Likusį laiką panaudoju įvairiai: rašau, valgau restoranuose ir reklamuoju internete įvairius dalykus už pinigus. Apie tai dar gal parašysiu, palaukite.

Vieną sykį pagalvojau: truputį gaila, kad nesu koks valdininkas, kuris privalėtų paskelbti pajamų deklaraciją, nes tą dieną labai daug žmonių iškeliautų amžinybėn iš pavydo. Internete jau mačiau skaičiavimus, kiek turėčiau uždirbti, jei už visas vakarienes restoranuose sumokėčiau pats (jums patinka ta tema, tai pasikartosiu – už maistą ir gėrimus moku pats). Visi tie skaičiavimai apie mano pajamas kol kas neteisingi, nes ten žmonių svajonės baigiasi Seimo nario atlyginimu ir nemokamais kambariais Druskininkuose. Kaip norėčiau juos dar labiau nustebinti. Bet negaliu, nes būtų nekuklu, ir paskui dar daugiau gaučiau prašymų paremti ir pasidalinti, kaip koks Guoga.

Šį mėnesį mėgstamiausias komentaras mano adresu: „taip lengviausia“.

Viena meniška ponia man pranešė, kad nusivylė manim dėl dviejų priežasčių: pirmiausia, jai nepatinka, su kuo aš bendrauju (čia jau niekuo negaliu padėti), o antra, ji stebi mano pasireiškimus viešojoje erdvėje, ir mato, kad aš uždirbu „lengvus pinigus iš reklamos“. Ji galvojo, kad aš esu alkanas ir piktas kūrėjas, o aš, pasirodo, nesu, nes nesunkiai uždirbu daug.

Kitas pultų aiškintis: ne taip jau lengva tuos pinigus uždirbti, o tu pasiek pats, tada aiškink, bet aš taip niekada nesakysiu. Aš nuolankiai patvirtinu: taip, sunkumo didelio nėra.

Apskritai, niekada nesiginčiju, kai man sako, kad šaipytis lengviausia, tyčiotis lengviausia, rašyti penktoko lygio rašinėlius, prikištus blevyzgų ir apsižodžiavimų – lengviausia. Valgyti restorane ir rašyti apie tai, ką suvalgei, lengviausia. Keliauti po pasaulį, pafotografuojant gatves ir žiburius ir pavalgant restorane, o paskui rašyti, ką pamatai (irgi penktoko lygio rašinėlius) – lengviausia. Taip, sakau, jūs teisūs. Lengviausia. Todėl taip ir darau. Aš niekada neieškau sunkių kelių, jei veikia paprasti.

Jūs bandėte kada nors vairuoti automobilį, sukiodami vairą kojomis? Tai yra įmanoma, bet tikrai sunku. Dantimis vairą sukioti irgi nėra patogu. Pasėdus vairą subine, jį gerai sukioti ir neįvažiuoti į troleibusų stotelę – itin sunku, beveik neįmanoma.

Rankomis vairuoti lengviausia, todėl ir vairuojate rankomis.
Jūs bandėte kada nors vairuoti automobilį, sukiodami vairą kojomis? Tai yra įmanoma, bet tikrai sunku. Dantimis vairą sukioti irgi nėra patogu. Pasėdus vairą subine, jį gerai sukioti ir neįvažiuoti į troleibusų stotelę – itin sunku, beveik neįmanoma. Rankomis vairuoti lengviausia, todėl ir vairuojate rankomis.
A. Užkalnis

Kažkada TV laidų vedėjas Kristupas Krivickas vienoje laidoje sakė apie mane: Užkalnis, pagyvenęs Anglijoje, prisižiūrėjo tenykščio rašymo stiliaus, angliškos pašaipos, skiltininkų ir apžvalgininkų naudojamų formulių ir triukų, skaitytojų dėmesio manipuliavimo, ir įvaldė tuos dalykus, ir pradėjo juos rašyti lietuviškai. Viskas paprasta. Aš atsakiau tada, ir sakau dabar – taip. Aš taip ir padariau. Aš nieko naujo nesugalvojau.

Man keista, kad aš turiu šiuos dalykus aiškinti ir apie juos kalbėti. Gal čia mūsų kolektyvinis tautinis susirgimas, kad mes garbiname pastangą, o ne rezultatą?

Vienas kolega anadien rašė apie idiotišką lietuvišką darbštumo kultą. Lietuviai nesididžiuoja uždirbę lengvai, greitai, protingai, nesunkiai. Jie didžiuojasi sunkiai dirbę ir šūda gavę. Lietuviai slapčia didžiuojasi esantys pigi darbo jėga, kuriems sekasi (pusėtinai) tol, kol neatsiranda pigesnės.
Kvailos liaudies patarlės pribaigia dar neapsisprendusius: „darbas žmogų puošia“. Puošia ne darbas, o sėkmingi jo rezultatai. Sportininkai didžiuojasi ne treniruotėmis, o pergalėmis.

Grublėtosioms rankoms skyrė eiles poetas – bet pats faktas, kad rankos buvo neprižiūrėtos, nėra joks proto įrodymas. Gal reikėjo pirštines dėvėti arba kokiu kremu pasitepti.

Tinginystė yra baisi gėda ir yda, be kvailas darbas yra ne mažesnė problema.

Mobiliųjų telefonų kūrėjai ir gamintojai yra sėkmingi tada, kai parduoda daug mobiliųjų telefonų, o ne tada, kai gali papasakoti, kaip projektavimo centruose mėnesių mėnesiais ir metų metais jie naktų nemiegojo, ir dirbo sunkiau už kitus (kai kurie net numirė darbo vietoje). Gal todėl Lietuvoje ir negamina mobiliųjų telefonų. Nes žmonės nelaukia eilėje prie parduotuvės tam, kad išgirstų, kaip tu stengeisi. Jie nori telefono, kuris juos džiugintų.

Darbas – tik priemonė. Dirbama tam, kad pasiektum tikslą, ir nuovargis negali būti protingo žmogaus tikslas.

Kristus niekada nesakė „palaiminti sunkiai dirbantieji ir plušantys dėl menkų rezultatų“, tačiau pasiklausius daugelio lietuvių, atrodo, kad pamokslas nuo kalno turėjo būtent tokį tekstą.
Darbas – tik priemonė. Dirbama tam, kad pasiektum tikslą, ir nuovargis negali būti protingo žmogaus tikslas.

Žmonės noriai ir su neslepiamu entuziazmu pasakoja, kokios didelės jų pastangos, kaip jie nusidrožė darbe, pavargo, susibaigė, ir kaip iš to uždirba vis tą patį savo prakeiktą minimumą. Beje, žinai, ką reiškia „minimalus atlyginimas“? Jis reiškia, kad jei tavo darbdavys galėtų tau mokėti mažiau, tai mažiau ir mokėtų, nes tu nesi vertas net tų apgailėtinų pinigų, kuriuos tu gauni. Tu didžiuojies, žmogau, kad tavo įgūdžiai ir žinios tik tokie, kad jų reikia tik nemokamai arba už skatikus? Rimtai? Tada aš nežinau, apie ką su tavim kalbėti.

Ar man lengva dirbti mano darbą? Tikrai, nesunku. Aš nesikeliu ryte keikdamasis, o Dieve, už kokias nuodėmes aš tapau rašytoju ir laidų vedėju. Ne, mano darbas man yra malonumas, ir jei jums atrodo, kad viskas gaunasi greitai ir lengvai, tai sakau – dažniausiai taip, nes jei mane labai kankintų mano profesija, aš negalėčiau parašyti 20 tūkstančių žodžių per mėnesį.

Taip, yra sunkesnių darbų, negu kalbėjimas priešais kamerą su įdomiausiais Lietuvos žmonėmis, asmeninių sapnų ir apsirūkiusių fantazijų dėliojimas ant popieriaus, arba galvojimas, ką čia man dabar užsisakius iš valgiaraščio, kad būtų skanu. Yra sunkesnių darbų. Bet aš ne durnas, kad ieškočiau sunkesnių darbų, kai yra darbai, kurie man labai patinka ir kur man gerai sekasi.

Bandydamas pagerinti savo karmą ir prieš Kalėdas rūpindamasis, kad nebūtų gėda žiūrėti atgal į praėjusius metus, vėl pradėjau daug važinėti po Lietuvą ir skaityti paskaitas mokiniams, kurių labai daugelis dar nėra sugadinti ir norėtų po dešimtmečio pasakoti, kaip jiems pasisekė, o ne vaitoti standartiniais užstalės skundais, kaip jų Lietuva neįvertino ir dabar jie angluose.

Tiems mokiniams sakau: dirbk tai, kas labiausiai patinka ir geriausiai gaunasi, ir pinigai patys ateis paskui. Daugiau galvok, ką tau pačiam patinka veikti. Tai tą patį galiu ir jums pasakyti.

Sakote, čia kaip iš Coelho citatų skėliau? Galbūt ir taip. Bet perskaitėt iki galo, puikiai suveikė. Lengvas rezultatas. Neieškau sunkių kelių.