A. Užkalnis. Prašau, pamokykit žydus apie viešuosius ryšius

 (931)
Vienas mano bičiulis žydas, atsikraustęs į Vilnių, klausinėjo manęs šį bei tą apie buto nuomą ir, kai aš jam paaiškinau šį bei tą apie tai, kaip veikia prabangiųjų butų rinkos segmentas, nustebęs pasakė: „Tu tik ką žydą išmokei derėtis.“
Efraimas Zuroffas
Efraimas Zuroffas
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Mat žydai gerai moka derėtis. Jie taip pat išmano komerciją ir visada išmanė geriau už vidutinį lietuvį (už ką lietuviai jų ir nemėgo, nes buvo, tiesą pasakius, pavydūs šikniai ir nevykėliai – viskas tiesa).

Aš buvau linkęs manyti, kad žydai išmano ir šį bei tą apie viešuosius ryšius. Vien žinutė: „Aplankyk Izraelį, kol Izraelis neaplankė tavęs“, man yra puikus pavyzdys apie vykusią, išmanią komunikaciją. Man patinka, kai Izraelis ginasi ginklu ir parodo, kaip reikia ginti savo teises ir kaip galima neturėti draugų, o galima turėti tik savo interesus ir tikėti, kad jie yra apginami.

Tačiau tai, ką vienas iš Izraelio sūnų daro Lietuvoje (viešųjų ryšių prasme), yra taip kvaila, trumparegiška ir priešiška sveikam protui ir susitaikymui, kad man norisi ranka užsidengti veidą ir tyliai kūkčioti.

Aš negaliu ginčytis – ir niekas negali ginčytis – su pagrindine knygos mintimi, kad žydšaudžiai nebuvo kažkokie išskirtiniai monstrai. Tai buvo paprasti, normalūs, psichiškai sveiki lietuviai, iki tol – ir po to – dažnai padorūs ir nekonfliktavę su sąžine. Kaip, beje, normalūs žmonės buvo ir tie, kas žydus gelbėjo.
Andrius Užkalnis

Kalbu apie Efraimą Zuroffą. Simono Wiesenthalio centro Jeruzalės biuro direktorius ir nacių medžiotojas atvyko į Lietuvą pristatyti puikios ir drąsios rašytojos Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“, kurioje rašoma apie žydšaudžius, kas jie buvo ir kodėl.

Aš labai vertinu Rūtos Vanagaitės darbą ir jos knyga yra labai paveiki, nes brutaliai dokumentinė. Buitinės detalės prideda kraupumo, šaldančio širdį ir stuburą. Labiausiai šokiruoja ne interpretacijos, o citatos, kurių niekas nepaneigs. Aš negaliu ginčytis – ir niekas negali ginčytis – su pagrindine knygos mintimi, kad žydšaudžiai nebuvo kažkokie išskirtiniai monstrai. Tai buvo paprasti, normalūs, psichiškai sveiki lietuviai, iki tol – ir po to – dažnai padorūs ir nekonfliktavę su sąžine. Kaip, beje, normalūs žmonės buvo ir tie, kas žydus gelbėjo.

Taip, Rūta teisi: baisu yra tai, kad visa tai gali pasikartoti, nes normalūs žmonės, susiklosčius nežmoniškoms aplinkybėms, gali daryti nesuprantamai baisius dalykus. Būtent nesuprantamai: net tie, kas gyveno ir slapstėsi Vilniaus gete, gavę žinias apie tai, kas vyksta Paneriuose, nenorėdavo tikėti.

Andrius Užkalnis
Andrius Užkalnis
© DELFI (M. Ažušilio nuotr.)

Sutinku ir su tuo (esu kalbėjęs apie tai, ir ne kartą), kad Holokausto temos nagrinėjimo niekada nebus per daug ir atgailos niekada nebus per daug. Tos atgailos ir dabar yra negana.

Tačiau didžiulį ir šventą darbą vizualiai sieti su žmogumi, kurio antras didžiausias talentas yra antagonizuoti visą Lietuvą – nežmoniškai sunkios užduoties trigubas apsunkinimas.

Kai tau likimas ar profesija duoda ridenti į kalną nežmoniškai didelį akmenį (kaip, šiuo atveju, Rūtai Vanagaitei), kurį vos gali pajudinti, vargu ar bus gerai dar vieną ranką prisirišti už nugaros ir, priedo, atsivesti ką nors, kas tau ridenimo metu daužys lazda per nugarą ir apipils vienu kitu kibiru išmatų ant galvos, kad darbas smagiau eitųsi.

Efraimas Zuroffas yra puikus nacių medžiotojas. Galimai vienas geriausių pasaulyje. Medžiotojas, kuris nepasiduoda, nepavargsta ir neturi pasigailėjimo, ir jo darbo rezultatai yra puikūs. Nacių bendrininkai nieko kito nenusipelno – tik negailestingo gaudymo bei atpildo, tegu ir po dešimtmečių.

Kai tau likimas ar profesija duoda ridenti į kalną nežmoniškai didelį akmenį (kaip, šiuo atveju, Rūtai Vanagaitei), kurį vos gali pajudinti, vargu ar bus gerai dar vieną ranką prisirišti už nugaros ir, priedo, atsivesti ką nors, kas tau ridenimo metu daužys lazda per nugarą ir apipils vienu kitu kibiru išmatų ant galvos, kad darbas smagiau eitųsi.
Andrius Užkalnis

Tačiau Lietuvoje jis kalba apie galimą susitaikymą ir Zuroffas yra paskutinis žmogus pasaulyje, kuris gali kur nors atnešti susitaikymą. Tai – ne jo profesija.
Jei žmogus nori ganyti asmeninius demonus ir pasiekti satisfakciją, sudirbinėdamas visus lietuvius ir svaidydamas jiems reikalavimus, kurių jie žinomai ir aiškiai negalės įvykdyti, tai tikslą jis jau bus pasiekęs.

Aš galiu atgailauti už mano bendrapiliečių ir tautiečių nusikaltimus ir tai darau ir darysiu, nereikalaudamas atleidimo, nes kai kurie nusikaltimai per dideli, kad už juos būtų atleista.

Tačiau man tegu niekas nenurodinėja, kad aš neturiu teisės prilyginti nacizmo nusikaltimų komunizmo nusikaltimams. Jie vienodi. Ir vienas, ir kitas budelių režimas su ideologijos priedanga masiškai naikino žmones. Aš buvau ne tik Paneriuose. Aš buvau ir KGB rūsiuose Genocido aukų muziejuje Vilniuje. Aš buvau Magadane, prie Kolymos, kur kelyje į lagerius nuo prieplaukos vienam kilometrui plente tenka daugiau nei tūkstantis gyvybių. Nužudytas žmogus yra nužudytas žmogus. Vienas sušaudymas kito nepateisina ir nepalengvina. Bet nepradėkite man sakyti, kad nacizmo ir komunizmo sugretinimas yra „melas“ – nebent norite išgirsti mano nemandagų atsakymą, nes aš jums turėsiu ką pasakyti.

Susitaikymas į Lietuvą negali būti atneštas be atvangos koneveikiant lietuvius, nes lietuviai nepradės atgailauti, jei juos gerai apspardysi.

Tai, kad Efraimas Zuroffas gerai medžioja nacius, nereiškia, kad jis ko nors vertas kaip įtikinėtojas. Gerai amputuojantis galūnes chirurgas nebūtinai galės teikti gerą psichologinę pagalbą.

Nužudytas žmogus yra nužudytas žmogus. Vienas sušaudymas kito nepateisina ir nepalengvina. Bet nepradėkite man sakyti, kad nacizmo ir komunizmo sugretinimas yra „melas“ – nebent norite išgirsti mano nemandagų atsakymą, nes aš jums turėsiu ką pasakyti.
Andrius Užkalnis

Arba, žiū, tie bebaimiai vyrai ir moterys, kurie gaudo neturinčius bilieto keleivius ir važinėja tokiais purvinais mikroautobusiukais. Jie nebijo nieko: ir naikina, ir baudžia nedrausmingus keleivius kaip liaudies priešus. Tačiau tai nereiškia, kad keleivių kontrolei reikėtų patikėti odontologines paslaugas. Vargu, ar jie bus geri gydytojai. Taip pat tie specialistai, kurie kovoja su kenkėjais – žiurkėmis ar tarakonais, tikrai neparuoš jūsų vaikučių matematikos egzaminui, net jei atsineš žiurkių nuodų jūsų mokinukui pabauginti „mokykis, mažasis šlykštyne, o tai nutrūčysiu“.

Žydų ir lietuvių tema yra didelė, skaudi ir neblėstanti. Rūtos Vanagaitės knyga yra svarbus ir reikalingas žingsnis, siekiant, kad šis milžiniškas atgailos ir susitaikymo kalnas būtų kada nors įkoptas. Tai žingsnis į priekį, o ne atgal.

Tačiau šis reikalas yra pernelyg svarbus ir lietuviams, ir žydams, kad neprasidedančią atgailą ir supratimą mūsų akyse dorotų žmogus, kuriam visas istorinis skausmas ir tragedija yra viso labo aikštelė asmeniniams lietuvių daužymo žaidimams. Man taip netinka.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

A. Užkalnis. Esate žinomi? Jūs valdote šalį (209)

Juokinga būtų sakyti, kad DELFI įtakingiausiųjų rinkimai nepaliko abejingų. Kur ten abejingų. Visa skaitytojų ir komentatorių šalis sukilo į orą, su šakėmis ir su lenktu sukilėlio dalgiu, ir didis buvo balsų griausmas ir dantų griežimas, kai paskelbė DELFI rezultatus, ir lijo iš dangaus driežais ir varlėmis, o paskui nusėjo žemę skėriai, ir jų gausa uždengė saulę, ir stojo naktis.

Kur prasideda ir kur baigiasi Rusija? (504)

Kur slypi Rusijos konfliktinių santykių su kaimyninėmis tautomis šaltinis? Tai klausimas, kuris jau senokai domina ne vieną akademiką ir politikos apžvalgininką. Rusijos tapatybė ir geopolitika istoriškai nuolat susidurdavo su „sienų apsibrėžimo“ dilema.

A. Tapinas. Kelias į Valstybę. Kartu su mūsų žydais (395)

Rašydami šia tema mūsų publicistai dažnai jaučia poreikį pasiaiškinti, kad „ne, mes neturime žydiško kraujo, nė lašo žydiško kraujo“.

L. Kojala. Politikai meluoja. Ir rinkėjai tuo mėgaujasi (89)

Vakarų pasaulyje jau kurį laiką diskutuojama apie savotišką politinės realybės fenomeną, įvardytą kaip „netiesos politika“. Tai – perfrazuotas angliško termino post–truth, kuris tiesiogiai lietuviškai skambėtų kaip post–tiesa, vertinys.

V. Laučius. „Svetimas“ lietuvių galvose: Rusijos nuodai Lietuvos elitui (519)

Režisieriaus Aleksandro Sokurovo odiozinės ištarmės Vilniuje – apie tai, kad Baltijos šalys ir Lenkija turėtų būti neutralios, apie rusus per Antrąjį pasaulinį karą užpuolusią nedėkingą Suomiją, apie gerąjį stalinizmą ir vargšę Rusiją, kurią visi kaltina, yra tipinis pavyzdys, kaip Kremliaus minkštosios galios tikslams tarnauja rusų kultūros bardai (keltiška žodžio „bardas“ prasme). Šį Maskvos vykdomos propagandos aspektą aptarėme pirmoje straipsnio dalyje.