A. Užkalnis. Šventos karvės su skaromis

Jūs sakote, man nieko švento. Jūs tik taip sakote, nes jūs dar pusės visko negirdėjote, ką aš manau ir apie ką galiu rašyti. Šią temą iškėlė dvi istorijos, atneštos ant mano darbo stalo dviejų mėgstamiausių šaltinių: iš mano draugo Algio Ramanausko, ir iš interneto portalo DELFI.

Pirmoji istorija: Algis įdėjo nuotrauką, kurioje (ir tai tikra istorija) senolė Ukrainoje bučiuoja sieną, kadangi ji nusprendė, kad ant tos sienos esančios dėmės nuo šlapimo – ji nežino, kad ten šlapimo dėmės – yra netikėtai pasirodęs Dievo motinos paveikslas, kaip kokioje ukrainietiškoje Šiluvoje. Nesakau, kad pas mus taip negali būti (linksmos istorijos apie tūkstančius ir dešimtis tūkstančių, atiduodamų sukčiams, yra aktualios ir Lietuvoje), tačiau istorija yra visiškai linksma ir juokinga.

Nuostabus tikras atsitikimas apie šventas šlapimo dėmes ant sienos Černihovo srityje net nebūtų pasiekęs Lietuvos akių ir ausų, jei ne būdingas bažnytkaimio gyventojams konfliktas dėl aukų dėžutės, kuri buvo įrengta prie naujosios šventovės ir kurios surinktas aukas pasisavino kaimo tarybos pirmininkas.

Kaip ir galima numanyti, tarp skaitytojų, kurie tik ir ieško, dėl ko įsižeisti (jei ne dėl savęs, tai dėl kitų), neilgai trukus kilo baisus pasipiktinimas, kaip galima taip juoktis iš dievobaimingų senolių. Čia mūsų tradicinis lietuviškas supratimas, iš ko negalima juoktis: iš organizuotos religijos ir bažnyčios juoktis nevalia, iš tikėjimo – juo labiau, net jei išskirtinio dievotumo traukulius sukelia visiškai žemiškas šlapimas ant sienos, kuri kaip tik yra pakeliui iš kaimo girdyklos. Iš senolių juo labiau negalima šaipytis, nes kažkas sugalvojo, kad negalima. Prie šito dar grįšim.

Senoliai nebejauni ir negali vaikščioti taip pat greitai, kaip jauni žmonės, bet tai nereiškia, kad jie yra kažkokie nuskriausti ar nelaimingi, ar kad jiems humoras ir pašaipa yra mirtį nešančios strėlės. Kas draudžia, „liaudies išmintis“? Nėra tokio dalyko. Yra tik kolektyvinis liaudies durnumas, dėl kurio ir plinta istorijos apie tai, kaip vaikus grobia „Akropoliuose“ ir parduoda norvegų gėjams, kurie išoperuoja jų organus.

Andrius Užkalnis

Antroji istorija iš tos žinių kategorijos, kurios portalai niekada nežino kur dėti: „Žmonės“, „Pramogos“, „Nusikaltimai“? Nei pramoga, nei nusikaltimas, o kad apie žmones, tai tikrai juk viskas yra apie žmones.

Vienas Lietuvos atlikėjas (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) po Naujųjų metų švenčių išvyko su draugais dar pašvęsti ir pasitraukė iš mobiliojo telefono ryšio zonos, ir jo mama, kuriai virš 80-ties, sukėlė ant kojų policiją, nes negalėjo jam prisiskambinti. Policija, kur buvusi kur nebuvusi, rado atlikėją ir tai buvo mūsų stačiatikių naujųjų metų istorija. Sakytum, viskas gerai baigėsi. Susierzinęs atlikėjas (aš irgi juo dėtas būčiau susierzinęs, kai man reikėtų išvykus iš namų aiškintis žiniasklaidai, kodėl mamai nepasisakiau, kai man jau virš keturiasdešimties) pasakė, dar gana taktiškai, kad istorijos jokios čia nėra, nes kokio čia gali norėti didelio adekvatumo iš žmogaus, kai jam virš aštuoniasdešimties.

O Dieve, koks kilo šventas pasipiktinimas. Visi tie, kurie patys savo mirštančių mamučių sodybas ir turtą dar joms nepašarvotoms esant dalinosi, dabar pasijuto šventesni už popiežių ir tiesiog kibirkščiavo pragaro ugnimi. Kaip, kaip jis drįso taip pasakyti apie mamą? Apie senolę! Apie moterį! Ir apskritai, kaip drįso mamai nepasakyti, kur išvyksta ir kuriam laikui, ir, be abejo, kodėl jis išvyko švęsti (nes čia Lietuva, ir niekas negeria svaigiųjų gėrimų).

Jis niekaip negražiai mamos nepavadino, neapšaukė, negrąsino. Tiesiog paaiškino (nes žiniasklaida jo klausė), kad mama nesusigaudo. Klausiu jūsų, kurie turite vyresnio amžiaus mamas, ar niekada nesate pasakę ar pagalvoję, kad mamutė, tegu ją Dievas laimina, jau šiek tiek nesusigaudo? Kad nusitampo ir nusišneka? Kad viską pamiršta? Ar jau ir apie tai negalima kalbėti?

Ir, sakykite man, kada kažkas uždraudė juoktis iš senų žmonių? Juoktis galima iš visų. Tai nėra amoralu. Iš neįgaliųjų, beje, irgi galima juoktis, nes 99 proc. jų supranta ir priima humorą žymiai geriau, negu tie jų gynėjai, kurie taip blogai jaučiasi dėl to, kad jiems patiems nieko neskauda, kad bando tai kompensuoti, šūkaudami komandas ir draudimus kitiems.

Šaipymasis iš žmonių nesukelia jokių neigiamų pasekmių – jie nepuola į depresiją, nepasiima šautuvo ir neina įniršę pyškinti kokios mokyklos kieme. Jie net neįsižeidžia, kaip pasakojo Amerikos komikas, rengęs pasirodymus Dauno sindromu sergančiai publikai ir netikėtai sužinojęs, kad juos, žmones sergančius Dauno sindromu, labiausiai žeidžia būtent tai, kad jų akivaizdoje visi bijo juokauti ar net šypsotis, nes žmonės įsivaizduoja, kad negalima jiems šalia esant nė piršto pajudinti, nes jie kaip mat įsižeis. Jie nori, kad su jais kalbėtų, kaip su visais, o ne kaip su nukentėjusiais.

Tas pats yra pasakytina apie senolius. Jie nebejauni ir negali vaikščioti taip pat greitai, kaip jauni žmonės, bet tai nereiškia, kad jie yra kažkokie nuskriausti ar nelaimingi, ar kad jiems humoras ir pašaipa yra mirtį nešančios strėlės. Kas draudžia, „liaudies išmintis“? Nėra tokio dalyko. Yra tik kolektyvinis liaudies durnumas, dėl kurio ir plinta istorijos apie tai, kaip vaikus grobia „Akropoliuose“ ir parduoda norvegų gėjams, kurie išoperuoja jų organus. Tūkstančio durnių tūkstantį kartą pakartota banalybė, užrašyta etnografinėje ekspedicijoje, išmintimi netampa.

Kada kažkas uždraudė juoktis iš senų žmonių? Juoktis galima iš visų. Tai nėra amoralu. Iš neįgaliųjų, beje, irgi galima juoktis, nes 99 proc. jų supranta ir priima humorą žymiai geriau, negu tie jų gynėjai, kurie taip blogai jaučiasi dėl to, kad jiems patiems nieko neskauda, kad bando tai kompensuoti, šūkaudami komandas ir draudimus kitiems.

Andrius Užkalnis

Progos įsižeisti laukia tik religiniai fanatikai ir lygių galimybių profesionalūs įsižeidinėtojai, kurie taip elgiasi, nes dirba įsižeidinėjimo industrijoje ir jų darbas yra visiems drausti linksmintis, nes jie yra kaip Islamo fundamentalistai, Talibanas ir pusšimtis labai rimtų organizacijų Lietuvoje, kurios, vos tik kas, pradeda cypti „nejuokinga“ ir „neskanu“. Nejuokinga? Tai nesijuokite. Man, pavyzdžiui, ne visada per laidotuves būna liūdna, bet aš nelendu prie ašarojančių žmonių ir nepradedu jiems aiškinti, kad čia neliūdna, ir kad liaukitės verkę, nes mane jūsų ašaros žeidžia. „Jei jūsų šeimoje šiandien niekas nebūtų numiręs ir jums būtų linksma, tai suprastumėte, kaip jaučiuosi šiandien aš.“

Prieš kurį laiką ant manęs įsižeidė viena entuziastinga kovotoja su patyčiomis, nes, matote, aš pasakiau viename straipsnyje, kad man kvaila ir juokinga Kaziuko mugė (beje, ar suvokiate, kad vos kelios savaitės liko iki to plastikinių šaukštų ir šprotų konservų festivalio?) ir nepatinka didžioji dalis liaudies muzikos. Mat tos kovotojos senolė, pasirodo, labai mėgsta tas liaudies dainas, ir, išgirdusi, kad Užkalnis pasijuokė iš liaudies dainų, tikriausiai grius iš sielvarto.

Jau girdžiu, kaip man sakote: „Pats irgi kada nors būsi senas.“ Būsiu, jei nenumirsiu anksčiau. Ir jei atsistojęs bučiuosiu apmyžtą sieną, tai prašau mane fotografuoti ir kelti nuotraukas į spaudą. Man bus pačiam įdomu pamatyti.

Jau girdžiu, kaip manęs klausiate: „o ar tau pačiam būtų smagu, jei iš tavęs šaipytųsi?“. Trumpa informacija jums. Iš manęs šaiposi, bet man visai neskauda, nes aš žinau, kad pavydūs debilai neturi jokių galių. „Šuo loja, o karavanas groja“, kaip sako siauraakių uzbekų liaudies patarlė. Žiūrėkite, aš tik ką pavadinau uzbekus siauraakiais, lygiai taip pat, kaip lietuves vadina geltonkasėmis. Jau pasiruošę įsižeisti? Tai spauskite mygtuką, pasiimkite numeriuką ir sėskitės palaukti, nes aš dabar užsiėmęs senolėmis.

Kaip ten buvo tas anekdotas? „Patenka numiręs telefoninis sukčius į prie dangaus vartų, o jam šventasis Petras ir sako – tai ką, tu tas pats sūnus visų penkiasdešimties tūkstančių naivių babyčių, kuris į avariją papuolė? Jos visos tavęs laukia, pinigų atnešė. Kur jos, sako anas. O šv. Petras jam – nagi, prie dangaus Lukoilo.“