A. Vaišnys. Apie skirtumus tarp agento ir idioto

 (160)
„Galiu pavadinti tai Europos Parlamento narių išsišokimu“. „Europos Sąjungoje nenutrūksta pastangos demonizuoti Rusiją“. „Antirusiška paranoja tiesiog pribloškia“. „Yra kažkoks Europos Sąjungos atotrūkis nuo viso pasaulio“.
Politinių kalinių rėmimo akcija
© DELFI (O.Gurevičiaus nuotr.)

Taip Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministro atstovė vertina Europos Parlamento prieš savaitę priimtą rezoliuciją „Dėl Europos Sąjungos strateginės komunikacijos trečiųjų šalių propagandai neutralizuoti“. Šis dokumentas ne tik perspėja apie stiprią Rusijos dezinformacinę politiką, plėtojamą ES erdvėse, bet ir siūlo rinkti duomenis apie propagandą ir rasti teisinių sprendimų kovoti su oficialiosios Rusijos melu.

Oficialioji Rusija, panašu, labai supyko: juk daliai EP narių pavyko iškelti jos melo veidrodį ir net pakviesti „EP valstybes nares parengti suderintus strateginės komunikacijos mechanizmus, skirtus padėti kovai su dezinformacija ir propaganda įveikiant hibridinių karų grėsmes“. Bet koks veiksmų suderinimas tarp ES valstybių yra nepriimtina Rusijos politikai. Pagrindiniame pranešime teigiama, kad „Rusijos valdžia naudoja daug įvairių priemonių ir įrankių abejonėms dėl demokratinių vertybių sukelti, Europai skaldyti ir ES rytinėse kaimynėse žlugusių valstybių įspūdžiui sukurti. Tam pasitelkiamos ekspertų grupės, specialūs fondai (pvz., „Russkij Mir“), daugiakalbės televizijos stotys (pvz., „Russia Today“), neobjektyvios naujienų agentūros ir multimedijų tarnybos (pvz., „Sputnik“), taip pat socialinės medijos ir interneto „troliai““.

Mums visa tai žinoma.

Nuolatinė Vakarų žmogaus klaida – painioti Tolstojaus, Čaikovskio, Pasternako ar Musorgskio sukrautus turtus su Rusijos politinės valdžios interesų plėtimu Vakarų link, įskaitant Baltijos šalis. Tas žmogus Vakaruose apsimeta „naivuoliu“, kad ko nors nežino: jis tik neskiria Rusijos propagandos nuo realybės, nes jam rusai, koncertuojantys Metropolitane ar Covent Gardene yra „tokie patys“ žmonės...
Prof. Andrius Vaišnys

Antai tos pačios Rusijos ministerijos pranešimų spaudai ir vadinamųjų „atsakymų žiniasklaidai“ (tiksliau – propagandos) puslapyje, paaiškinant Lietuvoje sulaikyto atsargos pulkininko J. Melio padėtį, teigiama: „Lietuvos valdžia nesislapstydama stengiasi primesti savo iškreiptą 1991 m. įvykių Vilniuje vaizdinį“. Tai, kas yra „neiškreipta“ pro oficialiosios Rusijos objektyvą, atitinka jos pačios poziciją, kurios net žurnalistas Aleksandras Nevzorovas, kūręs filmą apie „savų“ šaudymą, po 25 metų išsižadėjo.

Įvardyti atvejai tėra Rusijos agentūros pavyzdžiai. Rezoliucijoje nebūtų įmanoma aprėpti visų, kurie skleidžia ir kurie patiki tarnaujantys oficialiajai Rusijos „tiesai“. Užtat kur kas svarbiau, kodėl toks sudėtingas dokumento priėmimo EP santykis.

Nors Lenkijos atstovės Europos Parlamente Annos Fotygos parengtą dokumentą minėtos Rusijos ministerijos pareigūnė pavadino informaciniu nusikaltimu, kartu yra teisi dėl vieno – palyginti daug EP narių buvo prieš rezoliuciją arba dėl jos priėmimo „susilaikė“.

Nagrinėjant Rusijos propagandos medijose „pasipriešinusių“ rezoliucijai Europos politikų argumentus vardan esą gerų ES santykių su Rusija, nesunku suvokti, kas sudaro tą komunikacijos „vertybių“ pamatą daliai Europos politikų ir intelektualų, norinčių bet kokia kaina pataikauti oficialiajai Rusijai. Tai – istorinių patirčių trūkumas nepažįstant Rusijos kumščio bei tobulos žinios apie niekieno nekvestionuojamą kultūros lobyną ir, žinoma, Rusijos gamtos išteklius.

Neverta kalbėti daug apie žmones, kurie, atsiduodami, tampa agentais už pinigus. Kalbėkime apie tuos, kurie yra „nepriklausomi“ nuo visko, išskyrus logiką.
Prof. Andrius Vaišnys

Nuolatinė Vakarų žmogaus klaida – painioti Tolstojaus, Čaikovskio, Pasternako ar Musorgskio sukrautus turtus su Rusijos politinės valdžios interesų plėtimu Vakarų link, įskaitant Baltijos šalis. Tas žmogus Vakaruose apsimeta „naivuoliu“, kad ko nors nežino: jis tik neskiria Rusijos propagandos nuo realybės, nes jam rusai, koncertuojantys Metropolitane ar Covent Gardene yra „tokie patys“ žmonės... O cerkvių (ypač atstatytų) spindesys apskritai įtikina dvasine rusų galia.
Be to, rusai labai daug kentėjo ir galiausiai įveikė stalinizmą.

Juk esą niekas nenori karo, tik – bendradarbiauti.

Iš tikrųjų nieko tarp tokių teiginių, lemiančių poziciją, nėra neteisinga. Išskyrus painiavą tarp eilinio ruso ir V. Putino politikos.

Ši painiava naudinga siekiant įtraukti ir tuos naudinguosius Vakarų asmenis, kurie bendradarbiaus „iš meilės“ (intelektualai, pramintieji naudingaisiais „idiotais“), arba kurie taps agentais, plėtojančiais demokratiją „nežinia“ už kieno pinigus kažkokiame aukštų ketinimų fonde.

Mat tarnystė svetimai idėjai, skirtai pavergti savo interesams kaimynines valstybes, turi daug galimybių, todėl propaganda, remiantis visuomenės autoritetais, žiniasklaida ir jų „nepriklausomumu“ – pati efektyviausia. Nes nematoma, kai neanalizuojama, nestebima ir net neįvardijami jai pa(r)siduodantys asmenys.

Tikrasis „kontrpropagandos“ elementorius būtų nuosekli informacinio raštingumo programa, išmokanti kritiško požiūrio į informacijos šaltinius ir aprėpianti istorijos žinių lavinimą tiek klasikiniu būdu, tiek pramogomis, ypač – vaizdu.
Prof. Andrius Vaišnys

Tad Vakarų žmogus, turintis informacijos, kultūros, mokslo vadybos galių, stačiai gera valia linkęs tapti Rusijos įtakos agentu. Bet kuris, pritrūkęs „kritiško“ mąstymo. Tik Lietuvoje toks žmogus dar prisega sau „mažos“ šalies gyventojo etiketę. Taip jis atsiduria greta... Romaino Rollando, Jean-Paulio Sartro, Bernardo Shaw..., galiausiai – Gerardo Depardieu, Steveno Seagalo.

Jam tokia Europos Parlamento rezoliucija – tik „politikavimas“, „rusofobija“. Tokiame kontekste Rusijos URM atstovei paprasta teigti: „Jokia anti-ES propaganda nevykdoma“. Iš tikrųjų tokio vientiso dalyko kaip anti-ES propaganda ir nėra – yra įvairovė priemonių, kurias pastebėti galima analizuojant ne tik Rusijos politiką, bet ir atskirų šalių žiniasklaidos antraštes. Nuobodu. Nepaisant, kad propaganda jau trunka 16 metų ir intensyvėja.

Andrius Vaišnys
Andrius Vaišnys
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Prieš keliolika metų, rengiant Seimo Pirmininko vizitą į Vokietiją, lietuviška žiniasklaida prapliupo kritikuoti: mat ko – „įsigeidė“ mažos šalies parlamento vadovas susitikti su Vokietijos kancleriu! Ar ne per aukštai šoka!?

Tuo metu siekti, kad į darbotvarkę būtų įtrauktas susitikimas su Gerhardu Schröderiu atrodė tikslinga atsižvelgiant į kelias aplinkybes: ėmė ryškėti Vokietijos ir Rusijos suartėjimo (Maskvos – Berlyno ašies atkūrimo) tendencija; buvo organizuojami dvišaliai susitikimai nekviečiant kaimyninių šalių vadovų (pavyzdžiui, kad ir Karaliaučiaus srityje); Lietuvai kiekviena proga buvo svarbu kalbėtis apie jos ir Baltijos šalių perspektyvą Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto aljanso struktūroje. Galiausia – juk tas Vokietijos kancleris prieš tai yra lankęsis Lietuvos Seime.

Bet Lietuvos žurnalistas ir redaktorius nusprendė parodyti geriau išmanantys protokolą. Kieno įtakos veikėjais tapo – jiems gal nerūpi.

Todėl ne mažiau reikšmingas tokiais ir panašiais atvejais yra klausimas: kas tas asmuo, kuris pateikia atitinkamai suformuluotą „temą“ žiniasklaidai. Juk jis, žaidėjas, ne iš gatvės – iš diplomatinio, kitąkart – politinio, karinio, mokyklų, kultūros „sluoksnio“. Kai žiniasklaida kažką mala, jis „laimi“ ir laimi Rusijos oficialioji pozicija.

Tąkart sumenkinus antrojo oficialaus Lietuvos asmens vizito darbotvarkės reikšmę viešojoje erdvėje, iš tikrųjų ją formuojantys pareigūnai tapo ne tokie atkaklūs. Nors kaip nepacituosi kad ir tokios replikos iš tų laikų didžiosios žiniasklaidos, nutaikytos opozicijai: „Pranešimus apie branduolinį ginklą Kaliningrade ėmė eskaluoti konservatorius V. Landsbergis“. O jei čia dar prisiminsime anuomet Maskvoje ištartą kito žymaus lietuvio posakį, kad V. Putinas – sektinas demokratijos pavyzdys..? Laimė, viešosios erdvės patarimų būti labai santūriems, „nepiktinti“ Vakarų lyderių, Lietuvos diplomatija neklausė.

Neverta kalbėti daug apie žmones, kurie, atsiduodami, tampa agentais už pinigus. Kitaip tariant, apie išdavikus – anksčiau ar vėliau jų vardai tampa (taps) žinomi. (Pavyzdžiui, vienas prieškario Lenkijos URM pareigūnas rašydavo savitas rekomendacijas Vilniaus klausimu: kai jis pasiūlydavo surengti kratas Vilniaus lietuvių inteligentų butuose ir tai būdavo įvykdoma, tuoj sureaguodavo Kaunas, tad tarimaisi dėl gerų Lietuvos-Lenkijos santykių nutrūkdavo. Pokariu paaiškėjo, kad tai buvo SSRS saugumo bendradarbis).

Kalbėkime apie tuos, kurie yra „nepriklausomi“ nuo visko, išskyrus logiką.

Šiuolaikinė Lietuva turi ką pasiūlyti rezoliucijos įgyvendintojams: jau yra atlikti Rusijos propagandos intensyvumo ir auditorijų paveikumo tyrimai, parengta rekomendacijų, kurios tiktų ir Vakarų Europai apskritai. Užsienio reikalų ministras jau koordinuoja ryšius su ES strateginės komunikacijos grupe.

Pirmų pirmiausia Rezoliucijos reikšmė bus naudinga, jei jos įgyvendinimą EP šalių vyriausybės ir net Europos komisija orientuotų propagandos stebėsenai koordinuoti ir informaciniam raštingumui plėtoti.

Draudimų žiniasklaidai sąranga – vienas pavojingiausių būdų savo demokratijoms suvaržyti. Oficialioji Rusija tik ir laukia tokių sprendimų.

Tikrasis „kontrpropagandos“ elementorius būtų nuosekli informacinio raštingumo programa, išmokanti kritiško požiūrio į informacijos šaltinius ir aprėpianti istorijos žinių lavinimą tiek klasikiniu būdu, tiek pramogomis, ypač – vaizdu.

Tokia programa, įdiegta keliose ugdymo pakopose, būtų atsakymas į pagrindinio pranešimo tezę apie Rusijos propagandos tikslą – „manipuliuojant istorinių įvykių interpretacijomis teisinti savo veiksmus ir geopolitinius interesus“. Naudingos šios tematikos klausimais būtų diskusijos ir valstybės institucijose – jos išplėstų sprendimus priimančių valdininkų ir politikų požiūrį į tai, kas tikra ir tariama, kas yra ar gali būti „klaida“ ir kas yra formalus sprendimas prilygstanti paslaugai (tarkime, Alesiaus Beliackio duomenų pateikimas Baltarusijai).

Oficialiąją Rusiją pribloškė tai, kad EP „dokumentas prilygina neva Kremliaus vykdomą propagandos karą prieš Vakarus teroristinės Islamo valstybės metodams“. Šių laikų teroristinio darinio manipuliacijos įtraukiant jaunus, imlius informacijai Europos protus padarė įspūdį A. Fotygos grupei, todėl ir nenuostabu, kad vienoje svarstyklių lėkštėje atsidūrė Islamo valstybės, kitoje – Rusijos melo politika.

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“ (sutarties Nr. REP-5/2015).

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

E. Lucasas. NATO atsidūrė mirtiname pavojuje – padariniai gali būti pragaištingi (403)

Po praeitais metais Slovakijos pietuose įsikūrusiame viešbutyje „Chateau Bela“ įvykusios saugumo konferencijos išdėsčiau niūrias mintis apie šį jaukų renginį, pavadintą „Žvarbūs vėjai Vidurio Europoje“. Šiemet orai – dar blogesni.

A. Užkalnis: aš emigruoju (550)

Artėja stebuklų metas, kai naktimis kalba gyvuliai, o sužibusi Kalėdų žvaigždė šviečia, kaip mėlynas policijos žiburėlis. Naudodamasis proga, norėjau paklausti, kodėl į oro uostą valdžios atstovus vežioja su mėlynais žiburėliais, priešpriešine eismo juosta, ir rėkdami „vairuotojai mašinytes patraukiam praleidžiam koloną“?

A. Kazlauskas. Kad Lietuva netaptų antru Krymu (318)

Po Sočio žiemos olimpinių žaidynių, 2014 m. vasarį, Vladimiro Putino užsakymu vos per keletą dienų buvo okupuotas Ukrainos Krymo pusiasalis. Pradžioje, Ukrainos karių Kryme buvo tūkstančius kartų daugiau. Jie be vargo būtų susidoroję su grupele ginkluotų ir pasalūniškai, be skiriamųjų ženklų įsiveržusių Putino pakalikų. Bet įvyko priešingai. Kodėl?

R. Tracevskis. Lietuva savo suvereniteto Lenkijai perduoti neprivalo (137)

Saulius Skvernelis pareiškė, jog sieks, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų labiau kaimyniški. Tai yra gerai. Tik, perkraunant santykius, naujajai Vyriausybei svarbu žinoti, kad Lietuva savo suvereniteto Lenkijai neperdavė ir perduoti neprivalo, t. y. tik Lietuvos politikams, ne Lenkijos, spręsti dėl tokių dalykų kaip įrašai pasuose (Lietuvos pasuose, ne Lenkijos) ir švietimo reikalai (Lietuvoje, ne Lenkijoje).

A. Krupavičius. Kaip Vyriausybei nepridurniuoti? (43)

Naujoji valdančioji dauguma, pirmiausia valstiečių ir žaliųjų sąjungos asmenyje, daug kartų kartojo, kad vienas svarbiausių jos prioritetų bus švietimo ir mokslo politika. Tačiau ką nors darant bet kurioje srityje, būtina įvertinti tai, kas yra gerai, ką reikia pataisyti ir, galiausiai, ko reikia, galbūt, atsisakyti. Visais atvejais pradžioje pirmasis žingsnis yra esamos situacijos analizė. Ji turi būti objektyvi, nešališka, detali ir patikima.