O dabar žurnalistai praneša ir praneša apie nemylimus vaikus. Šiuo atžvilgiu man atrodo, kad įstatymų leidėjas yra žymiai geriau aprūpintas informacija, todėl galbūt Seimo komitetams – sprendžiant iš pateikiamos parlamentinės kontrolės sekos – tema gali vilktis metų metus tiesiog konstatuojant, kad yra taip, kaip yra – ar prieš 7 metus, ar prieš metus.
Kitaip nei apie įvykius politikoje, kiekviena žiniasklaidos priemonė rastų kiekviename rajone vis kitą atvejį apie tai, kaip nemylimas vaikas nukenčia dar ir dėlto, jog vaikų teisių apsaugininkai veik visada apie jo nepriežiūrą žinoję, stebėję, tačiau veik visada veikę „pagal įstatymus“.
Juk tai melas, tačiau nei prie seniūnų namų, nei prie vaikų teisių apsaugos tarnybų, nei prie kaimynų durų žurnalistai nebudi klausdami: kodėl?
sekoje yra sensacija?
Vaikas sudega prie geležinkelio ir šeima jo nepasigenda. Nors socialinės apsaugos darbuotojai žinojo, kokia ta „šeima“. Bet negi iš jos nagų vaiką plėši?
Vaikas atiduodamas į gyvybės langelį, jo tėvai nustatomi, jie neva „gailisi“, jiems vaikas grąžinamas, bet jis vėl jų pametamas. Kitur sadistas kankindavo sugyventinės vaikus, bet socialinės darbuotojos „nieko neįtarė“, kol vienas liko mirtinai nukankintas.
Iš kito teismo proceso pranešus, kad „sugyventiniai vaiką mušė, daužė į fotelio atlošą, purtė už kaklo, mušė per sėdmenis, trenkė į krūtinę“, aiškėja ir tai, jog iš vienos mokyklos išbraukto ir jokioje kitoje mokymo įstaigoje nepasirodžiusio vaiko taip „niekas ir nepasigedo“.
2013 metų pradžioje Valstybės kontrolierė pranešė, kad „ne visos savivaldybės vykdo socialinės rizikos vaikų apskaitą, daugiau kaip pusėje savivaldybių yra 25 proc. daugiau socialinės rizikos šeimų nei įtraukta į centralizuotą apskaitą“. Kodėl taip yra? Valstybės kontrolierė pateikė tokį atsakymą: „Darbas su socialinės rizikos vaiku organizuotas nepakankamai efektyviai, nes (...) teisės aktai neįpareigoja savivaldybes kaupti duomenis apie jų teritorijoje gyvenančius socialinės rizikos vaikus, todėl jų apskaitą vykdo tik pusė savivaldybių“. Taigi jei vaiką paimsi iš vienos mokyklos, nukankinsi ir persikelsi gyventi kitur – gali ir išvengti atsakomybės.
Kam tuomet vykdomas valstybės vardu auditas – „į orą“? Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, priimtas 1996 m., bandomas pildyti kokiais nors deklaratyviais (apie „vaiko teisę būti sveikam“) arba vertybines pažiūras atspindinčiais (neleisti auginti vaiko tos pačios lyties partneriams) dalykais. Bet realybė yra visai kita,
kadangi poreikis keisti sistemą įstatymų leidėjo mainomas į deklaracijas.
Tokia neveiksminga rekomendacija yra tarsi atsakymas, kodėl šio komiteto parlamentinės kontrolės skiltyje nerasime nieko apie dalykinį vaiko teisių svarstymą. Lyg minėtų Valstybės kontrolierės išvadų, paskelbtų 2013 m. sausį, nepakaktų imtis realių sprendimų. Ten, beje, buvo pabrėžta ir tai, kad „Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nėra nustačiusi šeimos gyvenimo sąlygų vertinimo kriterijų (tik dvi savivaldybės patvirtinusios šeimos ir vaiko gyvenimo sąlygų vertinimo tvarkas), todėl VTAS darbuotojai šeimos gyvenimo sąlygas vertina subjektyviai arba formaliai“.
Skaitant tų išvadų pastraipą po pastraipos (kad ir: „atlikus auditą, „per 2008–2012 m. daugiau kaip 52 tūkst. vaikų dalyvavo biomedicininiuose tyrimuose, iš jų 710 – klinikiniuose vaistinio preparato tyrimuose, tačiau Lietuvos bioetikos komitetas, regioniniai biomedicininių tyrimų etikos komitetai ir Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, turintys užtikrinti šių tyrimų kontrolę ir pacientų gerovę, nuo 2009 m. nepatikrino nė vieno tyrimo, kuriame dalyvavo vaikai“), kyla apmaudas ir pyktis ant „sistemos“, juolab kad išvadų niekas ir nepaneigė, tačiau ir nežinia, ar apskritai žino, ko imtis.
Man kyla abejonių, ar puolimas prieš Norvegijos vaikų teisių tarnybą, jautriai reaguojančią į mažiausią smurto GALIMYBĘ, nėra teisinimas lietuviškų susiporavusių sugyventinių paprotinės „teisės“ elgtis su vaiku kaip patinka, kaip su daiktu, kaip su buteliu ant stalo... Prezidentė kartą paklausė vaikų namų direktoriaus, „kodėl langas nebuvo uždarytas“.
Jei valstybės vadovas mano, kad tik šitokiais veiklos metodais galima tvarkyti sistemą, vadinasi, dar galime tikėtis naujų pranešimų apie smurtą prieš vaikus. „Rokiškio policijos komisariatas Vaiko teisių apsaugos tarnybą informavo apie konfliktus tarp sutuoktinių, muštynes. Šeimoje nuolat lankėsi socialiniai darbuotojai, stebėjo situaciją“, - juk ne kartą skaitome tokius pranešimus. „Tokių atvejų buvo pakankamai daug, kai tėvai dėl savo vaiko kreipiasi į policiją. Jie turi tokią galimybę, tačiau priklauso, kokią praktiką taiko, patirtį turi vaikų teisių apsaugos tarnybos. Jei neturi patirties, tada ir žiūri išsigandę į pareiškėją ir nežino, ką daryti. Jei žmogui nepadedama, taip atsiskleidžia kompetencijos stoka", - sakė DELFI pašnekovas [dirbęs įvairiuose policijos padaliniuose šiaulietis Romualdas Jankauskis].
Vaikų teisių apsaugos sistema neveikia: seniūnai, socialiniai darbuotojai (paprastai – moterys?), policija rodo bejėgiškumą ir stengiasi pirštu parodyti į įstatymus. Kad ir kokie būtų įstatymai, nekaltų smurto aplinkoje nėra, todėl kiekvienas jų turėtų atsakyti.
Bet gal tą „aplinkos“ terminą reikia išplėsti – kad atsakingas jaustųsi ir kaimynas, ir seniūnas, ir neveiklūs vaikų teisių darbuotojai, nepasirūpinę vaikais nors žinojo, kaip toje, atsiprašant, šeimoje jiems nesaugu? Tai, kad kažkur Klaipėdoje vaiko teisių darbuotoja, „bandžiusi paimti vaiką iš girtuoklių, buvo sumušta“, visai nerodo šių darbuotojų atsakomybės. Nes nežinia, kodėl ji galėjo būti sumušta šalyje, kur policija turi pareigų.
Kadaise teisininkų „klanas“ sėkmingai pasirūpino, kad daugely įstatymų, susijusių su žmogaus teisėmis ir jų apsauga, į vadovaujančias pareigas galėtų pretenduoti tik teisinį išsilavinimą turį asmenys. Ar tai ne klaida? Jei teisininkas, vadovaudamas teisių apsaugai, nežino, ką reikia dar patobulinti, kad sistema veiktų. Skambinti 112? Bet juk mergaitė iš bagažinės skambino. Kai vaikžudį vedė į teismą, žurnalistai atkreipė dėmesį, kaip tuo metu gerai skambėjo varpai.