Paniurėliai, susirūpinę ir susiraukę, kaip raukšlėti pasenę obuoliai, nuotraukose rodomi suėmę save už smakro (arba šiaip liečiantys sau rūpesčių išvagotą veidą), štai jie, rauginti filosofai ir kūrybinių sąjungų nariai nubrizgusiomis drapanomis.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Jie moka daug citatų ir negali pasakyti ir trijų sakinių, kad nepaminėtų Aleksandro Štromo, Vytauto Kavolio, Zygmunto Baumano ar kokio kito didžio mąstytojo, autoriteto (ir būtinai „vartotojiškumo kritiko“), be kurio švento vardo jie šiaip jau netektų devynių dešimtadalių savo galių.

Jų mėgstamiausias žodis yra „ontologija“, jie niekada nesako „metodas“, jei galima pasakyti „metodologija“, nerašo apie problemas, jei galima paminėti „problematiką“, ir semiotiką jie laiko labai rimtu mokslu: džiaugiasi tais, kas pasimeta nuo tos metafizinės masturbacijos klodų (tai reiškia, kad šitai gali suprasti tik elitas) ir piktinasi, kai kas nors penkiais sakiniais paaiškina visą išgalvotos disciplinos esmę, kurią jie patys turi apipynę beprasmiais tekstais ir storomis knygomis. Kas gi būtų, jei sudėtingus dalykus visi aiškintų paprastai? Iš paprasto paaiškinimo pusės metų ilgumo kurso neišpūsi.

Jūs juos pažįstate, ir jie pažįsta jus, ir jie jums turi labai daug pastabų dėl šiuolaikinio pasaulio, kurių svarbiausia yra tokia: jūs ne tuo rūpinatės, kuo turėtumėt, ne ten kreipiate dėmesį, kur reikėtų, ir apskritai pasaulis žūsta, kosėdamas tarp netikrų vertybių, tarp nuolaužų ir dulkių.

Nėra tokios savaitės, kad koks nors gerai marinuotas (visada kairiųjų pažiūrų) super-profesorius, iš Lietuvos ar iš užsienio, neparašytų straipsnio, prakeikiančio šiuos naujuosius Tamsybės Laikus, kai žmones žinių semiasi vieni iš kitų per internetą, įtakingais pasidaro feisbuke, fotografai išgarsėja per instagramą, įžymybės ir elitas nusilipdo ir susiformuoja patys, regis, nekontroliuojamai ir neprognozuojamai, ir visa tai jiems, surūgusiems ir susiraukšlėjusiems gumbams, pirštu pasibaksnojantiems smunkančius taukuotus akinius ant nosies, yra labai baisu.

Jūs juos pažįstate, ir jie pažįsta jus, ir jie jums turi labai daug pastabų dėl šiuolaikinio pasaulio, kurių svarbiausia yra tokia: jūs ne tuo rūpinatės, kuo turėtumėt, ne ten kreipiate dėmesį, kur reikėtų, ir apskritai pasaulis žūsta, kosėdamas tarp netikrų vertybių, tarp nuolaužų ir dulkių.
Andrius Užkalnis

Nes visas naujojo pasaulio gyvenimas, jo sėkmė ir džiaugsmas, nuo jų pribezdėtų akademinių urvų nebepriklauso ir į tuos urvus net neužsuka. Manote, lengva susitaikyti su mintimi, kad patys savo populiarumą užauginę žmonės taip pat patys sprendžia, kokias knygas rašyti ir apie ką, ir kaip jas platinti? Kai koncertus gali rengti bet kas, bet kokioje arenoje, jei tik bus, kas klausysis tos jų muzikos? Meno tarybų laikai praėjo, ministerijų ir rėmimo fondų klauso ir bijo tik tie, kas taikosi į valstybinės paramos ir finansavimo projektėlius. Baisiausia surūgėliams yra tai, kad jų niekas nebijo. Arba, kitaip tariant, jie praranda įtaką.

O baimės tikrai nebeliko. Žmonės nebebijo net ir kalbos normintojų, nes patyrė, kad jie į kalėjimus nesodina, daugų daugiausia gali skirti baudą, bet net ir jie susigūžia išsigandę, kai į jų komandavimus atsakydamas gerokai rikteli.

Surūgėliai mąstytojai nuolatos pabrėžia naujųjų laikų „netikrumą“ (beje, žodis „simuliakras“ yra mėgstamiausia kalbinė rupūžytė, iššokanti iš jų sunerimusių kalbėjimo angų) – dialogas socialiniuose tinkluose yra netikras, užsimezgę santykiai yra iliuzija, internete kilusi bendrystė yra tik muilo burbulas, o užvis baisiausi yra klikai ir paspaudimai „patinka“ – tai taip paprasta ir taip aišku, kad negali nesiutinti vapančių „mąstytojų“ mirusios žuvies akimis. Tikrieji dialogai, santykiai ir bendruomenės yra tik tokie, kokius jie patys sukuria ir patvirtina.

Dabar jie nebesvarbūs, ir įtakos praradimas jiems yra baisus dalykas, nes jis ilgainiui reiškia statuso ir galiausiai pajamų netekimą. Tiek jie dar supranta: net ir aršiausias „vartotojiškos visuomenės“ kritikas niekada nepamiršta algos dienos ir labai gerai prisimena, iš kurios pusės duonos riekė sviestu patepta.

Anglijoje, XIX amžiaus pradžioje, buvo tokie tekstilės darbuotojai, kurie labai bijojo Pramonės revoliucijos. Jie suprato, kad jų menkų audimo įgūdžių tuojau nebereikės, ir juos pakeis mechaninės staklės, ir todėl jie ėmėsi daužyti mašinas. Juos vadino luditais.

Dabar jie nebesvarbūs, ir įtakos praradimas jiems yra baisus dalykas, nes jis ilgainiui reiškia statuso ir galiausiai pajamų netekimą. Tiek jie dar supranta: net ir aršiausias „vartotojiškos visuomenės“ kritikas niekada nepamiršta algos dienos ir labai gerai prisimena, iš kurios pusės duonos riekė sviestu patepta.
Andrius Užkalnis

Prieš gerą dešimtmetį Lietuvos žiniasklaidoje radosi didelis pasipiktinimas tarp seno raugo žurnalistų, pratusių rinkti informaciją su visais iš eilės geriant alkoholinius gėrimus ir vieną straipsnį rašant dvi savaites, kai internetas pakėlė uždangą ir parodė minią naujų autorių, kurie rašo po du tekstus per dieną, jokioms redakcijoms nepriklauso, domisi penkiasdešimčia dalykų vienu metu, kartais klysta ir tada pasitaiso, ir eina per gyvenimą kaip tankai. Ir juos, tuos naujuosius, pagiežingai pravardžiuotus „blogeriais“ arba „sienlaikraštininkais“, skaito geriau, negu senuosius raukšlėtuosius pūzrus, nepaisant visų tų susireikšminusių praeities klounų pasakojimų, kaip jie daug pasiekę (jaunimas, be abejo, niekada nebus toks, kaip jie) kur jie „stažavosi“ ir kaip jie yra žurnalistikos autoritetai.

Pastaba: jei, kalbėdami apie save, vartojate žodį „stažuotė“ ar „stažavausi“, tai Dievo būdas jums pranešti, kad turbūt esate praeities žmogus ir tas senovės marinatas labai giliai įsigėręs į vidaus organus ir pradeda veikti smegenis. Stažuotė yra terminas iš tų laikų, kai žmonės po aukštosios mokyklos baigimo eidavo visam gyvenimui dirbti pagal tą profesiją, kuri įrašyta jų diplome, ir jeigu kur kitur nuvažiuodavo porai savaičių arba mėnesių, tai tik tada ir tik todėl, kad jų organizacija juos nusiuntė pasistažuoti.

Grįžkime prie raukšlėtų paniurėlių taukuotais akiniais. Iš visų dalykų, kurie yra aplinkui, juos labiausiai siutina tai, kad pripažinimas yra pasistatomas visiškai savarankiškai ir nėra reguliuojamas jokių autoritetų, senolių, išminčių arba garbės narių, ir kad jį galima sukurti, neprašant leidimo ir palaiminimo iš niekur. Inteligentais save vadinantys stabdžiai mėgsta kartoti užkeikimus „pigus populiarumas“ ir „vienadienė plaštakė“. Kuo blogas pigus populiarumas, ir kodėl jis turėtų būti brangus, jie paaiškinti negali – juo labiau, kad kažkodėl patys minta pigiomis kruopomis, gyvena pigiuose daugiabučiuose ir puošiasi „pigiais mažai dėvėtais drabužiais iš Vakarų Europos“.

Nekenčiamus naujosios kartos kultūros ir pramogų veikėjus, gyvenančius pagal savo taisykles, jie vadina vienadienėmis plaštakėmis, ir tokiu būdu patys sau meluoja, nes jei tos plaštakės būtų vienadienės, jie jų net nepastebėtų. Yra kitaip. Būtent todėl, kad naujoji karta nepriklausomų nuomonės lyderių ir protų valdytojų yra labai tvari, paslanki, lengvai adaptuojasi ir nieko nebijo, ji kelia nerimą tiems rūgščiaveidžiams seniesiems autoritetams, kurie bijo pripažinti, kad jie jau yra buvę autoritetai.

Tie, kas labiausiai kenkia socialinius tinklus ir pasikeitusius žmonių tarpusavio santykius, ir naujus bendravimo ir įtakos modelius, yra kairuoliai iki kaulų smegenų: tai jų genetinis kodas, aiškinti kitiems, kas jiems yra geriau, kaip jiems bendrauti ir kaip gyventi. Tai tikro kairiojo požymis – kai savo gyvenimo negana, ir eini krušti protą kitiems. Net jei tavęs niekas nekvietė.

Socialiniai tinklai yra tiems sunerimusiems senoliams – naujasis baubas numeris vienas, nes jis visiškai sugriovė autoritetų sistemą. Lygiai taip pat kažkada, byrant Sovietų Sąjungai, tuometiniai komunistai pabalusiais pirštais kabinosi į savo buvusios įtakos svertus: ekonomikos reguliavimą, galias leisti arba neleisti spaudą, riboti keliones į užsienį įvairiais pretekstais. Jie nebuvo iš esmės nieko prieš rinką arba žodžio laisvę – jie tik žinojo, kad esant laisvei, draudžiantieji ir leidžiantieji nėra reikalingi, ir draudžiantieji ir leidžiantieji buvo jie.

Tie, kas labiausiai keikia socialinius tinklus ir pasikeitusius žmonių tarpusavio santykius, ir naujus bendravimo ir įtakos modelius, yra kairuoliai iki kaulų smegenų: tai jų genetinis kodas, aiškinti kitiems, kas jiems yra geriau, kaip jiems bendrauti ir kaip gyventi. Tai tikro kairiojo požymis – kai savo gyvenimo negana, ir eini krušti protą kitiems. Net jei tavęs niekas nekvietė.

Žinote, kaip atskirti raukšlėtuosius džiaugsmo nuodytojus (tiesą sakant, jie nieko neužnuodija, nes yra per silpni, bet jų raudos yra tokios pat juokingos ir tinkamos pasityčioti, kaip koks susirinkimas apie vaikų atiminėjimą Norvegijoje arba žemės referendumininkų palapinė – taip, aš nenustosiu minėti žemės referendumo, nes dar dešimt metų mėgsiu klausinėti, na kaip, ar daug žemės išpardavė ir išsivežė?) – kur tas alkotesteris, padedantis išskirti juos iš normalių, sveikų žmonių tarpo? Štai jis. Jie rašo „Veidaknygė“, o jei liga pažengusi, dar ir „Fajabukas“, nes čia jų toks humoras ir šmaikštybė. Parašė arba pasakė kas nors „Veidaknygė“, ir žinote, kad pokalbis su tuo asmeniu yra baigtas.

Ar ne per daug skyriau dėmesio tiems nusmurgėliams, kuriuos, susisukusius, pamatysime nebent per Knygų mugę, pristatinėjančius vieni kitiems niekam nereikalingas knygas, išleistas iš fondų lėšų, kur atskleidžiama „Metafizinio simuliakro ontologinė metodologija ir jos pasekmės XXI amžiaus minties raidai (ir raidos minčiai) Lietuvoje“, kurių pavadinimus net autoriai turi pasirašyti ant lapuko, kad atsimintų?

Ne, ne per daug dėmesio. Mano pareiga yra jums priminti, kad neturite jaustis kalti, jei jums gerai sekasi, esate populiarūs ir valdote protus ir nuomones sau priimtinais būdais, jei mokate gerai sukelti kontroversiją, skandalą, šaršalą ar ginčą ir pasipelnyti iš to. Man jūs tokie patinkate, nes dabar yra mūsų amžius, o smakrus čiupinėjantys bambekliai mums labai tinka dėl savo komiško potencialo, kaip ožiai ilgais raudonais pimpalais patikdavo senovės graikams jų komedijose. Jei tos komedijos būtų statomos šiais laikais, jas pavadintų beskonybe ir pigaus populiarumo vaikymųsi. Štai ir įrodžiau, kad esu visiškai teisus.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (148)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (60)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (30)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1229)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (7)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (341)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (33)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos? (6)

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (20)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...