Jie turi žinoti, kad, kaip ir kasmet, paradui vadovaus kvailiausi rinkėjai su patvorio vėliavnešiais. Runkeliai, violetiniai, referendumininkai, biedronkos, dabar – kalafiorai. Nebijokite, jūsų nesuglumins nelauktai išaugęs rinkėjo intelektas. Ne, viskas gerai. Fronto linijoje, pirmosiose gretose, su būgnais ir armonikomis – pavėpėliai.
Akcija „tris dienas nepirk“ yra toks grynuolis, kad malonu ir gera jos laukti. Tai - puiki pramoga prieš pat Eurovizijos finalą. Čia kaip „Bado žaidynės“, tik be smurto, ir veikėjai ne taip gerai atrodo.
Jie kažkada kovojo prieš „Lietuvos telekomo“ privatizavimą ir plėšikiškas naujas pokalbių kainas („tuoj visi telefonų atsisakys“), paskui – prieš „Williams“ (nes benzinas brangs), prieš NATO ir ES (nes kas mus puls ir kam to reikia, viskas brangs), prieš eurą (viskas brangs), budėjo prie mergaitės patvorio, dainavo „Juk viską pas Dievą gali“ apie nušalintąjį per apkaltą Vilties Prezidentą, statė palapines, kad niekas žemelės neišvežtų iš Lietuvos, saugojo berniuką Gabrielių nuo norvegų pederastų ir lesbiečių, na, ir, žinoma, kovojo su skiepais.
Išmintingai ir įžvalgiai esu sakęs, kad be veiklos šie žmonės ilgai nebus. Ir nebuvo: jie jau turi naująją Klonio gatvę, ir kovos frontas bus prie kiekvienos tinklinės parduotuvės. Jie neis ten tris dienas, ir patirs numavičiai liaudies įniršį, nes pradės krauju, ugnimi ir skėriais iš dangaus lyti, ir išsigąs, ir pradės išmintingiau elgtis, o tada nužengs koks Seimo komitetas gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Išnagrinės piktuosius antkainius ir sumažins juosius iki orios ribos, nubaus neklusniuosius ir įžūliuosius prekijus, kaip Kristus kadais išgrūdo pinigų keitėjus, susukęs iš virvučių rimbą. „Jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus.“
Ir vėl išauš, kaip sakė poetas, „valstybės kainų politika“ (nesvarbu, kad paskutinį kartą tokį dalyką turėjom Kazimiros Prunskienės valdymo laikais, kai dar mūsų teritorijoje buvo okupacinė kariuomenė, kai pagalvoji, tai ir jos kažkaip ilgu pasidarė, gal nereikėjo taip vienu mostu imti ir išvaryti, bet tiek to, čia aš vėl užsisvajojau).
Jei trumpai, tai akcijos sumanytojai ir palaikytojai, kurie įnirtingai dalinasi liaudies revoliucionierių maketuotais negrabiais plakatais, atrodančiais, kaip akvarelės teplionės ateistinio piešinio konkurse mano vaikystėje, visi nusipeza tuo klasikiniu būdu, kuomet pamačius dygliuotą ežį, jį bandoma pabauginti nuoga subine.
Jei manote, kad jūsų kvaila akcija stipresnė už rinkos dėsnius, tai kviečiu jus tikrai pabandyti ir pažiūrėti, kas išeis. Neikite, nepirkite, ir būtinai papasakokite apie tai visiems kaimynams (jie jau, turbūt, priprato prie jūsų neurotiško ūžesio, kaip ir prie primyžto lifto laiptinėje). Pažiūrėkite, kas gi bus, naivieji jūs mano vikingai.
Galima, aš jus vadinsiu vikingais? Čia pagal loterijos pavadinimą. Arba tiesiog vadinsiu teliukais. Pagal „Teleloto“. Jūs gi labai mėgstate loterijas, tai jūsų investicinis planas ir asmeninio turtėjimo strategija. Laimingus skaičius renkatės ne šiaip kaip nors, o pagal horoskopus, likusią išmintį pasisemdami iš būrėjų, užkalbėtojų, ekstrasensų ir hipnotinės žaliavalgystės mokytojų, gausiai rodomų TV laidose.
Jūs ekonominę veiklą įsivaizduojate kaip penkių eurų degalams pravažinėjimą, kad gautumėt dviejų eurų nuolaidą kokiam nors šlamštui. Arba spaudymą „Patinka“ feisbuke, kad galėtumėt laimėti kepsninę, kurios jums net nereikia, nes neturite nei sodo, nei sodybos, o balkone kibiras baltos mišrainės pastatytas jau nuo Kūčių ir jūs tikitės, kad bent iki Joninių ji ten išlaikys.
Kodėl sakau „rinkos dėsniai“? Todėl, kad kainas reguliuoja paklausa ir pasiūla. Prekybininkai žino, kad jūs nenutildami meluojate apie savo ketinimus ir elgesį. Gamintojai žino, kad jūs barškate nesąmones, kaip tuščios skardinės. „Tuoj niekas pas jus neis pirkti, ką tada darysite?“, grasina mažus kumštelius iškėlę naivūs žiopliukai. „Mes pastatysime jums dar prekybos centrų“, atsako prekybininkai, žinodami, kad čia – kaip vaiko šnekos, kai šešiametis pyplys sako, kad susipyks su tėvais, susirinks daiktus ir išsikraustys iš namų.
Maisto prekių gamintojai klauso jūsų šnekų ir šypsosi pro ūsą. Kaip sekasi, kai visi žada nieko nebepirkti? „Nespėjam gaminti, naktinę pamainą tik ką atidarėm, gal naują cechą statysim“, sako jie.
Paprastas Žmogus visada pradeda kalbą, sakydamas „aš, aišku, ne ekonomistas ir ne finansininkas“ (lyg kažkas abejotų), ir tada iškart pasako, kad nepaisant to, jis viską žino, kaip kas turi būti gyvenime.
1. Minimali alga privalo būti didesnė už vidutinę;
2. Vidutinė alga privalo būti tokia, kaip Norvegijoje;
3. Lietuviškas prekybos centras privalo turėti kuo mažesnes kainas, kaip Baltarusijoje;
4. Tame pačiame prekybos centre dirbantys žmonės turi gauti kuo didesnes algas, kaip Šveicarijoje;
5. Valstybė privalo kuo mažiau surinkti mokesčių, nes kitaip smaugia smulkų verslą;
6. Valstybė turi surinkti kuo daugiau mokesčio iš stambaus verslo, kad jis pasismaugtų, užsidarytų arba dingtų lauk iš Lietuvos, nes tada bus galima jį apkaltinti, kad dingo lauk iš Lietuvos ir nemoka čia mokesčių;
7. Jei koks nors verslas bankrutuoja, tai yra tyčinis bankrotas, ir vertelgos iš to tik dar daugiau uždirba;
8. Valstybė, surinkusi kuo mažiau pinigų į biudžetą, privalo išmokėti trigubai daugiau, nei surinko, pašalpoms, pensijoms ir smulkaus verslo rėmimui;
9. Smulkų verslą reikia remti, o stambaus remti nereikia, nes jie ir taip vagys; kai smulkus verslininkas planuoja ir sumažina savo mokesčius, jo reikia gailėti, kai tą patį daro stambus verslininkas, jį reikia sodinti;
10. Užsienio verslininkai turi kuo daugiau investuoti, sukurti darbo vietų, ir tai turi būti tokios darbo vietos, kur nereikėtų dirbti, o galima būtų 30 metų praleisti motinystės atostogose ir tada oriai išeiti į pensiją;
11. Vidutinė pensija turi būti didesnė už vidutinį atlyginimą, nes visi Vokietijos pensininkai gyvena Havajuose, ir mes taip pat turime gyventi;
12. Lietuvos verslininkai tegu patys ir dirba, mes nevergausime jiems, tegul patys pabando prie kasos aštuonias valandas pasėdėti;
13. Jeigu dirbi aštuonias valandas per parą, visiems sakyk, kad dirbi keturiolika, nes vieną kartą buvai išėjęs valandą vėliau;
14. Vienintelė priimtina kaina restorane privalo būti tokia, kuri bus mažesnė už maisto produktų savikainą; staltieses ir lėkštes tegul restorano savininkai perka iš savo lėšų, mes tų staltiesių juk nesuvalgom;
15. Imdamas 40 eurocentų už porciją cepelinų, restoranas turi mokėti padavėjai orų 2000 eurų mėnesinį atlyginimą; jei padavėja yra jauna, mokosi universitete ir dirba užeigoje pusę etato, atlyginimą reikia dvigubinti, nes taip yra Švedijoje;
16. Visuose palyginimuose reikia minėti tik minimalų atlyginimą; uždirbantys daugiau (dauguma žmonių), ir daug daugiau, negali būti naudojami kalafioro ekonominiam modeliui, kuris, kaip Karlo Markso mokymas, yra visagalis, nes jis yra teisingas;
17. Bankai turi skolinti pinigus žmonėms ir ne tik neimti palūkanų, bet ir neprašyti paskolas grąžinti; kiekvienas klientas privalo turėti teisę skolintis be žeminančių prašymų paskui grąžinti bankui pinigus; bankai turi daug pinigų, tegu dalinasi.
Tai tiek tų principų, kuriuos išmokę, galite eiti į bet kokią pokalbių laidą socialine ar ekonomine tematika ir būsite įtikinamas kalbėtojas.
Linkiu gerai pasiruošti nepirkimo trims dienoms. Ypač svarbu iš anksto prisikimšti šaldytuvą, kad dėl nepirkimo per tris dienas nepristigtumėt batono, šlapdešrės ir Žebenkšties salyklinio gėrimo.
Loterijos bilietus galite įsigyti ir iš anksto, kad nesutriktų jūsų investicinis ciklas. Sėkmės.