Antras anekdotas, kad nebūtų liūdna. Ar įmanoma ketverius metus gyventi emigracijoje ir neišmokti anglų kalbos? Atsakymas: žinoma, neįmanoma, nes argi kas nors yra matęs mažaraštį emigrantą, kuris ir po keturių, ir po keturiolikos metų spyk, na, onli Panevėžys, na. Tokių nebūna.

Kaip nebūna, pavyzdžiui, ir tokių žmonių, kurie į Lietuvą atvyko prieš 40 metų ir neišmoko po-litovski.

Apie ką aš čia? Kad mes per jautrūs ir per įtarūs. Čia kilo per didelis triukšmas, kad viena Seimo narė, kalbos nemokėdama, vyks į Niujorką, gyvens viešbutyje, gaus dienpinigius, tik pagalvokite.

Atsiprašau, šitas dalykas yra toks pat naujas, kaip muzikos repertuaras Palangos lauko šašlykinėje. Kaip ten grojo tą patį ir prieš dešimt, ir prieš dvidešimt metų, taip ir Lietuvoje yra amžina tradicija: kuo mažiau kalbų moki ir kuo didesnis kaimo kaušas esi, tuo labiau tinki būti mūsų pasiuntiniu pasaulyje.
Niekam Lietuvoje neateitų į galvą įdarbinti ekskavatorininku kažko, kas nemoka ekskavatoriaus vairuoti ir ateina į statybų aikštelę su nuovokesniu pagalbininku, kuris už jį čiutuką pavairuos. Gydytojai, kurie nesimokė operuoti, o tik per „YouTube“ pasižiūri filmukų apie operacijas, negauna licencijų ir pareigų ligoninėse, net ir rajoninėse. Mes nepriimam į futbolo rinktinę tų, kurie nesigaudo, kurioje pusėje priešininko vartai ir ką reiškia teisėjo švilpukas. Tačiau užsienio politikai mums visiškai tinka žmonės, kurie be ausinių su vertimu nesugeba funkcionuoti, ir tą tvarką ne valstiečiai įvedė. Mes visada taip darėme.
Andrius Užkalnis

„Jei moki kalbėti angliškai, ir jie tavęs nesupranta, tu turi problemą. Jei nemoki jokios kalbos, ir rėkauji ant jų suvalkietiškai, tai problemą turi tik jie,“ – moko mus senolių išmintis.

Nuo seno Lietuvos žmonės pastebėjo, kad, kuo mažiau jie orientuojasi ir susišneka, tuo jiems geriau sekasi, nes visi jų bijo ir duoda kelią. Nesididžiuoju, bet ir mane atokiame Japonijos plente šiaurinėje Hokaido saloje buvo sustabdžiusi policija (manau, už greičio viršijimą), bet jie nemokėjo angliškai, aš – japoniškai, ir paleido. Jei būčiau mokėjęs japoniškai, dar tik dabar išeidinėčiau iš kaliūzės. Štai jums ir prašom.

Mėgstamas pavyzdys buvo prieš daug metų Kaune, ir dar gyvi žmonės, kurie tai prisimena. Išeivijos lietuviai, kaip kokie kazokai, rašantys turkų sultonui, parašė laišką į Kauną, atkreipdami dėmesį į baisų anglišką tekstą savivaldybės turistinėje literatūroje. Arogantiškieji amerikiečiai netruko sulaukti atsakymo iš kažkokio vietinio Kauno savivaldybės Erazmo, užimančio kabinetą Freedom Alėjoje, kuris jiems liepė nesikišti, kur nereikia, ir paaiškino, kad kai angliškai rašoma su „žaviu lietuvišku skambesiu”, užsieniečiams būna tik įdomiau. Savivaldybė propaguoja įvairovę, kad nebūtų visi lyg formelėse nulipdyti sausainiai.

Tualetą mieste pastatyti gali kiekvienas, o tu padaryk taip, kad visi būtų užkalti arba be vandens: čia išmonės ir drąsos reikia, ir tik tokį miesto svečiai prisimins. Taip pat ir su miesto lankstinuku: kam gi įdomus taisyklingai parašytas? Tu padaryk tokį, kad per klaidas ten viskas atrodytų kaip piratų laiškas apie paslėptą lobį. Tada bent jau žinos, kad Lietuvoje lankėsi.
Tokį humanizmą ne mes sugalvojome. Sovietų Sąjunga turėjo šaunią tradiciją, kai į Aukščiausiąją Tarybą iš tolimiausių „nacionalinių pakraščių” suskrisdavo margaspalviai tautybių ir profesijų atstovai: elnių augintojai iš tolimosios šiaurės, stepių ir kalnų vaikai iš pietų, medvilnės rinkėjos ir tolimųjų autonominių respublikų džigitai, pasipuošę karakulio kepurėmis ir ryškiais tautiniais kostiumais, kaip egzotinio restorano padavėjai.
Andrius Užkalnis

Analogiškai ir su mūsų deputatais ir pasiuntiniais tarptautinėse organizacijose. Kostiumuotų, kalbančių ir rišliai aiškinančių visi gali pridresuoti (ypač estai), bet ką mes tuo nustebinsim? Užtat nesusigaudantys ir net kavą bufete perkantys su vertėju tikrai atkreips dėmesį. Mes jau dešimtmetį žinome, kad daugelis mūsų atstovų Europos komisijoje, Europos parlamente ir ne tik žavingai nemoka kalbos, bet ir nelabai pagauna, apie ką ten tos kalbos ir dokumentai – ačiū Dievui, yra ne tik vertėjai, bet ir referentai, kurie ponams deputatams parodo, kurioje vietoje pasirašyti, kad gautum dienpinigius. Istorijos apie europarlamentarą iš Lietuvos, kurį reikėdavo dėl garbaus amžiaus ir menkos nuovokos iki tualeto palydėti, gal ir yra pagražintos, bet nieko nestebina.

Ir tokį humanizmą ne mes sugalvojome. Sovietų Sąjunga turėjo šaunią tradiciją, kai į Aukščiausiąją Tarybą iš tolimiausių „nacionalinių pakraščių” suskrisdavo margaspalviai tautybių ir profesijų atstovai: elnių augintojai iš tolimosios šiaurės, stepių ir kalnų vaikai iš pietų, medvilnės rinkėjos ir tolimųjų autonominių respublikų džigitai, pasipuošę karakulio kepurėmis ir ryškiais tautiniais kostiumais, kaip egzotinio restorano padavėjai. Daugelis jų pirmąsyk važiavo traukiniu arba skrido lėktuvu, dar kitus Maskvoje stebimo elektra ir vandentiekis, o kai kurie tundros sūnūs, sakoma, į plenarinius posėdžius ateidavo slidėmis nešini. Tačiau visi jie būdavo naivūs ir pažeidžiami, ir todėl juos globodavo.
Mes jau dešimtmetį žinome, kad daugelis mūsų atstovų Europos komisijoje, Europos parlamente ir ne tik žavingai nemoka kalbos, bet ir nelabai pagauna, apie ką ten tos kalbos ir dokumentai – ačiū Dievui, yra ne tik vertėjai, bet ir referentai, kurie ponams deputatams parodo, kurioje vietoje pasirašyti, kad gautum dienpinigius.
Andrius Užkalnis

Dabartiniai mūsų atstovai irgi kelia gailestį, ir tai yra jų naudai. Krikščioniškosios tradicijos dalis yra padėti pasimetusiam, nesuprantančiam, raišam, paliegusiam. Lygiai kaip vaistininkė kantriai, lėtai ir garsiai aiškina vyresnei pirkėjai, ką tai gydytoja paskyrusi, taip ir mūsų deputatams ir Niujorke, ir Briuselyje, ir Strasbūre pasakys, ką reikia daryti, padrąsins, o gal ir parodys paveiksliukais, kaip į salę įeiti, kur sėstis ir kaip balsuoti. Tai nėra blogai.

Tai – tiesiog mūsų tradicinis požiūris į užsienio politiką ir reikalus toli nuo Tėvynės. Niekam Lietuvoje neateitų į galvą įdarbinti ekskavatorininku kažko, kas nemoka ekskavatoriaus vairuoti ir ateina į statybų aikštelę su nuovokesniu pagalbininku, kuris už jį čiutuką pavairuos. Gydytojai, kurie nesimokė operuoti, o tik per „YouTube“ pasižiūri filmukų apie operacijas, negauna licencijų ir pareigų ligoninėse, net ir rajoninėse. Mes nepriimam į futbolo rinktinę tų, kurie nesigaudo, kurioje pusėje priešininko vartai ir ką reiškia teisėjo švilpukas. Tačiau užsienio politikai mums visiškai tinka žmonės, kurie be ausinių su vertimu nesugeba funkcionuoti, ir tą tvarką ne valstiečiai įvedė. Mes visada taip darėme.

Todėl palikite ramybėje tą ponią ir jos (ar ne jos) automobilį, esamus ar nesamus mokslus ir skyrybas, kurios buvo tokios lengvos, kad apie jas net pamiršo. Nepavydėkite ir geriau pasidžiaukite, kad jai viskas gerai sekasi. Aš manau, svarbiausia yra, kad žmonės mylėtų vienas kitą ir būtų laimingi.