Pramoga netruko tapti populiariu sportu: draugas ir bičiulis Romas Sadauskas-Kvietkevičius antai džiaugėsi, kad jam parašius apie Nemuną, įtekantį į Merkį, atsirado geranorių, pranešusių, kad autoriui blogai su geografija.
Čia tie paprastieji naivučiai, ryjantys jiems išmėtytus kabliukus ir garsiai spurdantys - jie neša džiaugsmą skaitytojams ne mažesnį, nei įsižeidusi kurortų valdžia, kuriai nepatinka, kai kas nors juokiasi iš jų čeburėkų ir plastmasinių tapkių. Juos erzinti smagu, kaip žvėrelius, pririštus už kojos medžioti: kiek šauni, tiek pataikai.
Įdėmesni skaitytojai pastebėjo, kad tokiems kiekviename mano tekste yra skirtas bent vienas paslėptas sprogmuo. Parašau, pavyzdžiui, kad Klaipėda - prie Ramiojo vandenyno arba kad Italijoje niekas nevažinėja dviračiais, ir atsilošęs laukiu, kada ateis žiopliukai ir sakys: "o, nesąmonė - pasigydyk, rašytojau". Jie dažniausiai rašo savo kritines pastabas, bandydami laidyti ironijos žaibus (gaunasi labiau pirstelėjimai ir girgždesiai, o ne žaibai, bet jie to nesupranta), ir skaitytojai ritinėjasi ant žemės iš juoko, nes nėr geriau, negu savim patenkintas kvailys, esantis mokytojo pozicijoje.
Tada atsiranda antrosios kartos kvailiai. Juos vadinu kvailiais-analitikais. Jie visiems išaiškina, kad
čia viskas paprasta, "pigu" (labai mėgsta tą žodį - taip pat dariniuose "pigi reklama", "pigus piaras", "pigus triukas") ir neskanu, ir išdėsto visą mechaninę schemą: užkalniai parašo nesąmonę - suerzina bukiausią skaitytojų dalį - pacituoja bukuolių kvailiausius pasisakymus - visi juokiasi, byra paspaudimai, atsivertimai, peržiūros, klikai ir, žinoma, pinigai. Pigi reklama, dėmesio stoka, nebežino daugiau, kaip užvesti gerbėjus: tai vis diagnozės iš tų gydytojų.
Baisiausia, kad iš esmės jie labai teisūs dėl mechanikos. Kaip dainininkai įtinka publikai, dainuodami tai, kas patinka klausytojui, taip ir šių laikų populiarieji autoriai rašo tai, ką žmonės mėgsta. Kvailių išnaudojimas pramogai (ne visų - karingiausių, isteriškiausių ir nesugebančių matyti savo komiškumą iš šalies) yra senas, kaip pasaulis. Tik dabar mes elgiamės humaniškiau: viduramžiais kvailius mulkindavo kišenvagiai mugėse (XX amžiuje - "trijų antpirščių", arba nopierstkų, žaidimas prie turgaviečių), vežiodavo narvuose išsigimusius nelaimėlius dviem galvom ar trim kojom, o dabar publiką smagina tik tais, kas patys laisva valia braunasi į priekį ir išstato save pajuokai.
Moralizuotojų analitikų pagraudenimų neišvengiami priedai apie mus, naujosios kartos rašytojus ir limksmintojus "matyt, kentėjo patyčias vaikystėje", "turi didelių psichologinių problemų" - mat kiekvienas durnius-analitikas dar yra ir neišvengiamai psichologas. Šie pastebėjimai yra gretutiniai, jie priverčia durnius tiesiog pasijusti geriau. Esmė yra kita: girdi, kam šaipytis, jei galima nesišaipyti, kam tyčiotis, jei galima be patyčių, argi negalima rašyti ką nors kita, kodėl reikia naudoti kvailius pajuokai ir smagumui, kai galima nenaudoti?
Politiškai korektiškai susiraukusiųjų minia visada kartoja, kad taip nieko nepasieksi, patyčios nėra atsakymas. Lyg chirurgui sakytumėte, kad skalpelis ir švitinimas nėra atsakymas augliui, o policininkui - kad antrankiai ir kalėjimas nėra atsakymas nusikaltėliui. Tai kad yra, gerbiamieji.
Purvą išvalo skalbikliai ir valikliai, ėduonį išgręžia grąžtas, tarakonus ir žiurkes naikina nuodai (o jūs manėte, kad su tarakonais geriausia tartis gražiuoju ar per kokią žiurkių edukacijos programą už ES lėšas), o štai kvailybę visuomet naikino humoras.
Nėra amoralu žudyti kenkėjus, taip pat nėra amoralu šaudyti į kvailybę iš visų pabūklų. Norite mane moralizuoti ir sugėdinti? Pirmyn. Būtent taip ir tampama mano taikiniais ir patrankų mėsa. Jau dabar pasakykite man, kaip jums manęs gaila. Juk norite. Pasakykite. Nes minia jau laižosi lūpas ir laukia, kaip jūsų vapėjimai bus sudirbti, su fejerverkais, trenksmais ir lazerių šou.
Man dažnai sako: "greitai visiems nusibos". Jūs patys greičiau nusibosite. Algio Ramanausko ir Rimo Šapausko patyčių iš kvailybės klasika, Radioshow, buvo sukurta prieš ketvirtį amžiaus tuometinių debilų erzinimui, o šiandien skamba taip pat aktualiai, tapo klasika ir įėjo į bendrinę kalbą. Tapo mūsų viešosios minties dalimi, kaip ir ano meto šviesuolių prakeiksmai apie "sėjamą velnio sėklą". Pastaruosius šimtą metų elegantiškiausi kvailių trolinimo būdai sudarė Vakarų kultūros ir civilizacijos stuburkaulį. Didieji autoriai dažnai buvo pašaipūnai ir visada - kvailių niekintojai.
Kodėl leidžiu laiką, aiškindamas jums, mažutėliams, humoro vietą šiuolaikinėje intelekto terpėje? Nes jau jaučiu pareigą. Nes kai kurios jūsų taip lengva gluminti ir mulkinti, kad jaučiuosi kaltas prieš jus. Manot, lengva parašyti apie riestainius, antraštėje paminėti savo pavardę ir dar žydus, ir laukti 100 tūkstančių perskaitymų?
Ėėė, kaip čia pasakius. Tikrai lengva. Tik jei manote, kad ir jūs taip galite, klystate. Tai - išrinktųjų sportas. Būtent todėl šiandien perskaitėte dar vieną mano straipsnį, nors dar vakar sakėte: paskutinis kartas. Taika ir meilė jūsų namams.