Pavadinimą ir sumanymą suprato visi Lietuvoje, išskyrus Vyriausybės kanclerę Mildą Dargužaitę, kuri, šiek tiek pavargusi nuo kovų už lygybę ir su Vyriausybės kanceliarijos neklaužadomis, kuriems nepatinka flomasteriais peckioti savo būsimo atleidimo grafikus, nuėjo atsipalaiduoti į kiną ir tik tada suprato, kad „bobos” nėra filmo pavadinimo dalis. Tai projekto pavadinimas. Projekto.
Pagrūmojusi moterų vykdomam savęs niekinimui ir pranešusi apie visą šokiruojančią patirtį viešo įrašo būdu socialiniame tinkle „Facebook” ir įkėlusi nelemtojo kino bilieto fotonuotrauką, Milda Dargužaitė jau gal dvidešimtą kartą užlipo ant grėblio, nes jos sukeltos visuotinio juoko bangos prilygo tik prieš kelias dienas nugriaudėjusiai audrai, kai Seimo narė Dovilė Šakalienė užregistravo, o paskui išregistravo įstatymo pataisas dėl „pem an pem” Gerųjų Naujienų žiniasklaidoje, skleidžiančioje negatyvą ir raginančioje žmones pykti. Paskui Šakalienė juk pasakė, kad čia pataisos net visai ne jos sugalvotos, o liko iš ano Seimo makulatūros, tuo sukeldama dar didesnį kvatojimą, peraugantį į kūkčiojimą ir ašaras. Tiesa, Milda Dargužaitė neparašė (tai yra, dar nebuvo parašiusi tuo metu, kai buvo rengiamas šis straipsnis), kad bilietus į kiną pirko ne ji, o rado juos Vyriausybės kanceliarijos stalčiuose ir todėl kalta ne ji, o žiniasklaida. Bet gal dar parašys.
Man nuoširdžiai gaila premjero Sauliaus Skvernelio. Aš jį žinau kaip draugišką ir veiklų žmogų, nuoširdžiai norintį nesipykti su žmonėmis, jei tik įmanoma, bet šiuo atveju likimas jį skaudžiai baudžia už patiklumą ir ėjimą obuoliauti su žmonėmis, kurie turi ne idėjų ir siekimų, o vienintelį siekimą: kažkaip realizuoti save per buvimą valdžioje.
Panašus jausmas turėjo būti, kai kažkas patarė į Vyriausybės kanceliariją pasodinti Mildą Dargužaitę arba leisti su partija balotiruotis į Seimą Dovilei Šakalienei. Blizgančios akys ir liūdnos istorijos apie susipykimus su visais bei viešas moteriškas dramas, kurias dievina portalai, taip pat nepaslėptas valdžios instrumentų troškimas turėjo pasakyti dabartiniam ministrui pirmininkui, kad jis čia daro klaidas, už kurias teks sumokėti.
Šakalienė būtų šiek tiek susigraudinusi ir pradėjusi pasakoti, kad mokytis reikia ne jai, o kitiems, nes pažiūrėkite, kiek aplink smurto, patyčių, purvo ir negatyvo.
Būtų neteisinga sakyti, kad šiuo atveju mes matėme grynai moteriško elgesio požymius ir todėl, girdi, moterims ne vieta valdžioje. Nesąmonė. Lietuvoje moterys yra laisvos užsiimti bet kokiais darbais, ta teise laisvai naudojasi, ir per ketvirtį amžiaus mes matėme daugiausia puikius pavyzdžius, o Loretą Graužinienę ir Birutę Vėsaitę, kurios yra nelabai geri pavyzdžiai, su kaupu atsveria tokie minties gigantai iš vyriškosios pusės kaip Vytautas Šustauskas, Bronius Bradauskas arba Julius Veselka.
Tačiau isteriškas įsižeidinėjimas ir prikišamas rodymas kitiems, kad ir jūs turite įsižeisti, liguistas savęs gailėjimas ir kančios demonstravimas yra labiau būdingi moterims. Kaip ir besišypsančios inkvizitorės atkaklus noras geležine ranka pasiekti, kad visi būtų geresni ir kad gerumo būtų daugiau, net jei tam reikės ką nors gyvą išvirti smaloje arba karšta geležimi badyti auklėjamojo kūną. Viskas dėl švento tikslo. Tai irgi labiau moteriška tendencija.
Geroji naujiena yra tokia, kad Milda Dargužaitė jau viešai pasiteisino ir, tikėtina, kitą kartą viešai įsižeis dėl skriaudžiamų moterų jau nebe kine, o kur nors muziejuje, pamačiusi paveikslą, iš kurio matyti, kad Jėzus ir visi dvylika apaštalų yra vyrai.
Antroji gera naujiena yra ta, kad Dovilė Šakalienė vargu ar pateikinės naujus įstatymo projektus, bent jau iki kitos pilnaties arba kol vėl neras kokio nors seno popieriaus, užkritusio už spintos.
Nežinau, kas galėtų šituo nesidžiaugti. O dėl straipsnio antraštės, tai čia ne apie tas moteris, kurios paminėtos straipsnyje. Čia mano būsimo romano pavadinimas.