A. Užkalnis. Viskas Lietuvoje įmanoma, tik vienas dalykas ne

 (494)
Lietuva, kai nori, pasistengia ir padaro. Mums sakė, kad nebus įmanoma nepriklausomybė, niekas neišleis, niekas neleis, nieko jums nesigaus, nes gautis negali. Bet darėm, padarėm – ir gavosi.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Paskui mums sakė, kad Rusija kariuomenės neišves kokius dvidešimt metų tai tikrai. Bet išvedė per pora metų. Teisėsaugininkai ir kiti specialistai sakė, kad „Vilniaus brigados” nusikaltėliai yra nenugalimi. Kur dabar Borisas Dekanidzė, buvęs vyriausiasis brigadininkas? Kam jis vadovauja? Nebent nuosavam, personaliniam smalos katilui pragare, kur jį pasiuntė paskutinė mirties bausmė Lietuvos Respublikoje 1995 metais.

Mums sakė, kad greičiau jau Marokas įstos į Europos Sąjungą, negu mes: per daug atsilikę, mentalitetas ne tas, per ilgas kelias, reikalavimai per dideli, ne mums apžioti. Dabar mes jau daug metų ten. Mums kalbėjo, kad tikrai, tikrai Rusija neleis mums būti NATO dalimi, nes tai visiškai neįmanoma. Pasakykite tai šiandien NATO kariams. Jie yra Lietuvos teritorijoje, kuri yra aljanso priešakinis gynybos kraštas.

Mums kalbėjo, kad tikrai, tikrai Rusija neleis mums būti NATO dalimi, nes tai visiškai neįmanoma. Pasakykite tai šiandien NATO kariams. Jie yra Lietuvos teritorijoje, kuri yra aljanso priešakinis gynybos kraštas. Kai norime – tai ir gaunasi. Beveik nieko nėra neįmanomo, nebent išskyrus nacionalinį futbolo stadioną, kurio amžinasis lavonas yra sostinėje, kaip priminimas visiems valdžios atstovams, kliedintiems, kad jie gali apsukti emigraciją ir grąžinti išvykusius lietuvius.
Andrius Užkalnis

Kai norime – tai ir gaunasi. Beveik nieko nėra neįmanomo, nebent išskyrus nacionalinį futbolo stadioną, kurio amžinasis lavonas yra sostinėje, kaip priminimas visiems valdžios atstovams, kliedintiems, kad jie gali apsukti emigraciją ir grąžinti išvykusius lietuvius. Apsukit šriubus savo galvoje – jūs tiek pat sugebate ką nors grąžinti, kiek žmogus gali grąžinti jau išspaustą dantų pastą atgal į tūbelę. Nugriaukite tuos griaučius, kurie tuoj sumuš Berlyno sienos rekordą, tada aš jumis patikėsiu. Duosite darbo Vilniuje dvidešimčiai griovimo ekskavatorininkų, kurie dabar yra emigracijoje – ir dvidešimt žmonių bus grįžę iš emigracijos. Tai būtų gera pradžia.

Visa kita įmanoma. Pasiekimų sąrašas ilgas. Veikia suskystintų dujų terminalas. Griaunamas velniop sostinės „Žalgirio“ stadionas. Mergaitę atėmė iš Klonio gatvės puspročių. Atidarytas Vilniaus aplinkkelis. Taromatai priima tuščius butelius ir skardines. Apgavus paveldo kikimoras, nuimti baibokai nuo Žaliojo tilto. Kaune užlopė gatves. Neįmanomas lieka tik vienas dalykas.

Neįmanoma sudoroti Vilniaus oro uosto taksi banditų. Jų nenugali niekas – nė vienas meras, nė viena savivaldybė, nė viena ministerija, prezidentė, vyriausybės kanclerė, Seimas, STT, FNTT, keleivių kontrolė, policija, nei velniai, nei angelai, nei Perkūnas, nei šamanai, nei būrėjos, nei tas jaunimas iš „Lietuvos talentų“, kuris moka viską. Jei rytoj būtų Paskutiniojo Teismo diena ir ateitų į Lietuvą Kristus (arba Neringa Venckienė) gyvųjų ir mirusiųjų teisti, ir jei prasidėtų Apokalipsė ir pradėtų ugnimi lyti ir žemę užplūstų skėriai ir Europą sugriautų meteoritas – tai, viskam pasibaigus, po žemę lakstytų tik milžiniški driežai-mutantai.

Ir toje vietoje, kur buvo Vilniaus oro uostas, tebesibūriuotų gyvi ir sveiki ūsuoti taksistai.

Visa kita įmanoma. Pasiekimų sąrašas ilgas. Veikia suskystintų dujų terminalas. Griaunamas velniop sostinės „Žalgirio“ stadionas. Mergaitę atėmė iš Klonio gatvės puspročių. Atidarytas Vilniaus aplinkkelis. Taromatai priima tuščius butelius ir skardines. Apgavus paveldo kikimoras, nuimti baibokai nuo Žaliojo tilto. Kaune užlopė gatves. Neįmanomas lieka tik vienas dalykas. Neįmanoma sudoroti Vilniaus oro uosto taksi banditų. Jų nenugali niekas – nė vienas meras, nė viena savivaldybė, nė viena ministerija, prezidentė, vyriausybės kanclerė, Seimas, STT, FNTT, keleivių kontrolė, policija, nei velniai, nei angelai, nei Perkūnas, nei šamanai, nei būrėjos, nei tas jaunimas iš „Lietuvos talentų“, kuris moka viską.
Andrius Užkalnis

Jie atrodo labai panašūs į žmones, tie vyrai odinėmis striukėmis ir turkiškais megztiniais, stovintys prie savo šaranų ir pasatų, bet jie tokie nėra. Jie yra ateiviai. Ten ne striukės ir ne megztiniai, ten šarvai, slepiantys po savimi kyborgų ir terminatorių plieno mechanizmus. Stotis „Russkoje radio“, kuri girdėti iš jų imtuvų (ir daina „Vladimirskij central“, šlovinanti mėgstamiausią dvasingiausios pasaulio tautos įkalinimo įstaigą) yra tik neurolingvistinis programavimas ir signalai iš kosmoso, valdantys tuos padarus, prieš kuriuos klaupiasi Lietuva ir pasaulis, ir kuriems nėra valdžios.

Taksi
© DELFI / Tomas Vinickas

Jei į Lietuvą vėl atvyktų popiežius, jis irgi neturėtų pasirinkimo: juodų limuzinų kortežo su mėlynais žiburėliais nepraleistų prie pastato, policija baikščiai šnairuotų į taksistus, bet niekuo negalėtų padėti, pasitikęs popiežių miesto meras Šimašius susigėdęs šypsotųsi ir trypčiotų, o Dievo vietininkas žemėje turėtų keliauti į Prezidentūrą maršrutiniu autobusu arba sumokėti kokius 170 eurų už kelionę iki Vilniaus centro tiems dušmanams. Ir visą kelią klausytųsi „Russkoje radio“ apie Butyrką.

Jei jums neteko laimė atvykti į Vilnių oro transportu, aš paaiškinsiu, apie ką čia aš šneku, ir kas vyksta 2017 mūsų Viešpaties metais Gedimino mieste, kuris yra Europos Sąjungos šalies sostinė ir didžiuojasi esąs prie Europos centro.

Lėktuvas leidžiasi pro trobas ruberoido stogais, besiganančius naminius kanopinius gyvulius ir Vilniaus taboro kvartalą. Kažkur kalvomis, tarp aukštos žolės brenda pasiklydęs senolis: jis ieško kelio į namus. Keleiviai, išlipę iš orlaivio, pradeda žingsniuoti per terminalą, kol nepraeina visais esamais koridoriais, tris kartus nusileidžia ir užlipa kiekvienais laiptais, eina ir eina, palikdami šonuose uždarytus tualetus (jeigu atidaryti, tai be tualetinio popieriaus) ir nuotraukas apie tai, kokia bus graži Lietuva, kai išsivaduosi iš šio pastato, bet palauk, dar ne, dar tavęs laukia trys koridoriai ir tada dar treji laiptai.

Jei į Lietuvą vėl atvyktų popiežius, jis irgi neturėtų pasirinkimo: juodų limuzinų kortežo su mėlynais žiburėliais nepraleistų prie pastato, policija baikščiai šnairuotų į taksistus, bet niekuo negalėtų padėti, pasitikęs popiežių miesto meras Šimašius susigėdęs šypsotųsi ir trypčiotų, o Dievo vietininkas žemėje turėtų keliauti į Prezidentūrą maršrutiniu autobusu arba sumokėti kokius 170 eurų už kelionę iki Vilniaus centro tiems dušmanams. Ir visą kelią klausytųsi „Russkoje radio“ apie Butyrką.
Andrius Užkalnis

Ir tada, griebę bagažą, keleiviai išeina į tėtušio Josifo Stalino mėgstamiausiais audimo raštais, žvaigždėmis ir varpomis padabintą „Atvykimo salę“, klaikią ir niūrią, kaip Baltarusijos gilumoje esanti autobusų stotis, kur balkonėliai, kolonos ir sovietų simbolika ir kur susigrūdę atvykstančiųjų laukia niūrūs giminės: vos pažvelgęs į jų veidus, dažnas pasitinkamas keleivis tuojau suvokia, kodėl taip nenorėjo grįžti. Tačiau pasitinkamas keleivis yra laimingas, nes jis nors galės palikti oro uostą.

Tačiau vienišas keliautojas, arba pora, kurios niekas nepasitinka, išlindę į lauką, pamato taksistus odinėmis striukėmis, kurie laukia jo, kaip laukia aukos maitvanagiai: dar žingsnis, ir tu – jų grobis. Keleivis supranta, kad jei jis sės į tas pragaro mašinas, iš kurių sklinda saldi sirenų giesmė (Gazmanovas, Kirkorovas ir Malininas), paliks ten viską, ką uždirbo per pusę metų darbo užsienyje.

Todėl keleivis neria atgal į terminalo pastatą ir bando mobiliuoju telefonu išsikviesti taksi ir tada supranta, kad, deja, šio žaidimo neįmanoma laimėti: prie atvykimų pastato vairuotojai negali privažiuoti, nes juos gaudo ir baudžia policija ir ūsuotieji monstrai. Galima bandyti vykti prie išvykimų pastato (ten irgi gaudo, bet dar yra drąsių taksi vairuotojų, kurie yra knygnešių ir vikingų palikuonys), tačiau pabandyk patekti į išvykimų pastatą su lagaminais, kai liftas sugedęs jau trečia savaitė, ir jo duris saugo, kaip mažas drakoniukas, daili lentelė, atsiprašanti už nepatogumus.

Ir tada keleivis supranta, kad žaidimas baigtas, o Vilnius, esantis tolumoje, tėra svajonių Švytintis Miestas ant Kalvos, o gal miražas.

Ir tada nelaimingajam keleiviui būna girdėti pragariškas, gerklinis, kraują stingdantis juokas iš lauko: tai kvatoja iš tavęs ir tavo naivių svajonių Amžinasis Dušmanas, trypiantis kanopomis ir šmaukšintis į šonus gauruota uodega. Niekada neklausk, kam groja „Russkoje radio“ iš jo šarano su dirbtiniais kailiais ant sėdynių. Ta muzika groja tau.
Andrius Užkalnis

Ir tada nelaimingajam keleiviui būna girdėti pragariškas, gerklinis, kraują stingdantis juokas iš lauko: tai kvatoja iš tavęs ir tavo naivių svajonių Amžinasis Dušmanas, trypiantis kanopomis ir šmaukšintis į šonus gauruota uodega. Niekada neklausk, kam groja „Russkoje radio“ iš jo šarano su dirbtiniais kailiais ant sėdynių. Ta muzika groja tau.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Mūšis 6000 m aukštyje: glotniai nusiskutome, kad negyvi gražiau atrodytume (3)

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – legendinio suomių padangių aso Ilmario Juutilaineno atsiminimus „Kaip aš kovojau su raudonaisiais“.

I. Makaraitytė. Per metus Lietuvoje išvagiama per 4 mlrd. eurų, bet atsakingų nėra (548)

Po sprogimo Mančesteryje, nusinešusio kol kas 22 gyvybes, taip pat ir vaikų, vėl naujas ratas aiškinimosi, kodėl nepaveikios jokios priemonės – jauni žmonės sprogdinasi vienas po kito. Aišku, imamai yra dėmesio centre.

L. Andriulis. Kaip išvengti š… startuolio likimo (78)

Esu Liudvikas Andriulis. Mano darbas yra pardavinėti mobiliųjų telekomunikacijų sprendimus ir konsultuoti klientus visame pasaulyje. Aš gyvenu Lietuvoje, dirbu Belgijoje. Kokią turiu teisę sakyti, kad „Š… tas tavo startuolis?“ Turiu teisę, nes pats dirbu š… startuolyje.

R. Bogdanas. Alkoholio draudimai, arba kaip žemaičiai iš katinų naminę varė (119)

Kaip man yra pasakoję vietiniai, Sovietų Sąjungos saulėlydžio laikais aplink Plungę buvo smarkiai sumažėję kačių ir tapo žinomas naujas gėrimas „katininis samagonas“. Michailas Gorbačiovas taip kovojo su alkoholio vartojimu, kad net mielių raugimui nusipirkti negalėjai.

D. Katkus. Leninas draudė, Stalinas draudė, Kastro draudė, Putinas ir „valstiečiai “ dar draudžia (765)

Kaip yra sprendžiama apie žmogaus protavimo lygį? Vieni mato tik kokio reiškinio paviršių(dar gerai, jei mato), gi kiti – mato reiškinį ir jo gilumą ir, svarbiausia, ieško to reiškinio priežasčių. Tad kaip reikia spręsti apie mūsų „valstiečių“ valdžios mąstymo kokybę, kai jie iš visų mūsų valstybę kamuojančių blogybių atsirenka kažkokius atsitiktinius, gal ir svarbius reiškinius, bet jų taisymus pradeda atvirkščiai, ne nuo priežasčių ieškojimo, bet nuo to jiems matomo reiškinio paviršiaus?