A. Užkalnis. Lietuviški papročiai: užsieniečių garbinimas

Jūs galite netikėti, bet gavau retą užduotį (taip taip, „zadaniją“) – atėjus vasarai, kalbėsimės nebe apie Rusiją ir jos kinematografą, ir ne apie čikenfektori ir silkių skutėjus: kalbėsimės apie mus, čia likusius ir jungą traukiančius, pabučiuotus likimo ir palaimintus Marijos žemės vaikus, ir kaip mes gyvename, ir kokie mes esame.

Vienas labiausiai lietuviams smegenis persukančių dalykų yra užsieniečiai Lietuvoje. Mes mylime Lietuvą, bet turime ypatingą, keistą, mistišką santykį su tais, kam teko laimė ilgai pagyventi už jos ribų arba apskritai gimti kur nors kitur. Ir turėti nelietuviškus vardus. Būtent todėl lietuviai pamėgo vaikučiams duoti nenormalius vardus (jei norite sužinoti, kokie jie, pažiūrėkite kokioje nors kavinėje ant meniu lentos kreida užrašytus padavėjų vardus – Ūma, Okla, Vurtėja, Kajus, Erdžvilgis; tokių nerasite močiutės kalendoriuje). Lietuviai tiki, kad užsienietiškas vardas neša laimę ir turtus. Užsienietiškumas yra viskas.

Nepamirškime, kad, pavyzdžiui, Valdas Adamkus buvo vertinamas daugiausia ne dėl to, kokius sprendimus jis priimdavo aukščiausiame šalies poste, ir kas jo elgesyje rinkėjams patiko ir nepatiko. Tegu ir lietuvis, buvo užsienietis, ir tai buvo svarbiausias dalykas daugeliui. Verslininkai, meno žmonės, aferistai, maisto gamintojai, net rašytojai (pavyzdžiui, Užkalnis) yra visada iškilesni, labiau nekenčiami, aštriau vertinami ir stipriau mylimi, jei didelė dalis jų gyvenimo yra susieta su užsieniu. Mes manome, kad sugebėję išgyventi už šalies ribų (net jei dirbo nelengvai ir nebūtinai iškilius darbus, o jau jeigu iškilius, tai tada visai gerai), jie patvirtino, kad yra geresni asmenys, arba bent jau labiau ypatingi. Jei nusipelno apdovanojimo, tai didesnio, jei bausmės, tai ilgesnės ir griežtesnio režimo.

Dar pusė bėdos, jei susiję su užsieniu asmenys yra lietuviai arba bent jau iš dalies lietuvių kilmės. Viskas pasidaro dar ryškiau, kai Lietuvoje atsiranda užsieniečiai, kurie neturi lietuviškų šaknų. Tada mums prasimuša tai, ką mes vadiname „svetingumu“, arba, kitais žodžiais tariant, neracionalus elgesys, lakstymas kaip vištoms be galvos ir bandymas kažką iš savęs parodyti.

Svetingumas, rodomas užsieniečiams mums reiškia tai, kad bandome jiems pasirodyti dešimtkart geresni, negu esame iš tikrųjų – ir gal kokius dvidešimt kartų geresni, negu būname savo artimiesiems, o juo labiau nepažįstamiems tautiečiams.

Čia mums tas pats, kaip antkapis mylimai bobutei, kurią visi iš tikrųjų pradeda mylėti, kai ji iškeliauja į geresnį pasaulį – kai numirusi, tai jau gerai. Taip ir žmogus: jei savas ir iš Lietuvos, tai nieko ypatingo, ir tegu žino vietą, jei savas, bet iš užsienio, tai jau truputėlį geriau, bet jeigu užsienietis, ir taip pat iš užsienio, tai jam parodysim visą gerumą, kurį taupėm ir kurio gailėjome visiems aplinkiniams.

Sakykim, štai Renata, kuri šiaip jau gyvena Romoje (ji sako, kad Romoje, nors iš tikrųjų pramoniniame mieste tolokai nuo Romos) ir turi draugą italą, su kuriuo parvažiavo į Lietuvą atostogoms. Italo vardas Džiuzepė, ir jis nemoka nė žodžio lietuviškai, nors jau trejus metus žada, kad tikrai išmoks (kiekvieną kartą, kai pažada, visi aplinkiniai Lietuvoje ištirpsta iš susižavėjimo, ir tirps ir lydysis toliau tiek, kiek jis žadės, nors niekada ir neišmoks).

Italas yra žemo ūgio, plikas ir gyvena su mama (jam 39 metai, bet italai gyvena pas mamas iki penkiasdešimties, tai čia yra normalu). Jis pastaruosius dvidešimt metų nieko nuolatos nedirba, nes ten pas juos sunku susirasti darbą, tačiau gauna visokių atsitiktinių užsakymų ir taip pat pašalpas („nes pas juos viskas yra žmogui, ne kaip pas mus“, paaiškina teta Ramunė, kuri pati niekada Italijoje nebuvusi, jokios kalbos nemoka, ir net jei mokėtų, vis tiek nesusigaudytų – bet ji daugiausiai visiems pasakoja apie tai, kaip ten Italijoje), ir šiaip jam sekasi neblogai, nes tėvai ligi šiol remia finansiškai. Mama skalbia jo drabužius, todėl jis visada tvarkingai apsirengęs.

Kai italas Džiuzepė su Renata nuvyksta į Varėną, tai jo visi klauso išsižioję, juo labiau, kad norėdami suprasti, turi sulaukti negrabaus Renatos vertimo (Renatos mama sako, kad dukra itališkai kalba laisvai, bet ji klysta, pirmiausiai todėl, kad Renata su mylimuoju bendrauja ne itališkai, o angliškai; anglų kalbą jie abu moka tik šiek tiek).

Jei savas ir iš Lietuvos, tai nieko ypatingo, ir tegu žino vietą, jei savas, bet iš užsienio, tai jau truputėlį geriau, bet jeigu užsienietis, ir taip pat iš užsienio, tai jam parodysim visą gerumą, kurį taupėm ir kurio gailėjome visiems aplinkiniams.

Andrius Užkalnis

Kiekvienas Džiuzepės pasijudinimas ir ištartas žodis tampa visiems įsimenamu visam gyvenimui ir įtraukiamas į legendas akimirksniu. Įsidėjo baltos mišrainės antrą kartą – reiškia, Renatos mama Irena „gamina tokią mišrainę, kad net italas kirto pirštus apsilaižydamas“. Po metų-kitų apie Irenos mišrainę bus pasakojama dar daugiau: bus sakoma, kad Džiuzepė ją paskelbė pačia skaniausia mišraine Europoje, o tai yra oficialu, nes italas negali klysti.

Kai italą Džiuzepę nuveš į Druskininkus (būdami įsitikinę, kad jis nebus nei matęs, nei girdėjęs unikalaus lietuviško dalyko, kurorto su mineralinio vandens šaltiniais, tokių analogų nėra pasaulyje), ir jis nueis su visais valgyti kokios nors picos, visi nekvėpuodami lauks verdikto („na, kaip?“), Džiuzepė iš mandagumo atkiš iškeltą nykštį, ir tada ši picerija visiems laikams, amžiams, iki Paskutiniojo Teismo dienos žinos, kad jų „picą įvertino net ir italai“. Po kokių metų šis faktas atsidurs jau ir laminuotame picerijos valgiaraštyje. „Galim, kai norim“, didžiareikšmiškai pasakys dėdė Vaclovas, kuris išgrynins Džiuzepės potyrį picerijoje iki vieno sakinio iš trijų žodžių.

Džiuzepė negalės nieko padaryti blogai, nes viskas, ką jis padarys, bus teisinga, o aplinkui visi bus neteisūs. Jei jam bus per karšta pirtyje, tai reikš, kad pirtis neteisingai iškūrenta, kam čia reikėjo tiek kaitinti. Jei jam ežero vanduo bus per šaltas, reiškia, blogi lietuviški ežerai, netikę, „tai aišku, jis pripratęs prie šilumos“. Džiuzepė turės pasakoti, ir ne vieną kartą, kiek uždirba aplininkiniai Italijoje ir kiek kas kainuoja, ir bus nuspręsta, kad Italijoje gyventi yra žymiai geriau. Net gėdingas faktas, kad Džiuzepė yra nevykėlis ir tinginys, beveik keturias dešimtis pasiekęs, ir gyvena iš tėvų pinigų, bus pasuktas kitu kampu: kokia puiki valstybė, kur vyro mama tiek uždirba, kad gali net ir sūnų išlaikyti (kiti pinigai ateina iš Renatos, kuri dirba pusantro etato). Džiuzepė pats sako, kad jis labai nori dirbti, ir pradės dirbti, kai tik tam bus tinkamos sąlygos, ir jo pasakymo, kad jis norėtų dirbti, kuo puikiausiai užtenka visiems, kad paliūdytų jo gerą valią ir krištolinį tyrumą.

Džiuzepė jaučiasi Lietuvoje maždaug kaip mylimasis ankstyvame romano etape, kai absoliučiai viskas, ką jis padaro, yra teisinga, ir jeigu dėl kažko jis nesutaria su aplinka, tai aplinka bus kalta. Privažiavimas prie sodybos duobėtas – bus svarstoma, ar įmanoma kaip nors čia greitai žvyru užpilti, paskui bus nuspręsta, kad Džiuzepė juk bus tik tris savaites, nes ir Renatai reikia grįžtį į savo darbą parduotuvėje prie Romos, todėl kelio žvyru neužpylinės. Net Renatos tėtis, kuris visai nepatenkintas tokiu netikusiu žentu, būna tyliai, nes nenori, kad juo pasipiktintų ir jį apibartų visos giminaitės, jei drįs nors pusę žodžio pasakyti apie tą italą, kuris gi svečias.

Viskas, ką Džiuzepei reikia daryti, tai neklystant atsakinėti į paprastus klausimus: ar graži Lietuvos gamta (pati gražiausia pasaulyje), ar gražios Lietuvos moterys (gražesnių niekur pasaulyje nėra, bet nuostabiausia, žinoma, yra Renata), ar jam patiko mūsų „Eurovizijos“ pasirodymas praėjusiais metais (rimtai tikimasi, kad jis žiūrėjo ir prisiminė Lietuvos pasirodymą konkurse, pamirštant, kad Džiuzepė ne tik Eurovizijos nežiūri, bet ir šiaip televizijos nežiūri, nes TV yra kapitalistų pramanas, skirtas plauti smegenis – gerai, kad Džiuzepė laiku sumoja pameluoti, kad labai patiko) ir ar yra dar kada nors kur nors taip privaišintas, kaip čia, Lietuvoje (ne, niekada gyvenime tokio dosnumo jis nematė). Jei į šiuos klausimus jis atsako taisyklingai ir, ginkdie, nesugalvoja netyčia palyginti Lietuvos su Albanija ir Bulgarija, kur jam teko lankytis, viskas bus gerai.

Lietuviai, žiūrėdami į garbinamą užsienietį, slapčia pavydi jam ir norėtų kada nors lygiai taip pat būti pagarbinti ir įvertinti. Deja, tai nėra įmanoma, nes gerumo, susižavėjimo ir garbinimo dozės yra ribotos ir rezervuotos tik pasaulio džiuzepėms. Na, ir dar užsieniečiams, atvykusiems į Lietuvą dirbti, bet tik iki tol, kol neateina laikas atsiskaityti su jais už darbą, gaminius ar paslaugas. „Jie tikriausiai galvoja, kad čia pas mus Amerika, durnių ieško su tokiom kainom“. Ir tai būna romano pabaiga.