Pavadinimą ir sumanymą suprato visi Lietuvoje, išskyrus Vyriausybės kanclerę Mildą Dargužaitę, kuri, šiek tiek pavargusi nuo kovų už lygybę ir su Vyriausybės kanceliarijos neklaužadomis, kuriems nepatinka flomasteriais peckioti savo būsimo atleidimo grafikus, nuėjo atsipalaiduoti į kiną ir tik tada suprato, kad „bobos” nėra filmo pavadinimo dalis. Tai projekto pavadinimas. Projekto.

„Projektas” visoms profesionalioms feministėms ir kitoms kovotojoms už lygias teises yra dalykas rimtas, čia ne juokas. Galima sakyti, tai jų gyvenimo pagrindinis žodis. Filmas, žinoma, gali būti meno kūrinys, jei taip nusprendžia kompetentingos institucijos, filmą visaip gali pavadinti (na, irgi reikia žiūrėti, kad būtų pagarbu ir kad, pagal galimybes, pavadinime būtų išlaikytas vyriškos ir moteriškos giminės žodžių balansas), bet projektas yra jau visai kas kita. Projektą suniekinti nešventu žodžiu „boba” yra lyg vėliavą aukštyn kojom pakabinti. Dar gerai, kad kanclerė nežino apie parduotuvę Vilniuje skandalingu pavadinimu „Bobos daržas”.
„Projektas” visoms profesionalioms feministėms ir kitoms kovotojoms už lygias teises yra dalykas rimtas, čia ne juokas. Galima sakyti, tai jų gyvenimo pagrindinis žodis.
A. Užkalnis

Pagrūmojusi moterų vykdomam savęs niekinimui ir pranešusi apie visą šokiruojančią patirtį viešo įrašo būdu socialiniame tinkle „Facebook” ir įkėlusi nelemtojo kino bilieto fotonuotrauką, Milda Dargužaitė jau gal dvidešimtą kartą užlipo ant grėblio, nes jos sukeltos visuotinio juoko bangos prilygo tik prieš kelias dienas nugriaudėjusiai audrai, kai Seimo narė Dovilė Šakalienė užregistravo, o paskui išregistravo įstatymo pataisas dėl „pem an pem” Gerųjų Naujienų žiniasklaidoje, skleidžiančioje negatyvą ir raginančioje žmones pykti. Paskui Šakalienė juk pasakė, kad čia pataisos net visai ne jos sugalvotos, o liko iš ano Seimo makulatūros, tuo sukeldama dar didesnį kvatojimą, peraugantį į kūkčiojimą ir ašaras. Tiesa, Milda Dargužaitė neparašė (tai yra, dar nebuvo parašiusi tuo metu, kai buvo rengiamas šis straipsnis), kad bilietus į kiną pirko ne ji, o rado juos Vyriausybės kanceliarijos stalčiuose ir todėl kalta ne ji, o žiniasklaida. Bet gal dar parašys.

Man nuoširdžiai gaila premjero Sauliaus Skvernelio. Aš jį žinau kaip draugišką ir veiklų žmogų, nuoširdžiai norintį nesipykti su žmonėmis, jei tik įmanoma, bet šiuo atveju likimas jį skaudžiai baudžia už patiklumą ir ėjimą obuoliauti su žmonėmis, kurie turi ne idėjų ir siekimų, o vienintelį siekimą: kažkaip realizuoti save per buvimą valdžioje.

Skvernelio ankstesnė karjera buvo susijusi su teisėsauga, todėl jis turėtų puikiai suprasti tokią situaciją. Ateina žmogus, jau turėjęs bėdos su šaunamaisiais ginklais. Ateina darbintis į policiją. Jo klausia, kokį darbą norėtų dirbti, o jis atsako, blizgančiomis akimis ir drebančiu iš susijaudinimo balsu: „man nesvarbu, tik svarbiausia, kad duotų pistoletą”.
Man nuoširdžiai gaila premjero Sauliaus Skvernelio. Aš jį žinau kaip draugišką ir veiklų žmogų, nuoširdžiai norintį nesipykti su žmonėmis, jei tik įmanoma, bet šiuo atveju likimas jį skaudžiai baudžia už patiklumą ir ėjimą obuoliauti su žmonėmis, kurie turi ne idėjų ir siekimų, o vienintelį siekimą: kažkaip realizuoti save per buvimą valdžioje.

Panašus jausmas turėjo būti, kai kažkas patarė į Vyriausybės kanceliariją pasodinti Mildą Dargužaitę arba leisti su partija balotiruotis į Seimą Dovilei Šakalienei. Blizgančios akys ir liūdnos istorijos apie susipykimus su visais bei viešas moteriškas dramas, kurias dievina portalai, taip pat nepaslėptas valdžios instrumentų troškimas turėjo pasakyti dabartiniam ministrui pirmininkui, kad jis čia daro klaidas, už kurias teks sumokėti.

Kiekvienas, kas yra samdęs žmonių, pažįsta tokias, kaip Milda Dargužaitė. Jos labai gerai pasirodo per darbo pokalbius ir žada vaikščioti vandeniu, atnešti saulę ir nurinkti žvaigždes nuo dangaus. Paklaustos, koks jų didžiausias trūkumas, jos kukliai nuleidžia akis ir sumurma: „aš nepataisoma darboholikė, neinu namo nors ir iki vidurnakčio, kol darbai nepadaryti”. Tik labai nepatyrę darbdaviai džiaugiasi tai išgirdę, nors turėtų užduoti dar vieną klausimą: „o ko jums teks mokytis naujame darbe?” (jei einate į darbo pokalbį, pasiruoškite šiam klausimui - jis pats svarbiausias). Jei kas nors būtų uždavęs šį klausimą Dargužaitei arba Šakalienei, garantuoju, nebūtų išgirdęs atsakymo, nes tos moterys jau viską moka. Dargužaitė dar būtų penkioliktą kartą užsukusi savo surepetuotų pasiekimų vardijimą, kaip įrodymą, kad ji jau ir taip viską žino (ir jeigu kas nors tuo abejoja, tai turbūt yra seksistas ir senamadiškas atsilikėlis, „ar jūs manote, kad aš kažko turiu mokytis, nes aš - moteris?”).
Tik labai nepatyrę darbdaviai džiaugiasi tai išgirdę, nors turėtų užduoti dar vieną klausimą: „o ko jums teks mokytis naujame darbe?” (jei einate į darbo pokalbį, pasiruoškite šiam klausimui - jis pats svarbiausias).

Šakalienė būtų šiek tiek susigraudinusi ir pradėjusi pasakoti, kad mokytis reikia ne jai, o kitiems, nes pažiūrėkite, kiek aplink smurto, patyčių, purvo ir negatyvo.

Būtų neteisinga sakyti, kad šiuo atveju mes matėme grynai moteriško elgesio požymius ir todėl, girdi, moterims ne vieta valdžioje. Nesąmonė. Lietuvoje moterys yra laisvos užsiimti bet kokiais darbais, ta teise laisvai naudojasi, ir per ketvirtį amžiaus mes matėme daugiausia puikius pavyzdžius, o Loretą Graužinienę ir Birutę Vėsaitę, kurios yra nelabai geri pavyzdžiai, su kaupu atsveria tokie minties gigantai iš vyriškosios pusės kaip Vytautas Šustauskas, Bronius Bradauskas arba Julius Veselka.

Tačiau isteriškas įsižeidinėjimas ir prikišamas rodymas kitiems, kad ir jūs turite įsižeisti, liguistas savęs gailėjimas ir kančios demonstravimas yra labiau būdingi moterims. Kaip ir besišypsančios inkvizitorės atkaklus noras geležine ranka pasiekti, kad visi būtų geresni ir kad gerumo būtų daugiau, net jei tam reikės ką nors gyvą išvirti smaloje arba karšta geležimi badyti auklėjamojo kūną. Viskas dėl švento tikslo. Tai irgi labiau moteriška tendencija.

Vyrai turi savo bėdų. Jei kas nors jums pradeda aiškinti, kad gali jus po poros metų padaryti šalies prezidentu, nes turi labai daug įtakos ir draugų (nors šiuo metu pats net neturi nusipirkti už ką išgerti, todėl gal gali sumest 20 eurų iki pirmadienio?), jei kas nors jums pasakoja, kad jo nesėkmės lošimo namuose yra laikinos, nes jis žino slaptą sistemą ir viską atsiloš per valandą, tik paskolink truputį dabar, žinokite, čia tikrai vyriškos lyties asmuo. Tik vyrai žada vieni kitus suvartyti diskusijose (arba kašio aikštelėje), „bet kurioje vietoje, bet kokia tema, prie bet kokios auditorijos” ir garsiai skelbia, kad jų iššūkių niekas nepriima todėl, kad jų bijo (iš tiesų tik todėl, kad niekam neįdomu, išskyrus medikus). Jei pripažįstame, kad čia problemos, būdingos vyrams, būtų natūralu, kad ir moterys gali turėti savo nepatrauklių bruožų.
Jei pripažįstame, kad čia problemos, būdingos vyrams, būtų natūralu, kad ir moterys gali turėti savo nepatrauklių bruožų.

Geroji naujiena yra tokia, kad Milda Dargužaitė jau viešai pasiteisino ir, tikėtina, kitą kartą viešai įsižeis dėl skriaudžiamų moterų jau nebe kine, o kur nors muziejuje, pamačiusi paveikslą, iš kurio matyti, kad Jėzus ir visi dvylika apaštalų yra vyrai.

Antroji gera naujiena yra ta, kad Dovilė Šakalienė vargu ar pateikinės naujus įstatymo projektus, bent jau iki kitos pilnaties arba kol vėl neras kokio nors seno popieriaus, užkritusio už spintos.

Nežinau, kas galėtų šituo nesidžiaugti. O dėl straipsnio antraštės, tai čia ne apie tas moteris, kurios paminėtos straipsnyje. Čia mano būsimo romano pavadinimas.