A. Užkalnis. Nepatinka bankai? Nesinaudok jais ir užsičiaupk.

Man labai niežtėjo parašyti: „užsičiaupk, durniau“, bet tai nebūtų elegantiška (vieną kartą galima, daugiau – blogas tonas), ir, be to, tie žmonės, apie kuriuos kalbėsiu, yra ne visai durniai.

Kalbu apie tuos, kas dabar užšoko ant senos (ir viduje gausiai prikakotos ištisų protestuotojų kartų) statinės, išvyniojo pablukusias anarchistų ir antiglobalistų vėliavas ir dubasina visus bankus, ir ypač „Swedbank“, visus ekonomistus ir bankininkus, ir ypač Nerijų Mačiulį, kad tas drįso (drįso!) neišmanėliams pranešti apie jų neišmanymą, dar juos paerzinti ir pasišaipyti, o taip pat priminti, kad bankų paslaugos yra paslaugos, už kurias reikia mokėti.

Kalbu apie tuos, kurie dabar rašo savo menkai arba vidutiniškai tepaskaitomus tinklaraščius ir byloja revoliucinę teisibę, kad gana pasiduoti bankų savivalei, tesukyla liaudis. 

Dabar, tik sekmadienį pasibaigus Graikijos kebabo-finansų referendumui („spausk patinka, jei nenori mokėti skolų“), Lietuvos anarcho-socialistiniai čeburėkai atrodo itin ironiškai, bet jie patys to nepastebi. Arafatkė ant kaklo, grafitis ant sienos, spalvoti šniūreliai ant riešo, šokam ant riedlentės ir važiuojam į barikadas. Arba, gal tiksliau, kol kas į kavinę, karamelinio makiato, nes kaip tik mama davė dvam eurų.

Bankų, bankininkų, skolintojų ir net pinigų keitėjų vadinamieji paprasti žmonės nekenčia jau tūkstančius metų. Jau Kristus iš šventyklos išvarė pinigų keitėjus, nes sakė, kad ten jo tėvo namai ir bankinėms paslaugoms ten ne vieta, šimtmečiais persekiojo žydus, kam jie skolino pinigus už palūkanas, islamiški bankai ir dabar pinigų neskolina („islamiška nekilnojamojo turto paskola“ yra sudėtingas akių dūmimas, kai bankas kliento vardu turtą nuperka, kažkiek laiko jį turi, paskui parduoda tam pačiam klientui už brangiau, bet tai būna nebe palūkanos, o jau kitoks, Dievui patinkantis dalykas). 

Bankus tradiciškai daužo ir koneveikia visi antiglobalistai, veltėdžiai, o Lietuvoje – visokie tarybiniai dinozaurai, kurie vis dar pasvajoja apie valstybinius ir tautinius bankus, tyrus kaip švariausia rusiška degtinė, kurie Tautai naudą neštų, o ne iš Paprasto Žmogaus luptų pelną. 

Labiausiai bankai ir jų paslaugos erzina tuos, kas supranta tik bulves ir plytas kaip turtą, o paslaugas – na, nebent kaip kokį pamatų betonavimą arba miško kirtimą. Finansų paslaugos jų smegenims per sudėtingos. 

Anksčiau, kol Lietuvoje mobiliojo ryšio paslaugos nebuvo pigiausios Europos Sąjungoje, tie gamtos stebuklai nenutildami dūgzdavo ir apie pokalbių tarifus. Prisimenu vieną tokio šviesulio pasisakymą, kuris sakė, kad telefono bendrovės turi teisę tik tiek imti pinigų už pokalbį, kiek jiems kainuoja elektra, tekanti įrangos laidais to pokalbio metu. Įsivaizduojate? 

Įtariu, kad tokio proto žmogui net telefoniniai sukčiai neskambina ir santaupų iš jų nevilioja, jiems neleidžia profesinė etika. „Valierka, ką tu darai? Taigi šitas žmogus visiškai durnas, mes tokių neliečiam. Mes dirbam tik su bukais, nukvakusiais ir naiviais.“

Apie bankus naujieji glušpetriai aiškina panašiai, tik dabar tie glušpetriai su išmaniaisias rankose ir jau galintys suregzti įrašą tinklaraštyje. Jų proto galios yra akivaizdžios iš pagrindinio argumento: „ten mano pinigai, kodėl bankui turiu mokėti už tai, kad jais naudojuos?“.

Kad tai – durnių šnekos, lengva įrodyti. „Kodėl turiu mokėti už automobilio statymą, gatvė juk nekainuoja, o automobilis yra mano.“

Galėčiau dar parašyti apie labiausiai piktybinę atmainą – autorinių teisių neigėjus, kurie sako, kad filmus ir knygas galima vogti, nes kai pasivogi filmą, jis niekur iš kūrėjo nedingsta, bet šį kartą apie juos nerašysiu, nes jiems dar bręsta baisus atpildas, kuriam reikės laiko.

Nenorintys bankams mokėti už jų paslaugas yra tokie patys kenkėjai (ir Putino glamonėtojai, nes jis tokius myli – Rusijoje paprastas žmogus irgi labai nemėgsta Vakarų bankų, jų mokesčių ir visokių sankcijų, kurias užsienis banditų ir teroristų valstybei taiko daugiausiai per bankus), kaip ir kenkėjai yra klausiantys „ką man davė Lietuva?“.

Anarchistinis, antiglobalistinis ir komunistinis užkratas puola Lietuvą daugybe būdų.
Tai ir savo šalies niekinimas (praktikuojantys „žodžio laisvę“ mėgsta pašikti ant savo šalies, bet, patys gavę atgal, tuojau bėga rašyti skundų ir kelti bylas, nes yra dviveidžiai padugnės), ir jos teismų ir teisingumo neigimas (kaip violetinėje dramoje), ir kenkėjiškų referendumų organizavimas, ir Rusijos apmokėtos kampanijos prieš skalūnų dujas ir atominę elektrinę, ir savos kariuomenės dergimas („su kuo kariausim?“) ir dabar lyg netyčia prapliupusios atakos prieš bankus.

Atsakymas jiems šiaip yra paprastas. Nepatinka bankai? Nesinaudok jais. Viską gyvenime daryk grynaisiais. Gauk algą grynaisiais, taupyk banknotus po čiužiniu, atsiskaitinėk grynaisiais.

Sakai, taip negali naudotis elektronine bankininkyste arba pirkti internete? O tai nėra prigimtinė žmogaus teisė, reiškia, apsieisi. Sakai, nerandi darbo, kur tau mokėtų algą grynais? Irgi tavo problema, gal blogai ieškai. Bankais naudoti niekam nėra privaloma. Kai kuriuose darbuose, žinia, be banko niekaip negalima, bet tai tiesiog reiškia, kad tie darbai yra ne tau.

Sakai, kitose šalyse geriau, ten bankai geresni ir pigesni? Tai ir varyk staigiai į kitą šalį, kas tave čia laiko. Ten turėsi ir orų atlyginimą, ir nemokamus bankus (na, tau atrodys, kad jie nemokami, bet neaiškinsiu – vis tiek nesuprasi).

Bet šiaip jau, žinote, ką aš jums pasakysiu? Jei jūs protestuojate dėl pasikeitusios troleibuso bilietėlio kainos, tai jūsų problema yra ne troleibusas ir ne bilietukas. Jūsų problema yra jūsų pajamos ir prioritetai gyvenime.

Taip pat ir su bankų mokesčiais. Jūsų problema yra ne bankas. Jei jūs turite laiko kreipti į bankų tarifus ir piktintis, kad mokama paslauga yra mokama, reiškia, jūs tiesiog per mažai uždirbate. Susimąstykite apie savo karjerą, tikslus ir ambicijas.

Dar nė vienas žmogus nepraturtėjo nuo to, kad galėjo nemokamai grynintis pinigus. Jums tiesiog reikėjo geriau mokytis mokykloje ir susirasti geresnį darbą.