A. Užkalnis. Jūs ne tokie blogi, kaip atrodote

 (315)
Nežinau, kaip jums, o man buvo keista savaitė. Šiaip, su tokia profesija, kaip mano, visos savaitės yra keistos – kartais atrodo, kad viskas sekasi ir laikai delne visą pasaulį, o kartais taip suskamba ir susivarto reikalai, kad, atrodo, mano nekentėjams atėjo Kalėdos, ir jiems blogasis Kalėdų Senelis su raudonomis nuo kraujo iltimis atnešė ilgai lauktas dienas, kai jiems, tiems nekentėjams, galima trypti ir džiaugtis. Tokia šio sporto specifika, sakyčiau, deja, bet net ne deja: tiesiog taip yra.
© DELFI

Naudodamasis proga, pasakysiu, kad man patinka pranašystės apie mano prieitą liepto galą, kad pagaliau atėjo atpildo valanda, kad ilgai kaupta neigiama karma pratrūko, ir štai liuobė tam Užkalniui, it su spragilu per pakinklius, ha ha, dabar jau jam amba. Šiemet oficialiai suėjo dvylika metų, kai tai girdžiu, todėl patys galite suprasti, kad su giltine, atpildu, amba ir karma esu pažįstamas geriau, nei daugelis mane informuojančių apie mano pabaigą.

Apie karmą ir gerumą kaip tik ir norėjau pakalbėti. Skaičiau begales pasisakymų, gerų ir nelabai, apie Rūtą Meilutytę, ir štai ką pagalvojau: išties, Lietuvoje taip daug žmonių, kurie iš esmės nori gero, ir yra gerai nusiteikę. Lietuviai Rūtą gina, ir jos skriaudikus ir piktžodžiautojus, puola ir taršo (kartais net labai agresyviai taršo) tik todėl, kad jiems yra ne vis tiek, ir nori gal ne tiek kažką pakeisti, nes ką tu čia pakeisti, bet tiesiog nori, kad būtų teisinga.

Dauguma lietuvių niekada nėra buvę Brazilijoje ar jokiose kitose olimpinėse žaidynėse, ir niekada turbūt nenuvyks, dar nemažai kitų praktikuoja vienintelę sporto šaką (sofos spaudimą sėdmenimis), bet vis tiek turi pakankamai užuojautos ir geros valios bei nori, kad mūsiškiams būtų gerai ir kad viskas gerai baigtųsi.

Dauguma lietuvių niekada nėra buvę Brazilijoje ar jokiose kitose olimpinėse žaidynėse, ir niekada turbūt nenuvyks, dar nemažai kitų praktikuoja vienintelę sporto šaką (sofos spaudimą sėdmenimis), bet vis tiek turi pakankamai užuojautos ir geros valios bei nori, kad mūsiškiams būtų gerai ir kad viskas gerai baigtųsi.
Andrius Užkalnis

Ir apskritai, aplink pilna žmonių, kurie nori, kad kitiems būtų gerai, tik mes jų dažnai nepastebime. Turbūt todėl, kad labai mėgstame apie save blogai galvoti ir kalbėti – kad mes pavydūs, kupini nuožmaus abejingumo, savanaudžiai bjaurybės, ir jeigu statome automobilius, tai tik taip, kad kitas negalėtų išvažiuoti, ir nepaliekame telefono numerio už priekinio lango.

Visai mes ne tokie. Prieš mano langus keičia asfalto dangą vienoje judriausių Vilniaus gatvių miesto centre, dirba dieną naktį, ir eismas pavirto ne pragaru, o labai sunkiu žaidimu, kur automobiliai bando suprasti, kaip išmanevruoti tarp sunkvežimių, kurių dydis kaip nedidelio namo, troleibusų, kurie išmoko važinėti pasvirę šonu, ant dviejų ratų, ir asfalto volų, kurie šiais laikais lenktyniauja su taksi vairuotojais. Kiek bloga situacija?

Andrius Užkalnis
Andrius Užkalnis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Įsivaizduokite rytinį transporto kamštį, kai sostinės Kareivių ir Verkių gatvių sankryžoje sugenda šviesoforas (tai būna maždaug tris kartus per savaitę), ir padauginkite iš trijų.

Ir ką? Ir nieko. Remontininkai kantriai reguliuoja eismą, nepiktai mojuoja tūkstančiams automobilių, slenkančių pro šalį, ir per trisdešimt sekundžių tarpą tarp šviesoforo signalų išgrindžia dar du metrus kelio, ir juda pirmyn. Ir kad nors kas nors pradėtų spausti garso signalą, keiktis ar grūmoti. Nieko. Visi geranoriški, tik mirkt mirkt šviesomis, vienas kitą praleidžia, mirkt mirkt avarinėmis, padėkoja.

Mes jau seniai tokie, tik dar nepastebėjome, arba, jei pastebėjome, tai nekreipiame dėmesio, nes tai mums trukdytų skųstis.

Kelias dienas iš eilės turėjau reikalų su valdiškomis institucijomis, ir, patikėkit, turiu ką papasakoti. Ne, tai nebus skundimasis biurokratais, siurbiančiais paprastų žmonių kraują. Nesulauksite, nes viskas ne taip.

Kelias dienas iš eilės turėjau reikalų su valdiškomis institucijomis, ir, patikėkit, turiu ką papasakoti. Ne, tai nebus skundimasis biurokratais, siurbiančiais paprastų žmonių kraują. Nesulauksite, nes viskas ne taip.
Andrius Užkalnis

Pirmiausia, drebėdamas dėl išgirstų siaubo istorijų apie „Regitrą“, nuėjau keistis angliško vairuotojo pažymėjimo į lietuvišką.

Lietuviško ligi šiol nesu turėjęs, angliškas, su aristokrato herbu ir mano išdidžiai išraitytu vardu „Andrew“ (taip vadindavau save Anglijoje, kad visi galvotų, kad esu vietinis), baigė galioti, todėl niekur nesidėsi, reikia pasikeisti. Kad ir kaip baisu būtų.

Tikėjausi chaoso, begalinių reikalavimų ir siuntinėjimo nuo vieno prie kito langelio. Nieko panašaus.

Taip, reikėjo gauti gydytojo pažymą, kad esu sveikas (taip, esu sveikas, stabilus ir nepavojingas, ir dabar turiu oficialų sveikatos dokumentą, su kuriuo, beje, galėsiu ir į Seimo rinkimus eiti), bet šiaip jau tai buvo tvarkingiausia, efektyviausia ir draugiškiausia vairuotojų registravimo įstaiga, kurią esu matęs pasaulyje, o jų, patikėkite, esu matęs daug.

Eilėje savo numerio pasirodant laukiau kaip visi (tuščiai ieškojau „VIP“ mygtuko, bet gal ir gerai, visi klientai lygūs), bet viską priėmė, viską paaiškino, ir pasakė, kada kitą dieną pasiimsiu pažymėjimą – valandos tikslumu. Ir pasiėmiau.

Kitą dieną buvo vėl nauja patirtis. Turėjau skubiai patikslinti dokumentus, teikiamus VMI (jei nebūčiau spėjęs laiku, viską reikėtų pradėti iš naujo), ir tada pasirodė, kad turėsiu iki darbo dienos pabaigos peršokti ne vieną, ne dvi, o kokias dvylika kartelių, ir visur galima kažką padaryti ne taip, ir jei ko nors vieno nepadarysi tiksliai taip, kaip reikia, tai viskas sugrius.

Net ir su dviejų finansininkių pagalba man tai atrodė neįmanoma. Ir ką jūs manote? Kokiu tik numeriu bepaskambinčiau – Sodroje, Mokesčių inspekcijoje, Registrų centre, visur visi stengėsi ir iš visų jėgų bandė padėti, ir visi nenusiramino, kol man nepadėjo. Taisyklių dėl manęs niekas nepažeidinėjo ir netampė reikalavimų, kaip gumos, bet tiesiog jaučiausi, kad visi norėjo, kad man būtų gerai.

Vyšnia ant torto buvo kelionė, akis išdegus, į mobilaus operatoriaus aptarnavimo centrą, nes man skubiai skubiai skubiai reikėjo mobilaus parašo, nes jei negausiu, negalėsiu įkelti dokumento Sodrai į internetą, jei neįkelsiu Sodrai, tada bus blogai.

Ten mane pasitiko konsultantė, kuri, pasirodo, tą patį rytą matė Feisbuke mano lietingo Vilniaus nuotrauką ir jai pasirodė gražu. Ir ji parašė man, ar gali sau panaudoti tą nuotrauką, ir aš tada sakiau, gerai.

Likus pusvalandžiui iki darbo dienos pabaigos, viskas buvo įkelta, užregistruota ir sutvarkyta, o aš galvojau, kad per tą dieną sutikau gal penkiolika žmonių, asmeniškai arba telefonu, ir absoliučiai visi buvo patys geriausi, paslaugiausi ir norintys padėti, kokius tik galėtumėte susapnuoti ir įsivaizduoti.
Andrius Užkalnis

Dabar mano likimas buvo jos rankose, na, ji tiesiog viską padarė pagal taisykles, tik labai greitai, ir dar nespėjau uždusęs atsikvėpti, o jau viskas buvo sutvarkyta ir lėkiau namo, prie kompiuterio, įkėlinėti Sodrai popierių.

Likus pusvalandžiui iki darbo dienos pabaigos, viskas buvo įkelta, užregistruota ir sutvarkyta, o aš galvojau, kad per tą dieną sutikau gal penkiolika žmonių, asmeniškai arba telefonu, ir absoliučiai visi buvo patys geriausi, paslaugiausi ir norintys padėti, kokius tik galėtumėte susapnuoti ir įsivaizduoti. O jūs sakote – karma.

Tiesiog aplinkui labai daug gerų žmonių. Aplink jus, esu tikras, taip pat. Pagalvokite kartais apie juos ir jiems, atsiradus progai, padėkokite, nes tada bus geriau ir jums.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Juos trėmė būriais: šaltis, blakės, purvini barakai, artimieji mirdavo ant rankų (8)

Ilgai nesiryžau rašyti apie šeimos tremtį. 1989 ir 1991 m. kraštotyrininkų paprašyta šiek tiek parašė mama, jos prisiminimai buvo publikuoti Panevėžio rajono spaudoje. Apie gyvenimą Sibire daug kalbėjomės namuose. Užsirašinėjau, pati stengiausi prisiminti patirtą siaubą,bet knygos nerašiau, buvo tik pabandymas aprašyti vieną kitą epizodą iš mūsų tremties, savo mintimis dalinasi knygą „Sibiras vaiko akimis“ parašiusi Dainora Urbonienė.

E. Lucasas. Kodėl Putiną baugina 1917-ieji (111)

Putinizmas verpiamas iš trijų skirtingų spalvų gijų: raudonos, baltos ir rudos. Jis šlovina Sovietų Sąjungos pasiekimus („raudona“), ypač triumfą prieš Hitlerį per Antrąjį pasaulinį karą. Jis garbina carų imperiją („balta“); Rusijos Ortodoksų Bažnyčia kanonizavo nužudytuosius Romanovus.

K. Girnius. Negana rūpintis savais emigrantais (59)

Trečiadienį Didžioji Britanija oficialiai inicijuos Europos sąjungos (ES) sutarties 50-ąjį straipsnį ir pradės dvejus metus truksiančias derybas dėl pasitraukimo iš ES. Paprastai skyrybos yra nemalonus procesas, ar skirtųsi vyras ir žmona, ar institucijos.

I. Makaraitytė. Nepirkai bilieto – remi G. Kėvišą, arba šalin rankas nuo V. Adamkaus (420)

„Noriu pranešti, kad, vadovavęs Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui penkiolika metų, esu apsisprendęs ir toliau eiti šias pareigas“, – teigė G. Kėvišas. Jo pozicija publikuota dienraštyje „Lietuvos rytas“. Užsakomajame rašinyje.

B. Brunalas. J. Basanavičiaus apsireiškimas: ar statysime patriarchui Lurdą? (30)

Makabriška Jono Basanavičiaus paminklo vizijų istorija – tai mūsų patriarcho apsireiškimas. Jonas Basanavičius, jei tikėsime reinkarnacijos ar dvasių pasaulio tikrumu, sugrįžo ir subtilia forma, nedaugiažodžiaudamas mostelėjo pirštu į mūsų intelektinės sveikatos ir potencijos sutrikimus. Tautos vienytojo pasirodymas estetiškai keistomis formomis apnuogino tiesą – valstybės mastu kultūros gyvybingumas sustojo ir ėmė ristis į antrąją gyvavimo pusę.