A. Užkalnis. Kas apgins Lietuvos rusus?

 (777)
Kas yra daugiausiai spaudimo patirianti žmonių grupė Lietuvoje? Kas priverstas teisintis dėl dalykų, kurių jie nepadarė, ir apie kuriuos net nepagalvojo? Kam tenka būti patrankų mėsa informaciniame kare, kurį kariauja Lietuva, tegu ir ne visiškai nesėkmingai, bet sunkiai?
Andrius Užkalnis
Andrius Užkalnis
© DELFI (M. Ažušilio nuotr.)

Tai – Lietuvos rusai.

Daugumas jų (tikrai žinau), turėdami rusiškus vardus ir pavardes, jau seniai nebeįsivaizduoja (o kai kurie – net ir nežinojo) kitokios tėvynės, negu Lietuva, ir nenori jos kitokios, negu laisva ir europietiška.

Procentiškai, turbūt, daug daugiau išsigimėlių, užsidėjusių socialiniuose tinkluose Vladimiro Putino portretą, Georgijaus juostelę ir koneveikiančių Lietuvą, nešioja lietuviškus vardus, kuriuos norėčiau matyti nebent ant jų antkapių.

Kas naudoja kaltinimą rusiškumu neigiamame kontekste? Tie, kas patys dirba Kremliui arba jam artimiems užsakovams.

Štai jums pavyzdys. Viena šlykšti žiurkės snukio moteriškos lyties ypata jau daug mėnesių vis išbezda „gandą“, kad Andrius Užkalnis nėra mano tikroji pavardė. Esą, girdi, aš esu „Andrej Zagornyj“. Su potekste: „jis pats rusas“. Toji televizinės kanalizacijos gyventoja žino, kad meluoja: mano gimimo data žinoma, archyvuose gali rasti, kas tą dieną gimė, ir kuo vardu buvo. Maža to, mano ir tėvas, ir senelis turėjo tą pačią pavardę. Senelis, docentas Petras Užkalnis, dėstė Vilniaus Universitete, ir tie duomenys lengvai surandami. Ta graužiko balsu žvygaujanti žurnalistikos šliundra visa tai žino, bet žino ir tai, kad savo menkai žiūrimoje laidoje gali laidyti šmeižikiškas išskyras: su ja jau seniai niekas nebelenda ginčytis, nes viešoji erdvė būtent taip veikia. Net ir pavardę jos minėti jai būtų per daug garbės.

Nežinau, ką jaučia dori Lietuvos rusai, bet man būtų labai nesmagu ir įžeidu, jei man skirtame laikraštyje, arba bent jau laikraštyje, publikuojamame mano šalyje, mano kalba, rašytų tokie asmenys ir būtų skelbiami tokie dalykai.
A. Užkalnis

Aš čia pasinaudojau asmeniniu pavyzdžiu, nes man pačiam jokios neigiamos insinuacijos nelimpa (kitaip juk negalėčiau tikėtis balotiruotis į aukščiausią šalies postą), o naudotis pavyzdžiais kitų žmonių, kuriuos ta velnio išpera yra apdergusi, būtų neetiška.

Bet čia tik gėlytės, tik labai subtilus pavyzdėlis, kaip Kremliaus pakalikai tampo po purvus rusiškumą, kaip keiksmažodį. Pažiūrėkime, ką renkasi į savo autorius didžiausias rusiškas laikraštis Lietuvoje? „Litovsky Kurjer“ – ir čia aš atsiprašau nepilnamečių ir pažeidžiamų žmonių, kad turiu paminėti tuos vardus garbiame portale, spausdina įžvalgas iš Algirdo Paleckio, Andriaus Martinkaus, Povilo Gylio ir Artūro Račo. Dar tame laikraštyje yra uodegą laižantys interviu su Rusijos Federacijos ambasadoriumi, kuris išaiškina, koks gėris Krymui ir pasauliui yra Rusijos užsienio politika.

Nežinau, ką jaučia dori Lietuvos rusai, bet man būtų labai nesmagu ir įžeidu, jei man skirtame laikraštyje, arba bent jau laikraštyje, publikuojamame mano šalyje, mano kalba, rašytų tokie asmenys ir būtų skelbiami tokie dalykai. Kai gyvenau Anglijoje, man buvo taip pat šlykštu, kai lietuviams skirtoje spaudoje buvo iš esmės vien tik skelbimai apie nelegalias cigaretes ir naudingi patarimai, kaip keturiese miegoti vienoje lovoje ir sutaupyti pinigų. Galvojau: „tai ar jūs taip apie lietuvius galvojate, kad tokias šlykštybes spausdinate?“.

Kaip man yra šlykštu pagalvoti apie tai, kad Algirdas Paleckis turi tokį patį Lietuvos Respublikos piliečio pasą, kaip ir aš, taip ir Lietuvos rusams, man regis, turėtų kelti šleikštulį, kad jų šalyje, Lietuvoje, jų tėvų žodžiais yra spausdinami tokie dalykai.

Žmonės rusiškais vardais ir pavardėmis Lietuvoje, dažnai ne savo valia, buvo ir yra siejami su Blogio Imperijos (senosios, Sovietų Sąjungos, ir naujosios, Putino Rusijos) siekiais ir veikla, nors dažnai niekas neklausė jų nuomonės, ar jie sutinka ir ar nori. Tai yra labai neteisinga.

Yra ir tokių, kas kartoja Kremliaus propagandistų klišę „nereikia painioti meno (sporto) su politika“, kuri sukasi apyvartoje nuo vyriausiojo sovietų ideologo Michailo Suslovo laikų. Tačiau tarp lietuvių tokių išdavikų ir silpnapročių procentiškai yra tiek pat, jei ne daugiau.

Žinoma, nė viena grupė nėra šventa. Ar esama Lietuvos rusų, kurie palaiko Vladimirą Putiną, rėkia „Krymas mūsų“ arba žavisi kokiais nors gazmanovais, staugiančiais ekstazėje „Gimęs Sovietų Sąjungoje“? Žinoma, yra. Yra tarp jų ir tokių, kas ašaroja, žiūrėdami 1980 metų Maskvos Olimpiados uždarymą su kylančiu į dangų pripučiamu lokiu, Miška. Yra ir tokių, kas kartoja Kremliaus propagandistų klišę „nereikia painioti meno (sporto) su politika“, kuri sukasi apyvartoje nuo vyriausiojo sovietų ideologo Michailo Suslovo laikų.

Tačiau tarp lietuvių tokių išdavikų ir silpnapročių procentiškai yra tiek pat, jei ne daugiau.
Pažiūrėkime. Visokios socialinių tinklų grupės, besižavinčios sovietiniais dalykais, yra ne etninis, bet kultūrinis dalykas. Kvailos, piktos senos raganos, išmokusios naudotis socialiniais tinklais ir, kaip blynus, klijuojančios ant savo sienų mūsų šaliai priešiškos propagandos navikus, dažniausiai yra gražiais lietuviškais vardais.

Maskvos subsidijuojami koncertai su saldžiabalsiais dainuojančiais Vladimiro Putino pakalikais (jūs nežinojote, kad iki 90 proc. atlikėjų honoraro ten yra padengiama valstybiniais Rusijos pinigais, ir viskas legalu, mat pinigai iki Lietuvos organizatorių net neatvažiuoja, atsiskaitoma pačioje Rusijoje) irgi yra renginys ne tik ir ne tiek rusakalbiams, kiek bestuburiams marozams ir jų kiaunėms, ir tie marozai turi išdidžias lietuviškas pavardes ir senus Lietuvos kunigaikščių vardus: Vycka, Kieša, Mindė.

Kovo aštuntąją komunistinius gvazdikus vergių patelėms irgi dažniausiai valkioja asmenys lietuviškais vardais. Tie, kas iki nepriklausomybės „irgi dirbo Lietuvai“ ir vairavo okupuotą šalį pagal Kremliaus gaspadorių pageidavimus, savęs nepamiršdami, beveik visi irgi buvo lietuviais gimę.

Ką daryčiau, jei šiandien, tokioje situacijoje, būčiau Lietuvos rusas? Tikriausiai, nieko, nes savigarba neleistų teisintis dėl kažko, ko esu nepadaręs. Savo teisumo ir lojalumo irgi nebandyčiau tyčia įrodinėti. Gyvenčiau, kaip gyvenęs, tikėdamas, kad normalus gyvenimas ir darbas yra geriausias demonstravimas, kad esu toks pat Lietuvos pilietis, kaip ir visi.

Ką daryčiau, jei šiandien, tokioje situacijoje, būčiau Lietuvos rusas? Tikriausiai, nieko, nes savigarba neleistų teisintis dėl kažko, ko esu nepadaręs.

Tik, turbūt, kartais nelabai išlaikytų nervai, išgirdus, kaip mano tautybės vardu nedori žmonės naudojasi šlykštiems tikslams. Gal ką nors apstaugčiau ir pavadinčiau tikraisiais vardais, kaip pavadinau šiandien čia, šiame straipsnyje.

Aš tikiuosi, kad Lietuvos rusai nekaltins Lietuvos Respublikos dėl tos neteisybės, kuri tenka jiems ne dėl valstybės ir juo labiau ne dėl jų pačių kaltės. Mes esame tos pačios šalies tie patys žmonės, ir aš prašau Lietuvos rusų supratingumo ir kantrybės.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Valatka. Po auksinių šakučių – auksinis Vilniaus Sporto rūmų remontas? (224)

Mažinam Seimo narių skaičių iki 111? Taip! Nueinanti Seimo dauguma krykštauja radusi tautai žaislą. Ateinantieji žada mums pastatyti T. Campanellos „Saulės miestą“. Su Karjeros agentūra ir vimdymo nuo vyno etiketėmis. O Vilniaus Sporto rūmuose šmirinėjančios žiurkės krebžda apie tai, ant ko pasimausim po auksinių šakučių.

V. Rubavičius. Kokia ateitis laukia Europos Sąjungos? (119)

Slovakijos sostinėje Bratislavoje rugsėjo 16 d. buvo surengtas neformalus Europos Sąjungos (ES) šalių vadovų susitikimas, turėjęs padėti valstybių lyderiams galų gale išsiaiškinti pagrindines Sąjungą kamuojančias problemas, kurios dar labiau išryškėjo Didžiajai Britanijai nutarus atsiskirti.

Sekmadienio Evangelija. Pomirtinis gyvenimas (325)

Jėzus pasakė fariziejams: „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis.

Karo žmonės, mylėję savo vergiją: Rusija keitėsi ir už tai savęs nekentė (378)

Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“ – tai unikalaus intymiosios dokumentinės prozos žanro knyga, 2015 m. apdovanota Nobelio literatūros premija. Joje prabyla paprasti žmonės, kurie seniau retai turėdavo teisę kalbėti. Jų balsai susilieja į niūrią ir tragišką posovietinio laikmečio – „laiko iš antrų rankų“ – polifoniją.

I. Makaraitytė. A. Tapinas, A. Butkevičius, mes ir neįgaliųjų integracija (64)

Algirdas Butkevičius nusprendė padidinti premijas parolimpiečiams. Tiesa, tik vienam kartui ir tik dabar.