Tai štai, Petras Cvirka rašė: „Nesisielokit, broliai... Jus priglaus motina Rusija.“ Rašytojas nemelavo, nors, žinoma, Rusija priglaudė ne visiškai taip, kaip priglaustiesiems patiko, tačiau Sibire užteko vietos visiems keliavusiems.
Anądien supratau, kad dabar Lietuvoje irgi yra vietos visiems, ir mes nieko nediskriminuojame. Gerai, sutinku, gal tolerancija pabėgėliams dar yra neišsivysčiusi (dar daug rėkiančių, kad ne mūsų reikalas, bet tokių pilna ir Vokietijoje, ir Šveicarijoje).
Tačiau labiausiai pažeidžiamą kategoriją: kvailius, svajotojus, paprastuosius atsilupėlius, kosmoso užkariautojus ir kitokius smėlio valgytojus mes ne tik toleruojame. Jie yra mūsų prioritetas.
Tai supratau, žiūrėdamas TV žinias. Šiais laikais daugiau žiūriu televizorių, gal senatvė ateina? Jei ir toliau taip eis, netrukus pradėsiu pirkti žurnalus su TV programa, teptis sąnarius gyvatės taukais ir eisiu į kiekvienus rinkimus balsuoti, o taip pat prisijungsiu prie pilietinio komiteto pagal gyvenamąją vietą ir rinksiu parašus, kad aplink nutrauktų visas statybas trijų kilometrų atstumu.
Taigi, žiūrėjau TV žinias, ir be kitų aktualijų (kaip ir kaskart, geriausios naujienos iš užsienio: Šanchajaus zoologijos sode mielus trynukus pagimdė meškutė panda, vardu Nokia), pamačiau išplėstinį siužetą apie tai, kad vaikai-veganai mokyklose negauna maitinimo.
Vaikai-vegananai (skamba panašiai, kaip žaliavalgiai senoliai, naujagimiai vampyrai, zombių jaunikliai arba Supermeno atžalos, kurie moka skraidyti tarp pastatų), traumuoti mūsų nejautrios švietimo sistemos, negali mokyklose jaustis komfortiškai ir gyvena tarsi kokie keistuoliai, nes privalo plastiko dėžutėse atsinešti savo morkas, kopūstų lapus ir riešutus iš namų. Visiems kotletus ant lėkščių padeda, bulvinę košę su sviestuku, o jiems prašom, tenka kankintis.
Reportažas buvo įstabus tuo, kad vaikų-veganų problemą svarstė, kaip rimtą bėdą, į kurią valstybė, visuomenė, Seimas ir Vyriausybė turėtų pagaliau atkreipti dėmesį. Galėtų ir miesto valdžia susirūpinti. Taip gyventi nebegalima.
Žmonės, pabuskite pagaliau. Jei taip ilgai tęsis, tai netrukus, pavyzdžiui, smėlį ir smulkų žvyrą valgančių šeimų mažamečiai palikuonys nebeturės ikimokyklinio auklėjimo įstaigose sau paruošto švaraus, organinio, be skonio stipriklių smėliuko. Turės imti bet kokį, šunų apsiusiotą, iš smėlio dėžės, arba turės neštis iš namų, tėvų nupirktą specialiose Senamiesčio parduotuvėse kartu su tyrelėmis iš itin sveikų močiutės moliūgų, atvežtų iš sertifikuotų ekologinių ūkių.
Norėjau lakstyti rėkdamas ir purtyti visus už pečių. „Žmonės“, norėjau šaukti, „ar nematote, kaip mes gerai gyvename, kad tie įkyrūs ir nestabilūs tipai ne tik mūsų šalyje turi teisę turėti palikuonių, ne tik gali savo vaikus versti būti veganais pagal savo tamsuoliškus prietarus ir juokingus įsitikinimus, bet jie jau gali ir reikalauti, kad valstybinės mokyklos pataikautų jų užgaidoms?“
Aš manau, kad mes esame laisva šalis. Jei žmogus nori išsidirbinėti pagal savo užgaidas – praustis rasos lašais vieną kartą metuose, per Jonines, žiemą lįsti į aketę (su šitais apskritai viskas gerai, jiems viskas nušala ir jie nebeturi vaikų, todėl jų pasiutimas trunka tik vienos kartos rėmuose) ar klausytis kaimo kapelų atliekamos muzikos, aš nesiruošiu jiems drausti. Gali net ir savo vaikus mokyti tų dalykų, nes jie tėvai, o tėvai geriau žino.
Tačiau tikėtis, kad mokyklos aptarnaus veganus, yra tolygu reikalauti, kad Aplinkos ministerija už valstybės lėšas parūpintų metalinius virdulius tiems, kas garina actą ir nori tokiu būdu panaikinti danguje užsienio slaptųjų tarnybų pasėtus šnipinėjimo debesėlius su fotografavimo įranga. Tegu jie visi savo virdulius nusiperka. Ir actą irgi.
Taip pat aš nemanau, kad bintas, skirtas rūkymui, turi būti kompensuojamųjų vaistų sąraše, kaip ir uostomieji klijai. Vadinkite mane senamadišku, bet aš manau, kad atsilupėliai, jei jie tikrai tiki keistomis teorijomis ir yra pakankamai pasišventę, patys pasirūpins savo pamišimais.
Naudodamasis proga, norėjau pasakyti, kad neturiu nieko prieš veganus ir netgi vegetarus (taip, aš suvokiu, kad veganai skiriasi nuo vegetarų taip pat, kaip sanitariniai paketai skiriasi nuo sanitarų). Jie man visiškai netrukdo gyventi. Aš gerbiu jų pasirinkimą.
Tačiau mūsų šalis pasiekė aukštą lygį: tik labai sėkmingose ir laimingose šalyse visuomenė yra tokia atsipūtusi, kad leidžia sau rimtai žiūrėti į marginalus ir jų pomėgius. Aš neironizuoju. Mes patys nepagalvojome, kad mūsų dabartiniai rūpesčiai ir mintys yra mūsų gero gyvenimo atspindys.
Sudane žmonės nesuka galvos dėl skonio stipriklių ir „E“ priedų. Sirijoje gyventojams labai menkai rūpi patyčios mokyklose (žymiai svarbiau, kad šiandien tavęs nenušautų). Afganistane nelabai kas gilinasi į tai, ar vaikai ne per daug laiko praleidžia su išmaniaisiais telefonais, kiurksodami socialiniuose tinkluose, ir kaip tai veikia jų lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos žinias (teisinga būtų pasakyti, kad Afganistane apskritai lietuvių kalbos mokymas yra ne prioritetas). Ir jau tikrai tik pačiose turtingiausiose šalyse žmonės gali rūpintis veganais ir vegetarais.
Net pakankamai atsipalaidavusioje Italijoje (kai buvo rašomas šis straipsnis, Italija vis dar buvo turtingesnė už Lietuvą) gyventojai net nežino, kas yra vegetarai, ir mano, kad tai tiesiog nelaimėliai, kurie neturi už ką nusipirkti kumpio, ir todėl jiems reikia pagelbėti.
Žinau, kad man gavosi dar vienas straipsnis apie tai, kad Lietuva yra laiminga ir turtinga šalis. Jūs labai tokių nemėgstate, mano piktieji skaitytojai, bet aš tikrai nenorėjau jūsų erzinti (jei norėčiau erzinti bambančius nelaiminguosius, parašyčiau ką nors apie tai, kad Lietuvos gyventojų turtas, pajamos ir santaupos tolydžio auga).
Jei ką ir norėjau paerzinti, tai veganus. Kam dešrytės?