Paskui mums sakė, kad Rusija kariuomenės neišves kokius dvidešimt metų tai tikrai. Bet išvedė per pora metų. Teisėsaugininkai ir kiti specialistai sakė, kad „Vilniaus brigados” nusikaltėliai yra nenugalimi. Kur dabar Borisas Dekanidzė, buvęs vyriausiasis brigadininkas? Kam jis vadovauja? Nebent nuosavam, personaliniam smalos katilui pragare, kur jį pasiuntė paskutinė mirties bausmė Lietuvos Respublikoje 1995 metais.
Kai norime – tai ir gaunasi. Beveik nieko nėra neįmanomo, nebent išskyrus nacionalinį futbolo stadioną, kurio amžinasis lavonas yra sostinėje, kaip priminimas visiems valdžios atstovams, kliedintiems, kad jie gali apsukti emigraciją ir grąžinti išvykusius lietuvius. Apsukit šriubus savo galvoje – jūs tiek pat sugebate ką nors grąžinti, kiek žmogus gali grąžinti jau išspaustą dantų pastą atgal į tūbelę. Nugriaukite tuos griaučius, kurie tuoj sumuš Berlyno sienos rekordą, tada aš jumis patikėsiu. Duosite darbo Vilniuje dvidešimčiai griovimo ekskavatorininkų, kurie dabar yra emigracijoje – ir dvidešimt žmonių bus grįžę iš emigracijos. Tai būtų gera pradžia.
Visa kita įmanoma. Pasiekimų sąrašas ilgas. Veikia suskystintų dujų terminalas. Griaunamas velniop sostinės „Žalgirio“ stadionas. Mergaitę atėmė iš Klonio gatvės puspročių. Atidarytas Vilniaus aplinkkelis. Taromatai priima tuščius butelius ir skardines. Apgavus paveldo kikimoras, nuimti baibokai nuo Žaliojo tilto. Kaune užlopė gatves. Neįmanomas lieka tik vienas dalykas.
Neįmanoma sudoroti Vilniaus oro uosto taksi banditų. Jų nenugali niekas – nė vienas meras, nė viena savivaldybė, nė viena ministerija, prezidentė, vyriausybės kanclerė, Seimas, STT, FNTT, keleivių kontrolė, policija, nei velniai, nei angelai, nei Perkūnas, nei šamanai, nei būrėjos, nei tas jaunimas iš „Lietuvos talentų“, kuris moka viską. Jei rytoj būtų Paskutiniojo Teismo diena ir ateitų į Lietuvą Kristus (arba Neringa Venckienė) gyvųjų ir mirusiųjų teisti, ir jei prasidėtų Apokalipsė ir pradėtų ugnimi lyti ir žemę užplūstų skėriai ir Europą sugriautų meteoritas – tai, viskam pasibaigus, po žemę lakstytų tik milžiniški driežai-mutantai.
Jei į Lietuvą vėl atvyktų popiežius, jis irgi neturėtų pasirinkimo: juodų limuzinų kortežo su mėlynais žiburėliais nepraleistų prie pastato, policija baikščiai šnairuotų į taksistus, bet niekuo negalėtų padėti, pasitikęs popiežių miesto meras Šimašius susigėdęs šypsotųsi ir trypčiotų, o Dievo vietininkas žemėje turėtų keliauti į Prezidentūrą maršrutiniu autobusu arba sumokėti kokius 170 eurų už kelionę iki Vilniaus centro tiems dušmanams. Ir visą kelią klausytųsi „Russkoje radio“ apie Butyrką.
Jei jums neteko laimė atvykti į Vilnių oro transportu, aš paaiškinsiu, apie ką čia aš šneku, ir kas vyksta 2017 mūsų Viešpaties metais Gedimino mieste, kuris yra Europos Sąjungos šalies sostinė ir didžiuojasi esąs prie Europos centro.
Ir tada, griebę bagažą, keleiviai išeina į tėtušio Josifo Stalino mėgstamiausiais audimo raštais, žvaigždėmis ir varpomis padabintą „Atvykimo salę“, klaikią ir niūrią, kaip Baltarusijos gilumoje esanti autobusų stotis, kur balkonėliai, kolonos ir sovietų simbolika ir kur susigrūdę atvykstančiųjų laukia niūrūs giminės: vos pažvelgęs į jų veidus, dažnas pasitinkamas keleivis tuojau suvokia, kodėl taip nenorėjo grįžti. Tačiau pasitinkamas keleivis yra laimingas, nes jis nors galės palikti oro uostą.
Tačiau vienišas keliautojas, arba pora, kurios niekas nepasitinka, išlindę į lauką, pamato taksistus odinėmis striukėmis, kurie laukia jo, kaip laukia aukos maitvanagiai: dar žingsnis, ir tu – jų grobis. Keleivis supranta, kad jei jis sės į tas pragaro mašinas, iš kurių sklinda saldi sirenų giesmė (Gazmanovas, Kirkorovas ir Malininas), paliks ten viską, ką uždirbo per pusę metų darbo užsienyje.
Todėl keleivis neria atgal į terminalo pastatą ir bando mobiliuoju telefonu išsikviesti taksi ir tada supranta, kad, deja, šio žaidimo neįmanoma laimėti: prie atvykimų pastato vairuotojai negali privažiuoti, nes juos gaudo ir baudžia policija ir ūsuotieji monstrai. Galima bandyti vykti prie išvykimų pastato (ten irgi gaudo, bet dar yra drąsių taksi vairuotojų, kurie yra knygnešių ir vikingų palikuonys), tačiau pabandyk patekti į išvykimų pastatą su lagaminais, kai liftas sugedęs jau trečia savaitė, ir jo duris saugo, kaip mažas drakoniukas, daili lentelė, atsiprašanti už nepatogumus.
Ir tada nelaimingajam keleiviui būna girdėti pragariškas, gerklinis, kraują stingdantis juokas iš lauko: tai kvatoja iš tavęs ir tavo naivių svajonių Amžinasis Dušmanas, trypiantis kanopomis ir šmaukšintis į šonus gauruota uodega. Niekada neklausk, kam groja „Russkoje radio“ iš jo šarano su dirbtiniais kailiais ant sėdynių. Ta muzika groja tau.