Neturiu nuosavo buto arba namo Vilniuje. Turėjau Anglijoje, trijų aukštų namą, bet pardaviau. Neturiu sodybos nei prie vandens telkinio, nei pamiškėje. Gyvenu Vilniaus centre, bet butas nuomotas. Važinėju raudonu visureigiu, bet nei mersedesas, nei poršė kajėnas, ir dar raudonas, ir dar nėra šiemet imtas iš salono, ir dar markė korejietiška. Ir dyzelinis, ką jūs į tai? Ir buvo žiemą nugesęs, tai namo kaimynas (tegu jį laimina Dievas) turėjo žiemą kartą ar du duoti prikūrkę. Čia jums pavydo verta? Baikit, nemanau.

O šiaip net dažnai nevažinėju, nes užstato kaimynai, tiksliau, ne kaimynai, o atvažiuojantys į gretimus biurus, kurie yra mano name, ir jie degs pragare, tik jie to dar nežino. Juos sumes į katilus su karštu dyzelinu ir užstatys kitais katilais, kad negalėtų pabėgti, ir ant tų kitų katilų net nepaliks telefono numerių, nors koks skirtumas, kai pragare vis tiek netempia mobilaus telefono signalas, visai kaip jūsų sodyboje prie ežero.

Dažniausiai aš vaikštau po miestą, nes, turint papildomo, nereikalingo svorio, sveika daugiau judėti. Vaikštau centre ir po Žvėryną ir Vingio parką, kur gali vaikščioti kiekvienas, kas tik nėra aklas ir sugeba neišdribti ant išdaužytų plytelių.
Dažnai nevažinėju, nes užstato kaimynai, tiksliau, ne kaimynai, o atvažiuojantys į gretimus biurus, kurie yra mano name, ir jie degs pragare, tik jie to dar nežino. Juos sumes į katilus su karštu dyzelinu ir užstatys kitais katilais, kad negalėtų pabėgti, ir ant tų kitų katilų net nepaliks telefono numerių, nors koks skirtumas, kai pragare vis tiek netempia mobilaus telefono signalas, visai kaip jūsų sodyboje prie ežero.
Andrius Užkalnis

Mano negražūs dantys ir ydingas sąkandis, bet aš juos tvarkausi ir turiu susidėjęs tuos metalinius ir keramikinius daiktus, kur pirma sumoki kaip už automobilį (ta prasme, pora „Audi“ tai tikrai būtų išėję), ir paskui skauda ir maudžia, ir paskui praeina mausti, ir tada vėl eini pas gydytoją, kad pakoreguotų ir dar sumokėtum, ir tada vėl skauda, ir po pusantrų metų juos nuims ir tada darys dar operacijų, ir tada mokėsi vėl, ir tada jau tikrai skaudės. Ar jau man pavydite?

Neturiu nuolatinių pajamų ir nuolatinės darbovietės. Taip, aš gaunu pajamų iš įvairių vietų ir įvairių šaltinių – rašau, filmuojuos, kalbu, rodausi tai šen, tai ten, leidžiu žurnalą su ožiuku ant viršelio (net pats nemokėjau jo nupiešti, kūrė dailininkė), turiu įmonę, o taip pat gaminu koldūnus, ir tų pinigų prikrenta, bet neturiu nei apmokamų atostogų, nei galiu pats sau paskambinti, kai susergu, nei mano darbus už mane kas nors gali nudirbti, nei galiu iš darbo parsinešti vogtų rašiklių, nes visi, kuriuos turiu, yra mano paties pirkti, ir stalą ir kompiuterį perku sau pats, ir manęs neišleis į pensiją ir nesurengs darbovietė vakarėlio.
Lietuviui yra geriausia, geidžiamiausia ir tikslingiausia, kad niekas, niekur ir niekada tiesiog nebūtų laimingas. O jei kam yra gerai, tai mes šitą tuoj užbaigsim.
Andrius Užkalnis

Mane dažnai fotografuoja ir kalbina, bet modeliu manęs niekas nelaiko, ir kirpykloje didžiausias pagyrimas būna: „kaip jūsų amžiuje, nėra taip jau blogai“. Tai čia jums atrodo kaip svajonių scenarijus?

Esu parašęs septynias knygas, ir visas jas skaitė ir pirko ir spausdino dar, bet mokyklos programose kaip nėra, taip nėra, ir kasdien tikrinu pašto dėžutę to laiško dėl nacionalinės premijos nominacijos, o tas laiškas vis dar neateina.

Keliauju tikrai nemažai, bet kas iš to, iš visų tų kelionių grįžtu į tą pačią Lietuvą, kaip ir jūs, ir taip pat, kaip ir jūs, kaip nusikaltėlis tariuosi su taksi vairuotojais, kad jie mane paimtų ir įsodintų įstatymo neleidžiamoje vietoje, ir kai atvažiuoja taksi vairuotojas, man, kaip ir jums, atidarytoje bagažinėje pasimato taksi vairuotojo suversti daiktai (domkratas, striukė su tepalų dėmėm ir krepšys), kuriuos jis paskubomis stumdo į šonus, nes jis nežinojo, kad atskridę į tarptaborinį Vilniaus oro uostą, keleiviai greičiausiai gali turėti bagažo.

Bet rimtai, čia apie ne apie mane. Čia apie rimtą pavydą, kuris yra visur aplink mus. Pavydas ir pagieža liejasi nesustabdoma lavina.
Todėl tie, kas nors atimti iš jūsų taurę vyno lauko kavinėje, ar tie, kas nori pareguliuoti, ką jūs galite už savo pinigus į savo suaugusį skrandį susipilti per pertrauką tarp dviejų teatro veiksmų (palaukite, jie pirma sureguliuos bufeto turinį, o paskui pradės reguliuoti, ką galima rodyti teatre, o ko ne, paminėsite mano žodį, o paskui ir muzikos kūriniams atsiras meno tarybos) – visi tie verygos ir karbauskiai ir yra tikrieji mūsų atstovai, nes jie yra mes, o mes esam jie, tik jie turi valdžią, o mes ne.
Andrius Užkalnis

Nėra taip, kad mėgstamiausias lietuvio patiekalas yra kitas lietuvis. Nėra taip, kad didžiausia lietuvio svajonė yra sudegęs kaimyno tvartas, ar nugaišęs kaimyno stambusis kanopinis gyvulys.

Ne, lietuvis yra paprastesnis. Lietuviui yra geriausia, geidžiamiausia ir tikslingiausia, kad niekas, niekur ir niekada tiesiog nebūtų laimingas. O jei kam yra gerai, tai mes šitą tuoj užbaigsim.

1. Kažkur atidarė naują parduotuvę? Kas ten pirks, vergvaldžiai moka darbuotojams minimumą (net jei seniai nebemoka minimumo, moka daugiau, tik kam tie skaičiai rūpi), prekės nupirktos Kinijoje už centrą ir parduodamos su 2000 proc. antkainiu.
2. Atidarė naują kelią, viaduką ar aikštę? Kažkas plovė pinigus.
3. Nauja dailės galerija ir paroda? Teplionės, ir mes taip mokėtume.
4. Pasirodė lietuviškas filmas? Plagiatas. Patys nieko negali sugalvoti. Man primokėtų, aš ir tai neičiau.
5. Bankas turi naują paslaugą? Taigi plėšia ir veža pinigus į užsienį.
6. Nauja knyga? Už dyką neimčiau.
7. Kažkokia nauja gamyba? Tokia užsienyje jau seniai yra, mūsų kaimo japai tik nieko nežino.
8. Naujas atostogų maršrutas? Ten seniai jau buvom, nesąmonė, nėra ką žiūrėti.
9. Pastatė pastatą? Stiklainis, ir prie nieko nesiderina. Architektą kaliūzėn, o kas patvirtino projektą, tą lauk iš darbo ir tegu apmoka nuostolius.
10. Miesto aikštės ar kitokios viešosios erdvės projektas? Beskonybė. Ir kažkas plaus pinigus.
11. Kokią nors miesto dalį apšvietė ar sutvarkė šaligatvius? Nebeliko tos dvasios, pirma buvo geriau, ir kažkas plovė pinigus.
12. Buvai atostogų Ispanijoje? Nesąmonė, mes tai buvom Italijoje, ir ten nepalyginamai geriau.
13. Jūsų vaikas groja fortepijonu? O mūsų dukterėčia irgi grojo, grojo, grojo smuiku, belekiek pinigų išleidom, vežiojom į muzikalkę ir nieko iš jos nesigavo, ir ji dabar Dubajuje, ir šoka bare aplink strypą, va tiek ir iš tų mokslų.

Taip ir vaikšto lietuvis įniršęs ir piktas ir ieško, kam sugriauti laimę ir džiaugsmą, ir kam ką nors šlykštaus pasakyti, arba ką nors šlykštaus pagalvoti.

Todėl tie, kas nors atimti iš jūsų taurę vyno lauko kavinėje, ar tie, kas nori pareguliuoti, ką jūs galite už savo pinigus į savo suaugusį skrandį susipilti per pertrauką tarp dviejų teatro veiksmų (palaukite, jie pirma sureguliuos bufeto turinį, o paskui pradės reguliuoti, ką galima rodyti teatre, o ko ne, paminėsite mano žodį, o paskui ir muzikos kūriniams atsiras meno tarybos) – visi tie verygos ir karbauskiai ir yra tikrieji mūsų atstovai, nes jie yra mes, o mes esam jie, tik jie turi valdžią, o mes ne.

Niekad neklauskit, iš kur jie mums tokie, kam jie mums tokie, ir ką mes padarėme. Jie tiesiog gimė iš mūsų, kaip deivė Atėnė gimė iš Dzeuso galvos. Mes, su savo ydomis, patys juos sutvėrėme, ir šie drakonai yra mūsų.

Ir jie mus valdys, kol mes patys nepasikeisime.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (531)