Mane jie jaučia per kilometrą ir nepriims niekada, nors dažnai aptarinėja (kiekviename forume yra nelabai patenkintų narių, kurie medžiagą kopijuoja ir siunčia man). Bet šiaip jie aršūs, kerštingi ir budrūs.

Pavyzdžiui, interneto veikėjas „Igor Shishkin“ (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai nėra žinomi) neseniai buvo išmestas iš vegetarų diskusijų grupės vien dėl to, kad pasidomėjo, kuo geriau pakeisti jautienos kepsnį: kiaulienos sprandine ar ėrienos šonkauliukais.

Mamyčių forumai ir puslapiai buvo gana gera medžiaga pasakojimui, nors ir vienpusė. Įsivaizduokite plaukimo baseiną, kurio viena pusė yra sekli, o kita gili, ir prie sekliosios pusės pastatyti tramplinai, ir lankytojai šokinėja iš dešimties metrų aukščio, galva žemyn į tą baseino galą, kur vandens iki juosmens. Manau, žiūrovų atsirastų, ir kokį pusvalandį būtų linksma visiems.

Paskui buvo „Pūko radijas“. Aš apie jį dar kada nors parašysiu, ir apie savo mėgstamą „Radijo turgelį“, kuris yra nepaaiškinama laida, kurią veda vos lietuviškai pašnekanti mergina, pagal intelektą galinti drąsiai dirbti Algirdo Butkevičiaus ministrų kabinete, o jai į studiją skambina žmonės iš provincijos.

Visada sutampa tų žmonių keisti norai: tas pats Vaclovas iš Jurbarko ir nori parduoti 43 numerio batus, ir ieško pirkti cinkuotos skardos. Aš taip ir įsivaizduoju radijo klausantį žmogų su 43 numerio koja, kuris kaip tik ieško avalynės, ir turi sandėliuke tos skardos užsimetusios. Jiedu su Vaclovu susiskambina ir būna laimingi – vienas apsiavęs, kitas – cinkuotas. Ir tada paskambina Aldona iš Molėtų rajono ir ji nieko neperka, tik parduoda namą. Kaina neskelbiama. Tada įsivaizduoju pirkėją, kuris pagalvoja sau: „kaip tik ieškojau namo, paskambinsiu tai Aldonai“. Ir čiumpa pieštuką, numerį užsirašydamas.
Kelias valandas paskaičius, ką rašo veganai, jūs nebesistebėsite absoliučiai niekuo. Net rinkimų šou jums atrodys prasmingi. Net tos atvėsintų kulšelių reklamos prekybos centruose, skambančios per pastato garsiakalbius, jūsų nebeerzins.
Andrius Užkalnis

O paskui aš atradau veganų forumus. Tai buvo jausmas, kad šalia tavęs gyvena pasaulis, kurio neįtarei esant. Kelias valandas paskaičius, ką rašo veganai, jūs nebesistebėsite absoliučiai niekuo. Net rinkimų šou jums atrodys prasmingi. Net tos atvėsintų kulšelių reklamos prekybos centruose, skambančios per pastato garsiakalbius, jūsų nebeerzins.

Po velnių, jeigu šiandien Lukiškių aikštėje nusileistų skraidanti lėkštė ir iš jos pradėtų lipti marsiečiai, nenustebčiau, nes manęs nebenustebinsi. Mat jau esu skaitęs diskusijas apie tai, kad veganas augina šunį, šuo nenori ėsti veganiško maisto ir jau tuoj nustips, bet principai yra principai: jei Kristus mirė už mūsų nuodėmes, tai kodėl Reksas arba Rudis negali atiduoti Dievui dūšios už mūsų beprotybę? Kai šitai paskaitai, jau niekas nebegali priblokšti. Tiesiog žiūrite į pasaulį stiklinėmis akimis ir linkčiojate kaip daržovė.

Aš šiandien taip žiūrėjau sporto klubo drabužinėje į vyriškį, kuris plaukų džiovintuvu pūtė karštą orą į savo plastmasines šlepetes, kurios sušlapo duše. Matyt, žmona liepė šlapių šlepečių į namus nenešti. Žiūrėjau į jį ir galvojau, kad štai kiek metų gyvenu, o vis yra keistų, nepatirtų dalykų.

Įdomu, kad tie žmonės – turiu galvoje veganus – turi vaikų (reikia manyti, iš tų laikų, kai dar užsiėmė lytiniais santykiais, nes nuo morkos ar cukinijos pastoti beveik neįmanoma), ir paskaičius, kuo tie išblyškę sektantai savo vaikučius maitina, pradedi norėti, kad Lietuvoje būtų „Barnevernet“ arba kokia kita tarnyba, kuri atima vaikus ir tėvams nesako, kur juos išvežė. Deja, veganai dažniausiai iki Norvegijos nenukeliauja (jie pernelyg silpni, kad įliptų į lėktuvą).
Aš šiandien taip žiūrėjau sporto klubo drabužinėje į vyriškį, kuris plaukų džiovintuvu pūtė karštą orą į savo plastmasines šlepetes, kurios sušlapo duše. Matyt, žmona liepė šlapių šlepečių į namus nenešti.
Andrius Užkalnis

Esu tikras, tarp mūsų yra ir gerų veganų, kurie yra malonūs žmonės (nors ir gana pilkos veido spalvos). Net ir tarp komunistų yra gerų žmonių. Aš žinau, kad net ir savo draugų rate turiu tokių, ir nieko neturiu prieš juos, tačiau didžioji dalis veganų yra visai nei malonūs, nei geranoriški. Jie labai nekenčia visų neveganų (taip, forumuose jie rašo apie savo sapnus, kur svajoja apie kerštą mėsavalgiams, ir parduotuvėse stengiasi pakenkti kitiems pirkėjams, kuriuos pastebi vežimėlin prisikrovus mėsos), bet labai myli gyvūnus – išskyrus, žinoma, tą šunelį, kuris paliegęs vis nenori ėsti brokolių ir daigintų grūdų. Kai kurie jų valgo medų, bet labai pasimeta, kai paklausi, kodėl jie taip daro, juk bitė turi širdį ir akis.

Kaip inkvizicija viduramžiais, deginusi, badžiusi ir virusi žmonės gyvus, kad šie išmoktų Dievą mylėti teisingu būdu, taip ir ši keista publika reiškia savo meilę ir atjautą gyvūnams per nežabotą neapykantą visiems, kas jiems nepritaria ir ypač iš tų, kas drįsta iš jų šaipytis. Nes šaipytis iš jų lengva, tai daro daugelis šposininkų, užduodančių veganų diskusijų grupėse kvailus klausimus („netyčia partrenkiau automobiliu žmogų, o jis, pasirodo, buvo visavalgis – ar aš nusižengiau veganizmui?“), į kuriuos tuojau pat puola atsakinėti dešimtys asmenų su amputuotu humoro jausmu. Tada tiems veganams, kurie turi proto likučius, būna gėda, kad ir vėl kvailiai jų judėjimą diskredituoja.
Įdomu, kad tie žmonės – turiu galvoje veganus – turi vaikų (reikia manyti, iš tų laikų, kai dar užsiėmė lytiniais santykiais, nes nuo morkos ar cukinijos pastoti beveik neįmanoma), ir paskaičius, kuo tie išblyškę sektantai savo vaikučius maitina, pradedi norėti, kad Lietuvoje būtų „Barnevernet“ arba kokia kita tarnyba, kuri atima vaikus ir tėvams nesako, kur juos išvežė. Deja, veganai dažniausiai iki Norvegijos nenukeliauja (jie pernelyg silpni, kad įliptų į lėktuvą).
Andrius Užkalnis

Kai perskaičiau žinią, kad Lietuvos kariuomenėje bus vegetariški valgiaraščiai nevalgantiems mėsos, aš supratau, kad mano didžiausi nuogąstavimai dėl mano šalies virtimo į patį blogiausią Skandinavijos variantą jau pildosi ir netrukus kariuomenėje bus daliniai tų, kas yra prieš prievartą ir šaunamuosius ginklus, ir juos apginkluos pliušiniais meškučiais ir Mildos Dargužaitės portretais.

Kas čia dar apie tuos veganus? Aš nelabai suprantu, kodėl jie visą laiką bando iš daržovių padaryti mėsą, kepsnį, kotletą ir dešreles. Jie gi nemėgsta mėsos, nekenčia jos, kodėl jie visą laiką bando apsimesti, kad ją valgo? Taigi pamirškite tas dešras, net ir formą jų pamirškite, valgykite brokolius ir nesvaikite.

Jeigu kažkas aiškina, kad nekenčia moterų ir negali į jų pusę net žiūrėti, bet kas vakarą mylisi su pripučiama moteriškos lyties lėle, tai galima įtarti, kad tas žmogus nėra visiškai nuoširdus. „Čia visai kaip mėsa, neatskirsi.“ Tai tada jums reikėtų tiesiog valgyti mėsą, patikėkit manim.

Žinote, kodėl taip yra? Aš jums pasakysiu, kodėl taip yra. Mes pernelyg gerai gyvename. Angliškai tokios bėdos vadinamos „Pirmojo Pasaulio problemomis“ – tai reiškia, kad kai žmonės turi tikrų vargų ir skausmų, jie negalvoja apie tai, kaip iš sojos masės pasidarius sprandinės imitaciją, kad primintų sprandinę, kurios jie nepakenčia.

Žmonės, kuriems yra sunku, nedaro iš kažkokio kokosų marmalo „veganizuoto varškės sūrelio“, kuris jiems primintų varškę, prieš kurią jie kategoriškai nusiteikę, nes ji iš pieno, ir karvė buvo kankinama ją melžiant.
Taigi pamirškite tas dešras, net ir formą jų pamirškite, valgykite brokolius ir nesvaikite. Jeigu kažkas aiškina, kad nekenčia moterų ir negali į jų pusę net žiūrėti, bet kas vakarą mylisi su pripučiama moteriškos lyties lėle, tai galima įtarti, kad tas žmogus nėra visiškai nuoširdus
Andrius Užkalnis

Kai gyvenimo prasmė prarasta dėl nepakeliamo lengvumo ir sotumo, kai būna pamirštas alkio ir nuovargio jausmas, tada pradedama išsigalvoti visokia velniava, ir, nekontroliuojama, ji įgauna baisias formas.

Aš jau seniai sakiau: viskas prasidėjo nuo skonio stipriklių ir „E“ priedų, kuriuos pavertė šėtono pramanu ir prakeikė, o daugelis tada džiūgavo: taip, girdi, gana tą chemiją valgyti. Šitie dalykai lengvai nesibaigia. Kai vienas pamišimas negydomas, ateina baisesnis. Tada pasidaro baisu genetiškai modifikuoti organizmai, nors jais labiausiai baisisi būtent tie asmenys, kas patys yra genetiškai modifikuoti, ir ne į gerąją pusę. Galiausiai ateina metas gyvulinės kilmės riebalams ir baltymams, pienui, ir galiausiai visada būna oras.
Mes pernelyg gerai gyvename. Angliškai tokios bėdos vadinamos „Pirmojo Pasaulio problemomis“ – tai reiškia, kad kai žmonės turi tikrų vargų ir skausmų, jie negalvoja apie tai, kaip iš sojos masės pasidarius sprandinės imitaciją, kad primintų sprandinę, kurios jie nepakenčia.
Andrius Užkalnis

Taip, čia ne aš sugalvojau: esu girdėjęs svarstymų, kokios jogos salės Vilniuje netinkamos, nes oras jose pernelyg nutolęs nuo gamtos. Į tas jogos sales – ir geras, ir blogas – renkasi išblyškę asmenys, suvažiuojantys automobiliais iš plieno ir plastmasės, varomais vidaus degimo varikliais, kuriuose deginami naftos produktai. Jie visi tuo nėra labai patenkinti, mieliau važiuotų dviračiais, bet dviračiu niekaip nespėsi į visus veganiškus turgelius ir daigintų sėklų nusipirkti.

Mes per gerai gyvename. Mes visko per daug turime. Jei prieš ketvirtį amžiaus žmonės, kurie stovėjo Baltijos kelyje, būtų žinoję, kad savo naująją laisvę mes panaudosime kankindami šunelius, kuriems šeriamas veganų ėdalas, jie būtų apsiverkę ir kūkčiodami išsiskirstytų.