A. Užkalnis. Jūs grįžote geresni

 (265)
Aš dažnai pirmasis pastebiu keistus dalykus, kuriuos kiti drovisi arba nenori pastebėti. Mat esu pastabus, toks jau esu. Man tas yra duota.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Tai štai, jūs visi pastebėjote tik tai, kad miestų gatvės prisipildė žmonių ir automobilių, kamščiai nutyso net ten, kur visi pamiršo, kad gali būti kamščiai, ir visos kelionės pailgėjo nuo penkių minučių iki 45 minučių. Apie tai dar pakalbėsime. Tačiau ar pastebėjote, kad visi grįžo daug geresni, nei išvažiavo?

Tai – mieliausias rudens laikas, bobų vasara, kurios net taip vadinti nesigauna, nes moterys dar nepavirtusios bobomis, kaip ir vyrai dar ne visi spėjo pavirsti bjauriais diedais, ir dabar žmonės tokie geri, kokie kitą kartą jau bus tik per Kalėdas, kai švieselės, muzika ir sniegas net ir didžiausius niurgzlius privers truputėlį atsipalaidoti ir kreivai šyptelėti.

Štai jie, bekraščių daugiabučių kanjonų gyventojai, apsirūpinę gyvenamuoju būstu tarp kartoninių sienų ir kartoniniais lizinginiais automobiliais, rytais stumiantys ir traukiantys jau pabalusius nuo ankstyvo kėlimosi vaikus. Nuo mamų dar nenusitrynė Šventosios ir Antalijos įdegis, ir jų kažkada buvusių gražių veidų dar nesubjaurojo nuolatinio šūdo kandimo išraiška. Vaikai anksti kėlėsi dar tik kelis kartus, ir turbūt dar tik vieną kartą buvo tampyti po prekybos centrus pirkti kuprinių ir spalvotų pieštukų ir skriestuvų pagal mokyklos duotą sąrašą (iš to sąrašo neprireiks nieko, išskyrus kuprinę, nes skriestuvai ir pieštukai išsimėtys pirmąją savaitę ir pradings kažkur gelmėse, po tūkstančių metų archeologai po Vilniumi ras šimtų milijonų spalvotų pieštukų sankaupas). Jie jau pabalę, bet dar nepervargę, dar nepavirtę irzliais mokyklos ir būrelių iškankintais žvėriukais, kuriuos ištampytų nervų tėvai valkios po nuobodžius klasės draugų gimtadienius prekybos centrų žaidimų salėse. Dabar jie vis dar gyvena vasaros nerūpestingumu, pagautais pokemonais ir sudaužytais išmaniųjų stikliukais.

Jūs nepatikėsite, bet, grįžę iš atostogų, radome kaimynės laišką po valytuvu, kuriame ji papasakojo, kad netyčia barkštelėjo savo automobilio durelėmis vieno iš mūsų automobilių dureles, ir, nors jai nesimato jokio įbrėžimo, jei mes ką nors pamatytume, tai ji pasiruošus mus išklausyti. Aš ilgai apžiūrinėjau automobilį ir nepamačiau nieko, išskyrus tai, kad plautas tik prieš atostogas.
Andrius Užkalnis

Mamos ir tėvai daugiabučių kiemuose vis dar civilizuotai ir kantriai bendrauja vieni su kitais, net ir su tais kaimynais, kurie užstato jiems automobilius stovėjimo aikštelėse savo automobiliais, ilgai knisasi rankinėse, užtverdami kelią visiems, nes neprisimena, kur pasidėjo distancinį pultelį nuo užtvaro. Kaimynai net dosniai vieni kitiems pakelia tuos užtvarus ir atrakina laiptinės duris, kai kaimynė vėl knisasi rankinėje, nes niekaip neranda laiptinės magnetinio rakto. Jūs nepatikėsite, bet, grįžę iš atostogų, radome kaimynės laišką po valytuvu, kuriame ji papasakojo, kad netyčia barkštelėjo savo automobilio durelėmis vieno iš mūsų automobilių dureles, ir, nors jai nesimato jokio įbrėžimo, jei mes ką nors pamatytume, tai ji pasiruošus mus išklausyti. Aš ilgai apžiūrinėjau automobilį ir nepamačiau nieko, išskyrus tai, kad plautas tik prieš atostogas.

Gatvėse vairuotojai vieni kitus praleidžia, išleidžia iš kiemų ir tarpuvarčių, leidžia apsisukti ir net neniršta, kai žinutę rašantis vairuotojas priekyje nepastebi žalio šviesoforo signalo. Vienam tokiam, kuris vilkosi priekyje (vairuotojas buvo kaip senas grybas, vos matėsi už vairo) ir kosėjo mėlynais dūmais, po ketvirto pražiopsoto šviesoforo net pyptelėjau, ir iškart pasijutau, kaip nervingas nekantruolis, kuriam ne vieta rudenėjančiame Vilniuje. Pravažiuodamas pro jį, pamojavau, pridėjau ranką prie krūtinės, girdi, atsiprašau, seneli, neturėjau taip daryti, tu snausk kaip snaudęs, tau jau vis tiek nebeilgai liko. Jei ne tau, tai tavo automobiliui – tikrai.

Net ir tos ponios dabar, rugsėjo pradžioje, yra beveik įgavusios žmogaus pavidalą, ir kartais net sugeba kažką nusipirkti ir tyliai pasitraukti, nė karto nesmogusios mirtino smūgio. Ne, jos po atostogų Labanore ar Nidoje netapo mielomis, bet net jų šaltose, juodose širdyse žudikės instinktas kiek priblėsęs.
Andrius Užkalnis

Į darbą sporto klubuose ir kavinėse, prie klientų aptarnavimo barikadų, stojo nauji šviežiai įdarbintų studentų pulkai, bataljonai ir brigados. Pasipuošę išdidžiomis lentelėmis „Austėja – MOKINĖ“, jie nervingai, bet vis dar kantriai ir geranoriškai bando nieko nepamiršti ir teisingai mušti į kasą, bet jiems labai nesiseka, todėl kantrybę turi galimybę parodyti jų vyresnės kolegės ir net tos ponios nuo trisdešimt penkerių metų, kurios jaučiasi labai gražios ir organizuotos, tačiau kartu jaučia pareigą nuolatos įsižeisti nuo kiekvienos smulkmenos, traukti orą ir jį pūsti per išpuoselėtas šnerves ir kilnoti tobulos formos antakius virš vartomų akių.

Tos ponios paprastai yra šėtono dukros, ateinančios į kiekvieną vietą, kur jas kas nors aptarnauja arba joms ką nors parduoda, kaip į bokso ringą, ir su gyvatės šypsena laukiančios, kol jas aptarnaujantieji padarys menkiausią klaidelę.

Jos laukia nebarbendamos pirštų į prekystalį ir grėsmingai tylėdamos, tik pro suspaustas lūpas kyščioja vos matomas angies geluonis. Jos – prekybos centrų ir tinklinių kavinių plėšrūnės, ir jos žino, ką daro: jos nieko neima nelaisvėn, nes jos čia atėjo ne žaisti, bet sunaikinti priešo. Ne į tą pusę pasukai putas kapučino puodelyje ir po pusės sekundės tu nokaute: pasigirs mirtinas šnypštimas, po kurio seks sarkastiškas, tobulai ištartas (nei per garsiai, nei per tyliai, ir tikrai nepakėlus tono) klausimas, nuo kurios studentės su prijuoste širdis trumpam sustos, ir jos diena bus sugadinta, o pasitikėjimas savo jėgomis bus sugriautas kelioms dienoms. Šėtono dukra tobula šukuosena, brangia rankine ir tvarkingu kostiumėliu to ir norėjo. Ji juk atėjo ne kavos: jai reikia pasikrauti energijos po to, kai ją pačią darbe terorizuoja viršininkas, ir dar ji grįžusi vakare namo pasakos savo gana tyliam vyrui, kokią jauną vėplą ji šiandien kavinėje ar parduotuvėje ji suvartė (vyras po metų-kitų ją paliks dėl lygiai tokios jaunos, bet mielos merginos, gal net ir dėl tos pačios, bet tai jau kita istorija – nors ji tai jaučia ir iš anksto keršija jauniklėms už būsimą skriaudą).

Net ir tos ponios dabar, rugsėjo pradžioje, yra beveik įgavusios žmogaus pavidalą, ir kartais net sugeba kažką nusipirkti ir tyliai pasitraukti, nė karto nesmogusios mirtino smūgio. Ne, jos po atostogų Labanore ar Nidoje netapo mielomis, bet net jų šaltose, juodose širdyse žudikės instinktas kiek priblėsęs.

O ir pardavėjos, ir kasininkės dar neįgavusios savo įprastinio bjaurumo, ir, paklaustos kainos, nesako „ten parašyta“, ir tiesiog nurodo kainą, nešnypšdamos. Lapkričio ar kovo mėnesį turbūt apstulbtume, jei taip atsitiktų, o dabar, rugsėjį, tai normalu. Kaip ir meistrai automobilių dirbtuvėse, kurie dabar tiesiog paklausia, kas atsitiko, ir bando pataisyti gedimą, o ne laukia kliento pasisakymo, kad galėtų jį išgirdę iškalbingai patylėti, žiūrėdami į atėjusį nelaimėlį, kaip į besmegenę bakteriją, kad klientas pasijustų sutrintas į dulkes, nes paklausė tokios nesąmonės. Ne, šiaip jau, apie tuos meistrus aš užlanksčiau. Jie visada elgiasi vienodai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Tautos išdavikas, pražudęs ne vieną lietuvį: kaip veikė vienas žymiausių sovietų agentų (378)

Tai istorija, kuri sukasi apie kontroversišką profesoriaus Juozo Albino Markulio asmenybę, apie rezistentus ir jų išdavikus, herojus ir okupantų agentus, seniai pamirštas paslaptis ir atradimus naujai surastuose dienoraščiuose. Ąžuolas, Noreika, Erelis, Petrovas, Daktaras Narutavičius ir kiti slapyvardžiai lydės pagrindinį šios istorijos veikėją. Jo sukurtas įvaizdis iki šiol audrina vaizduotę.

A. Užkalnis. Galėjau būti alkoholikas (492)

Kiek atsimenu save – man dabar 46 metai – visą laiką gyvenau rizikos grupėje.

I. Makaraitytė. Apsikuopti nuo „bebrų“ ar uždaryti partiją? (412)

Saulius Skvernelis susierzino, Ramūnas Karbauskis – taip pat. Ir pastatė Gintautą Palucką, naują socialdemokratų partijos pirmininką į vietą. Valdančiųjų žaidimas paprastas – jiems reikia kuo mažiau sukrėtimų. Iš visur stumiami socialdemokratai buvo patogūs. Kad visai nenumirtų ir savo reikalingiems kadrams galėtų užtikrinti darbo vietas, laikosi įsikabinę kelių ministerijų ir tyliai pritaria beveik viskam.

A. Tapinas. Atmintinė, kaip apsisaugoti nuo gėjų-kanibalų (1142)

Telšiams šiemet fatališkai nesiseka. Jeigu būčiau piktas, pasakyčiau, kad čia grįžta karmos smūgiai už Lietuvai pagimdytus politikus, bet piktas nesu ir nesakysiu.

N. Vasiliauskaitė. LSDP nebeišgelbės niekas (244)

Kieno lyderiu yra šiuolaikinės „normalios“ partijos lyderis? Kaip jis atsiranda? Kokiu pagrindu? Ką tiksliai reiškia, kad jis – lyderis? Gal, pvz., jis – intelektualinis ar moralinis autoritetas partijos nariams? Idėjų generatorius? Neprilygstamas argumentų meistras, puikus oratorius, debatų nugalėtojas? Nejuokaukime taip.