A. Užkalnis. Nenumirei nuo šlapdešrės? O gaila

 (901)
Tai buvo kraupi nuotrauka, labiau verianti širdį, negu Jono Biliūno aprašytas vaizdas apie peršautą mažą katytę, kraujuojančią ir atiduodančią Dievui sielą, iš apsakymo mokyklinėje programoje.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Nuotrauką platino internete, kas tik netingėjo, spaudinėjo „patinka“ ir dalinosi. Žmonės užsidengdavo akis, purtydavosi, lyg amoniako pauostę, žiaukčiojo ir raukėsi, bet vis tiek negalėjo sustoti žiūrėti į ją dar ir dar.

Žmogui būdinga mėgautis baisiais vaizdais, klaikumais, siaubais, šlykštumais – tai žino leidėjai, kurie deda Hitlerį ant bet kokio istorinio žurnalo viršelio, ir žurnalo pardavimai dvigubėja; tai žino ir televizijos prodiuseriai, kurie mėgsta rodyti stambiu planu baisiais operacijas, apsigimimus ir nepavykusius savadarbius lūpų ir krūtinės pasididinimus, po kurių aukos lieka deformuotos, kaip kokie mutantai arba žiurkės, kurioms per ilgai maitino eksperimentinius vaistus.

Nuotrauka, apie kurią kalbame, buvo iš Vilniuje vykusios Lietuvos moksleivių dainų šventės. Nuotraukoje buvo pavaizduotas maistas, kuriuo maitino šventės dalyvius, skardžiabalsius dainorėlius.

Ne, ten buvo ne pica ir ne dešrainis arba koks panašus gero maisto pakaitalas. O ne. Ten buvo ne šiaip pakaitalas, o pakaitalo pakaitalas: sauja sprangių grikių košės ir vadinamasis „buterbrodas“, tai yra, suraikyta šlapdešrė (toks mėsai artimas produktas, padarytas iš užpildų, tirštiklių, spalviklių ir sukapotų kiaulės odelių), uždėta ant vadinamojo „batono“, tai yra, baltos kvietinės „duonos“ kepalo, kuris sovietiniais laikais kainavo 16 kapeikų arba 22 kapeikas ir kurį sėkmingai pardavinėdavo „duonos parduotuvėse“.

Kai kas net manydavo, kad tai yra gaminys, artimas duonai. Po pirmąja batono rieke slepiasi „fermentinis sūris“, o greičiausiai sūriui artimas „sūrio gaminys“, bet jo matyti tik kamputis, ir niekas per daug neatkreipė dėmesio.

Pateikiu šią nuotrauką jūsų malonumui. Įsižiūrėkite, pajuskite tą siaubą. Pakvėpuokite juo. Taip atrodo, taip skamba, taip dvokia Tarybų Lietuva. Tas gulintis ant lėkštės šaukštas, galimai plautas, nuriebalintas ir, atsiprašant, dezinfekuotas kokiu nors chlorkalkių skiediniu arba pramoniniu tirpalu, kuriuo plaudavo vedamų skersti galvijų kanopas.

A. Užkalnis. Nenumirei nuo šlapdešrės? O gaila
© Facebook nuotr.

Toje lėkštėje – visas mūsų gyvenimas, nuo kurio mes bėgome neatsigręždami prieš ketvirtį šimtmečio. Mums reikėjo Sąjūdžio, Atgimimo ir laisvės ne tik tam, kad Gedimino pilies bokšte būtų trispalvė vėliava ir kad ant mūsų herbo būtų baltas Vytis, bet ir tam, kad šitos šlykštybės nebematytų, neberagautų ir neuostytų niekas, net kaliniai, atliekantys bausmę iki gyvos galvos.

Šitas makabriškas kūrinys buvo pateikiamas vaikams. Vaikams. Nacionalinio masto ir reikšmės šventėje, kurios pavadinime yra žodis „Lietuva“, į kurią suvažiavo visa Lietuva, ir kuria rūpinasi mūsų Lietuvos valstybė.

Tie vaikai dar tik mokosi ir pažįsta pasaulį. Mes turime vieną galimybę parodyti (ypač turint galvoje, kad ne visiems namuose yra labai gražus gyvenimas), kas yra geras gyvenimas, kas yra teisinga, graži ir vakarietiška Lietuva, ir vietoje to jiems parodomas virtualusis Grūto parkas, kulinarinė išvietė, praeities pamazgų duobė.

Mums reikėjo Sąjūdžio, Atgimimo ir laisvės ne tik tam, kad Gedimino pilies bokšte būtų trispalvė vėliava ir kad ant mūsų herbo būtų baltas Vytis, bet ir tam, kad šitos šlykštybės nebematytų, neberagautų ir neuostytų niekas, net kaliniai, atliekantys bausmę iki gyvos galvos.
A. Užkalnis

Klaikiau už tą lėkštę su grikiais ir šlapdešrės buterbrodu buvo reakcija iš nebe pirmos jaunystės nostalgiškosios brigados, tarybinio gyvenimo suglamžytų moterų blogai dažytais plaukais ir diedų pavargusiomis, mirusios žuvies spalvos akimis. Jie subliuvo nerišliu choru, kad čia nieko baisaus, kad ne valgyti į tą šventę važiuoja, ir, svarbiausia mes visi taip valgėme dešimtmečiais, ir niekas nenumirė.

„Niekas nenumirė“, sakote? Tai jūsų kriterijus ir lūkestis? Jūs apgailėtini amarai, galvijai be lūkesčių ir be savigarbos, nieko gero gyvenime nematę ir neragavę, mitę atliekomis ir gyvenę purvino betono dėžėse, dirbę beprasmį šlamštą gaminusiuose fabrikuose ir absurdą administravusiuose biuruose ir mokslinio tyrimo institutuose, jūs savo apgailėtinus standartus – arba tų standartų nebuvimą – dabar brukate kitiems. Dar baisiau. Jūs juos bandote tuos standartus pritaikyti tiems, kas yra pažeidžiami ir kas dabar, šiandien, yra auklėjami, formuojami ir lipdomi kaip naujosios Lietuvos piliečiai. Naujosios Lietuvos, kuri privalo būti geresnė, gražesnė ir teisingesnė, negu tas dumblas, kuriame gyvenote jūs.

Tai, kad jūs nenumirėte, tai tik jūsų reikalas (man asmeniškai gaila, kad jūs taip ilgai išgyvenote, nes antraip Lietuva būtų apsaugota nuo jūsų šlykščių prisiminimų apie tai, kaip jums buvo labai gera lagerio tipo valstybėje ir koks jaukus buvo jūsų barakas ir kokia skalsi buvo balanda). Tačiau prieš augančiąją kartą mes turime atsakomybę. Mes, kaip valstybė, jos mokesčių mokėtojai, turime atsakomybę ir pareigas.

Man, kaip mokesčių mokėtojui, sumokančiam kasmet dešimtis tūkstančių eurų įvairių mokesčių – nuo akcizo iki PVM, nuo pajamų mokesčio iki socialinio draudimo – nebūtų gaila, kad tiems mokiniams būtų skirta penkis kartus daugiau pinigų, bet jiems būtų patiektas skanus, patrauklus, šiuolaikinis maistas, kurį jie fotografuotų ir įkeltų į internetą ne kaip siaubą, o kaip pasididžiavimą.

Tai, kad jūs nenumirėte, tai tik jūsų reikalas (man asmeniškai gaila, kad jūs taip ilgai išgyvenote, nes antraip Lietuva būtų apsaugota nuo jūsų šlykščių prisiminimų apie tai, kaip jums buvo labai gera lagerio tipo valstybėje ir koks jaukus buvo jūsų barakas ir kokia skalsi buvo balanda). Tačiau prieš augančiąją kartą mes turime atsakomybę. Mes, kaip valstybė, jos mokesčių mokėtojai, turime atsakomybę ir pareigas.

Kai kuriems iš jų tai galėjo būti pirmasis prisilietimas prie geresnio, skanesnio gyvenimo, ir aš būčiau laimingas, jei mano vardu valstybė sumokėtų tuos pinigus ir man nebūtų gaila tų pinigų.
Man gaila, kad kažkokie varijotai gavo atlyginimą už tą siaubą, primenantį apie tarybinės mokyklos ar tarybinio vaikų darželio darbuotojas, baisias virėjas purvinais chalatais, su plastmasinėmis šlepetėmis ant vilnonių kojinių, pro kurias, praplyšusias, lenda blogai lakuoti purvini nagai.

Nes valstybė turi pirkti ne tai, kas pigiausia, o tai, kas geriausia. Jei miestas tvarko savo parką ar sodą, rezultatas turi būti toks, kokio niekada sau neleistų privatus savininkas. Jei valstybė stato pastatą ar perka automobilį, tai privalo būti geresnis pastatas ir geresnis automobilis, nei tai, ką įgyja privati bendrovė.

Žinau, kad tai yra priešiška įsitvirtinusiam supratimui, kad už valdiškus pinigus turi būti viskas pigiausia, blogiausia, pilkiausia ir nykiausia, nes „mokesčių mokėtojo pinigus reikia taupyti“. Prakeikti viešieji pirkimai sudaro galimybę pirkti ne tai, kas yra gerai ar tinkama, o tai, kieno kainą galima užrašyti kaip mažiausią, ir, svarbiausia, pirkti iš tų, kas moka laimėti viešųjų pirkimų konkursus. Šitą supratimą reikia pakeisti.

Valstybė turi pirkti ne tai, kas pigiausia, o tai, kas geriausia. Jei miestas tvarko savo parką ar sodą, rezultatas turi būti toks, kokio niekada sau neleistų privatus savininkas. Jei valstybė stato pastatą ar perka automobilį, tai privalo būti geresnis pastatas ir geresnis automobilis, nei tai, ką įgija privati bendrovė.

Mokesčių mokėtojų pinigus reikia taupyti ir negalima švaistyti. Didžiausias jų švaistymas yra leidimas netinkamiems, blogiems, prastiems ir sovietine praeitimi dvokiantiems dalykams. Tokiems, nuo kurių niekas nenumirė, tačiau gal geriau būtų numirę, nes jei pakankamai žmonių būtų nuo tos šlapdešrės ir batono užvertę kanopas, gal šiandien jie būtų uždrausti, ir mes jų nebematytume.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

I. Makaraitytė. Nepirkai bilieto – remi G. Kėvišą, arba šalin rankas nuo V. Adamkaus (306)

„Noriu pranešti, kad, vadovavęs Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui penkiolika metų, esu apsisprendęs ir toliau eiti šias pareigas“, – teigė G. Kėvišas. Jo pozicija publikuota dienraštyje „Lietuvos rytas“. Užsakomajame rašinyje.

B. Brunalas. J. Basanavičiaus apsireiškimas: ar statysime patriarchui Lurdą? (20)

Makabriška Jono Basanavičiaus paminklo vizijų istorija – tai mūsų patriarcho apsireiškimas. Jonas Basanavičius, jei tikėsime reinkarnacijos ar dvasių pasaulio tikrumu, sugrįžo ir subtilia forma, nedaugiažodžiaudamas mostelėjo pirštu į mūsų intelektinės sveikatos ir potencijos sutrikimus. Tautos vienytojo pasirodymas estetiškai keistomis formomis apnuogino tiesą – valstybės mastu kultūros gyvybingumas sustojo ir ėmė ristis į antrąją gyvavimo pusę.

A. Užkalnis. Nenormalios bobos eina į kovą, arba klausimas, kurio niekas neuždavė M. Dargužaitei (263)

"Normalios bobos eina out" - švelniai chuliganiškas pavadinimas, kurį kino peržiūrų programai, renkančiai labdaros lėšas, davė sumanytojos prieš porą metų.

V. Laučius. Penkiasdešimt pilkų ES atspalvių (64)

Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude’o Junckerio neseniai pristatytame plane dėl Europos Sąjungos ateities po „Brexit” pateikiami penki Bendrijos raidos scenarijai (Baltoji knyga), ir nors būtent Britanijos pasitraukimas tapo šio dokumento akstinu, pateiktuose scenarijuose adekvačių politinių išvadų dėl „Brexit” kažkodėl nematyti.

A. Vaišnys. Kodėl taip ilgai užtruko sužinoti apie Operos teatro pūlinius? (147)

Daugelyje sostinių tokio nacionalinio teatro rūmai tampa ir Valstybės iškilmių, ir yra aukščiausia nacionalinių menininkų pripažinimo vieta, kur klasika paverčiama modernių autorių darbais. Berods, nuo 2010 metų Vasario 16-oji yra „iškelta“ iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro rūmų. Kaip pamenu, Prezidentės iniciatyva. Bet nė vienas kultūros ministras neatsakė sau į klausimą, kodėl?