijos Federacijos Vyriausybės nutarimas „Dėl vienodos automatizuotos informacinės sistemos „Vienodas domenų vardo, puslapių „Interneto“ informacinėje ir telekomunikacinėje sistemoje indeksavimo nuorodų ir tinklo adresų, leidžiančių nustatyti tinklapius Interneto informacinėje ir telekomunikacinėje sistemoje, kurie turi informaciją, draudžiamą skleisti Rusijos Federacijoje, registras“.
Sulaikius arba suėmus per 1200 demonstrantų, jų baudžiamasis persekiojimas tapo politiniu. Dalis opozicionierių išvyko į užsienį vengdami baudžiamojo persekiojimo. Opozicija ėmė skelbti ataskaitas apie paties Rusijos vadovo turtėjimą, įvairaus lygmens Rusijos valdžių korupciją ir kitokį nusikalstamumą.
2012 – 2014 m. – tai opozicijos veikėjų, objektyvumu besivadovaujančių žurnalistų „išstūmimo“ iš Rusijos, iš Rusijoje leidžiamos žiniasklaidos ir opozicinės žiniasklaidos atvirų draudimų laikotarpis.
2014 m. Federalinė ryšių, informacinių technologijų ir masinės komunikacijos priežiūros tarnyba (Роскомнадзор), vadovaudamasi aukščiau minėtu nutarimu, pradėjo kurti draudžiamų leidinių (tinklalapių) registrą.
Šiame registre atsirado opoziciniai internetiniai laikraščiai Grani (интернет-газета Грани.ру ), Kasparov (интернет-газета свободной России Каспаров.ру), „Kasdieninis žurnalas“ („Ежедневный журнал") ir buvusio kandidato į Maskvos merus Aleksejaus Naval‘no dienoraštis Navalny.com (Навальный).
Taigi Rusijos žiniasklaidos priemonėms sugrąžintas tiesioginis provyriausybinės nuomonės (pozicijos) reguliavimas, žiniasklaidos verslą paverčiant vyriausybės įtakos galia ir taikant cenzūrą. Todėl režimą stebintys ir kritikuojantys leidiniai atidaromi užsienyje (pvz., laikraštis „Medūza“ Latvijoje).
Lūžis?
Tik dabar. Mat socialiniai tinklai buvo likęs tas objektas, kuris taip pat „prašyte prašėsi“ paimamas kontroliuoti. Taigi šį mėnesį minioms gali atrodyti labai įtikinami – ypač po naujausio teroro akto Nicoje – ir teisiniai sprendimai „nustatant papildomas priemones terorizmui neutralizuoti ir visuomenės saugumui užtikrinti“, kaip formuluojama birželį papildžius Rusijos Federacijos Administracinių teisės pažeidimų kodeksą ir priėmus deputatės Irinos Jarovajos vardu vadinamąjį federalinį įstatymų paketą.
V. Putinas jį pasirašė prieš kelias dienas, įtvirtindamas teisę cenzūruoti viešąją erdvę ir kiekvieną režimui nepatinkantį pilietį.
Minėto kodekso skyriuje „Dėl piktnaudžiavimo masinės informacijos laisve“ nustatyta, kad „už masinės informacijos priemonių naudojimą“ skleisti duomenims, kurie sudaro valstybinę arba kitą specialiai saugomą paslaptį, gali būti skiriama bauda nuo veik pusšešto tūkstančio eurų iki 14100 eurų, o nuo 400 iki 700 eurų gali būti baudžiami fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie nesuteikia valstybės institucijai galimybės dekoduoti internetu platinamos informacijos (kitaip tariant, jeigu nesudaro galimybių atskleisti šaltinio).
„Informacijos internete sklaidos organizatorius“ turi saugoti skleistus duomenis (rašytinę, garso, vaizdo informaciją) metus nuo tada, kai baigė platinti; jis privalės suteikti minėtą garso, vaizdo, rašytinę informaciją ir žinias apie vartotojus „įgaliotiems valstybės organams“, vykdantiems „operatyvinę sekimo veiką“.
Negana to, jei informacijos savininkas įslaptina žinias apie šaltinius ir vartotojus, jis turės suteikti šiuos duomenis žinioms perskaityti.
Nežinia, ar kas kada besuras tokioje teisinėje valstybėje kaip Rusija „kitų specialiai saugomų paslapčių“ sąrašą, kad, prireikus, galėtų apsiginti. Minėto „paketo“ reikalavimai taip pat taikomi pašto, telekomunikacijų įmonėms.
Papildytas Įstatymas dėl sąžinės laisvės ir religinių susivienijimų ne tik apibūdinant misionierių veiklą, bet ir nustatant šios veiklos tvarką, kuri iš tikrųjų nukreipta kitai (ne stačiatikių) religinei veiklai riboti.
Nuo 1997 m. buvo leidžiama užsienio religinei organizacijai įsteigti Rusijos Federacijoje atstovybę, bet nuo šiol draudžiama atstovybės vardu vykdyti misionierišką veiklą Anksčiau buvo nurodoma, kad religiniai spaudos, vaizdo, garso leidiniai turėdavo būti religinės organizacijos pasirašyti, o dabar patikslinta, kad tai taikoma ir vykdant misionierių veiklą.
Žinoma, visa tai nieko bendra neturi su Malaizijos lėktuvo, pašauto prieš dvejus metus, katastrofa. Kaip ir su režimo kritiko Boriso Nemcovo nužudymu.
Tiesiog per vieną amžiaus dekadą V. Putinas Rusijos viduje pasiekė visiškos nuomonių kontrolės taip vadinamomis „teisinėmis priemonėmis“: juk parlamentas – Prezidento kišenėje. Tik ką, liepos pradžioje Rusijos generalinė prokuratūra pareikalavo iš aukščiau minėtos cenzūros įstaigos blokuoti leidinius, kuriuose siūloma boikotuoti Rusijos Dūmos rinkimus.
Parlamento rinkimų negalima niekaip „dezorganizuoti“: jie turės įvykti tvarkingai.
Kai Rusijos turtuoliai, bijodami prarasti visaip sukauptą kapitalą, amžiaus pradžioje ėmė keltis gyventi į Didžiąją Britaniją, atrodė tiesiog „prieštaringai“ (kas mėgsta turčius?).
Kai iš paskos kraustėsi buvę saugumo agentai, atrodė „įdomu“ (na, „prisižaidė“). Tačiau dabar iš Rusijos traukiasi politinės komunikacijos dalyviai – žurnalistai ir politikai, kurių veiklos pagrindas yra informacija, pasirinkimas įgyvendinti režimo kritikos idėją įmanomomis aplinkybėmis. Jie prašo politinio prieglobsčio įvairiose Vakarų šalyse.
Tokią nuomonių kontrolę, nulemtą Rusijos lyderio ir jo pavaldinių politinės elgsenos, galime apibūdinti kaip institucionalizuotą cenzūrą. Ji yra oficialiosios Rusijos politikos dalis. Tad ir propaganda Rusijoje yra institucionalizuota – tai įteisinta įstatymų įgyvendinamaisiais aktais.
Tai, kad vadinamoji „agresyvi NATO retorika“ pagaliau virto veiksmais, reiškia bent iš dalies Rusijos propagandos pralaimėjimą. Nepaisant negebančio savo valstybėje kovoti su terorizmu Francois Hollande šnekėjimų apie dialogą, partnerystę su Rusija ir galimą sankcijų jai atšaukimą.
NATO viršūnių Varšuvoje susitarimas dislokuoti organizacijos narių – Didžiosios Britanijos, JAV, Kanados, Vokietijos karių junginius Baltijos valstybėse ir Lenkijoje yra reikšmingas laimėjimas Europos Sąjungos informacinės politikos kontekste. Tai yra tas Rusijos propagandos „lūžis“, kai ji – kad ir kaip aktyvi „antiNATO“ klausimu – pasirodė besanti neveiksminga.
NATO karių buvimas – tai ir pozityvus psichologinis veiksnys Lietuvos gyventojams; ypač vaikams tų, kurie mėgsta pasakoti apie savo šlovingą jaunystę sovietinėje armijoje. Lietuvos visuomenė tebebus viena iš Rusijos vykdomo informacinio karo taikinių – auditorijų, kurią stengiamasi psichologiškai paveikti siekiant informacinio pranašumo ir įtikinimo, kad „motina Rusija jums padės“ visais sunkaus gyvenimo atvejais.
Juk Rusija, siekdama dominuoti Eurazijoje, neturi ką prarasti. Išskyrus padorius savo piliečius.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“.