A. Užkalnis. Universitetus reikia ne jungti, o uždarinėti

Štai jums keturi teiginiai. Atrinkite iš jų vieną, kuris yra visiška nesąmonė.

„Universitetai tampa bedarbių ruošimo centrais“.
„Kiek universitetų reikia Lietuvai? Tikrai ne tiek, kiek jų dabar yra“.
„Reikia suderinti mokslą su darbo rinkos poreikiais“.
„Litas turi būti keičiamas į eurą santykiu vienas prie vieno“.

Jums nepavyks atrinkti vieno, kuris yra visiška nesąmonė, nes čia yra keturi nupušę teiginiai ir visiškos nesąmonės. Kai kurie jų atrodo panašūs į tiesą tik todėl, kad taip kartoja, ir kartoja, ir kartoja. Kartojimas – žinojimo motina, sakė senovės britų mokslininkai. Tik bėda, kad čia kartojamos nesąmonės, kurios nuo kartojimo nepasidaro sąmonėmis. Ir iš to kartojimo žinojimas gaunasi klišas.
Iš tiesų, kartojama tiek, kad klausytojai pradeda reaguoti normaliai ir tikėti tuo, ką girdi, ir tada atsiranda planai, kaip universitetų jungimas, kuris turi, supranti, kažką optimizuoti ir sutvarkyti. Rimtais veidais kalbama apie tai, kad, suprask, dabar sujungs universitetus, ir tada atleis blogus dėstytojus, liks geri dėstytojai, ir jiems liks daugiau pinigų ir vietos, ir tada jau turėsim gerą mokslą. Tikrai, taip ir bus. Per kiekvienus rinkimus kai kurie tikisi, kad štai dabar jau išrinksim gerus politikus, kurie rūpinsis paprastu žmogumi.

Tokios nesąmonės nebuvau girdėjęs nuo tų laikų, kai Algirdas Brazauskas kalbėjo apie tai, kad nepriklausomybės mums nereikia, o reikia „suvereniteto SSRS sudėtyje“ ir daugiau ekonominio savarankiškumo. Toliau gaminsime niekam nereikalingus kompresorius Mažeikiuose ir „Inkaro“ sportbačius, tik reikia geriau dėžes su prekėmis persumdyti sandėliuose, ir viskas bus gerai. Paskui apmokysim žmones, kurie dabar dirba su lempinėmis skaičiavimo mašinomis, ir jie galės būti kompiuterininkai.

Tokia logika sekant tai mokytojai Telšiuose, kuri pasakojo apie gėjus ir kanibalus, tiesiog reikėjo kitos klasės ir kito vadovėlio, ir viskas būtų buvę gerai. Nebūtų, juk žinote. Viskas būtų taip pat.
Dabar pakalbėkim apie tuos teiginius, kuriuos aš paminėjau pradžioje.

Pirmasis teiginys. Universitetai tampa bedarbių ruošimo centrais. Netampa. Jie jau seniai tapo. Visi apsimeta, kad universiteto diplomas yra bilietas į darbą, nes kažkada taip buvo. Taip seniai nebėra, ir nebus niekada. Reali darbo patirtis yra bilietas į darbą ir pajamas.

Gali stumdyti sugedusį automobilį po laužyną, kiek tik nori, gali jį surišti su kitais sugedusiais automobiliais, gali pavadinti laužyną žiedinių lenktynių trasa, bet sugedę automobiliai nuo to nepradės važinėti.

Antrasis teiginys. Kiek universitetų reikia Lietuvai? Tikrai ne tiek, kiek jų dabar yra. Tai tas pats, kas įsivaizduoti, kad čia rektorių ir pastatų kiekio problema. Rektoriai nėra problema. Pastatai nėra problema. Problema yra tai, kad universitetai moko dalykų, kuriuos gali dėstyti tie, kas ten jau įdarbinti. Beveik visos programos (išskyrus gal mediciną, architektūrą ir kai kurias kitas studijas) yra tik sudėtingi pateisinimo raštai, kodėl tie žmonės, kurie ten jau dirba, turi ir toliau ten dirbti.

Kitaip tariant, universitetai yra ne švietimo įstaigos, o socialinės šalpos programos, skirtos priglausti asmenims, kurie niekur kitur negalėtų užsidirbti pragyvenimui. Apie reklamą ir rinkodarą ten pasakoja žmonės, kurie niekada negautų nė vieno užsakymo reklamos projektui. Tie, kas nėra niekada nėra įkūrę nė vienos įmonės, įdarbinę nė vieno žmogaus, nečiupinėję neparduotų atsargų sandėlyje, nenešioję dėžių iš furgonėlio į parduotuvės sandėliuką – moko apie verslą. Neparašę nė vienos perkamos knygos moko žmones apie literatūrą.

Kursinių ir bakalaurinių vadovai moko studentus taikyti „metodinius nurodymus“ apie paraščių plotį, šrifto dydį ir brauko raudonais šratinukais netinkamus kablelius ir taškus, nes tai viskas, ką jie išmano. Metodiniai nurodymai yra tokie griežti, kad studentams pradeda rodytis, kad, taisyklingai sugaudę paraštes ir kabliataškius, jie priartės prie naudos tikrame gyvenime ir realiame pasaulyje.

Universitetai yra ne švietimo įstaigos, o socialinės šalpos programos, skirtos priglausti asmenims, kurie niekur kitur negalėtų užsidirbti pragyvenimui. Apie reklamą ir rinkodarą ten pasakoja žmonės, kurie niekada negautų nė vieno užsakymo reklamos projektui. Tie, kas nėra niekada nėra įkūrę nė vienos įmonės, įdarbinę nė vieno žmogaus, nečiupinėję neparduotų atsargų sandėlyje, nenešioję dėžių iš furgonėlio į parduotuvės sandėliuką – moko apie verslą.

Andrius Užkalnis

Realiame pasaulyje, deja, absoliučiai niekam netenka sutikti nė vieno darbdavio, kuriam rūpėtų jūsų bakalaurinio darbo atitikimas metodiniams reikalavimams. Ir jūsų bakalaurinis darbas niekam nerūpi. Paskutinis žmogus, kuriam rūpėjo jūsų bakalaurinis darbas, buvo tas darbuotojas iš spausdinimo ir kopijavimo parduotuvėlės, kuris tą darbą įrišinėjo. O metodinius reikalavimus išgalvojo apkerpėję grybai, kurie gyvenimo prasmę pasidarė iš mokslinės veiklos imitavimo.

Manote, kad čia aš perdedu ir perlenkiu? Netikėkite manim. Paklauskite tų, kas gauna diplomus po viso paraščių matavimo ir kablelių dėliojimo, kaip jiems sekasi su darbais ir pajamomis.

Trečiasis teiginys. Reikia suderinti mokslą su darbo rinkos poreikiais. Skamba gerai, bet tai taip pat lengva, kaip išdėlioti pagalves tose vietose, kur po keturių metų nukris žmogus, kad jis nesusižalotų. Mes negalime suplanuoti automobilių eismo srautų ateinantį ketvirtadienį, tačiau universitetai kliedi apie tai, kad jie paklausinės darbdavių, kokių specialistų jiems reikės po ketverių metų, ir pradės tokius rengti.

Praėjo tie laikai, kai „liaudies ūkis“ ir aukštojo mokslo įstaigos galėjo atspėti, kokių specialistų reikės po dešimtmečio. Dabar tai yra kliedesys, kuris nepasikeis nuo to, kad perstumdysim ir pajunginėsim universitetus, lyg kokia pirmykštė gentis, kuri šokinėja ratu ir prašo lietaus: gali pakeisti šokinėjimo kryptį, gali apsirengti kitokiais ritualiniais skudurais, lietus nuo to nepradės lyti.

Apie ketvirtąjį teiginį, dėl lito keitimo į eurą santykiu vienas prie vieno, galiu pasakyti tik tai, kad jį čia prikabinau tik dėl to, kad mes čia kalbame apie nesąmones, tai, sakau, dar viena nesąmonė nepakenks.

Jei jums sunku suprasti, ką čia aš surašiau, reziumuosiu. Su universitetais reikėtų tvarkytis taip, kaip kažkada Gruzijoje tvarkėsi su korumpuota kelių policija. Ten atleido visus iki vieno policininkus, ir sukūrė policiją iš naujo. Universitetams reikia to paties. Visi, kas sakys, kad tai neįmanoma, papraščiausiai nori, kad liktų senosios struktūros, kurių reikia tik jiems patiems, ir daugiau niekam.

Universitetų jungimas bus tik veiklos imitavimas, po kurios iš krūvos netikusių mokslo įstaigų, ruošiančių bedarbius ir silkių uodegų skutėjus emigracijoje, turėsime mažesnę krūvą netikusių mokslo įstaigų, ruošiančių bedarbius ir silkių uodegų skutėjus emigracijoje. Ar kas nors abejojate, kad taip ir bus?