Patarimas buvo toks geras, kad anuomet puikiai erzindavo referendumo bažnyčios parapijiečius, dienas leidžiančius baltose palapinėse be rankenų.
Jie niekada negalėjo sugalvoti tinkamo atsakymo. „Žemė yra svarbiausia, ką turime“, kartojo jie, niekaip negalėdami paaiškinti, kodėl jie patys neturi žemės, jei ji tokia jiems svarbi? Garsiausiai šnekėjo tie, kas su žeme niekaip nėra susiję – nei aria, nei sėja, nei kaime gyvena. Palapinėse parašus rinkdavo tie, kas gyvena miestų daugiabučiuose ir turi daug patirties parašų rinkimo srityje – dažniausiai jie nori uždrausti kaimynams ką nors statyti, perstatyti arba įrengti.
Dabar šitai prisiminiau, perskaitęs straipsnį, kad rinkėjams, pasirodo, yra labai patrauklios mintys apie tai, kad reikia riboti prekybą alkoholiu Lietuvoje. Tos pačios mintys, kurias atkakliai, kaip radijo pageidavimų koncertas, kartoja laimėjusieji rinkimus.
Pasiaiškinkime tokią situaciją. Sakykim, kas nors turi asmeninių problemų su alkoholiu. Geria per daug, per dažnai, ir alkoholis neigiamai veikia jų šeimyninį gyvenimą, darbą ir santykius su žmonėmis. Ką galima patarti tokiems žmonėms? Pripažinti, kad jie turi problemą (taip, atrodo, jie tai pripažįsta). Ir tada kokiu nors būdu pradėti tvarkyti savo alkoholio suvartojimą. Tam yra gydytojai, psichologai, priklausomybių specialistai.
Tačiau jie šito nenori, jie nori, kad valdžia uždraustų jiems gerti arba padarytų taip, kad jie pirktų mažiau alkoholio. Valdžia? Valdžia yra tikrai ne tie žmonės, kurie galėtų jums padėti.
Logiška? Protinga? Prasminga? Lygiai tiek pat, kaip ir valstiečių sumanymai apie alkoholio ribojimą.
Gerai, sakysite jūs, o kaip dėl tų atvejų, kai žmonės galbūt nori, kad valdžia atpratintų nuo stiklelio jų šeimos narį, artimąjį ar kaimyną? Tada aš klausiu – kodėl ne jie patys nori tvarkytis? Kodėl jie nori, kad giminaitį sutvarkytų visi? Ir užvis labiau, kodėl valdžia?
Todėl, kad jie patys nežino, kaip tai padaryti, gal ir bandė (nesėkmingai), bet greičiausiai net nebandė. Jie patys netiki savo jėgomis, ir tam turi labai gero pagrindo: yra beviltiškai netikę ir jiems niekas nesigauna, ne tik alkoholikų artimoje aplinkoje reabilitavimas. Daugelis jų kiemo negali kiemo pasišluoti ir langų išsiplauti, o jūs galvojate, kad jie kam nors padės kovoti su jų priklausomybe?
Man keistas toks dalykas: visus šamurliakus su etiketėmis, spirituotas vaisių-uogų vynų pamazgas ir šaltus šnypštavynius, nekalbant jau apie stipriuosius smegenų tirpiklius, išgeria būtent tas kontingentas auksiniais dantimis ir be dantų, kuris aršiausiai balsavo už žadančius apriboti tų gėrimų vartojimą. Čia tas pats, lyg kišenvagiai balsuotų už prigrūstų autobusų uždraudimą, nes juose dažniausiai krausto kišenes. Tų žmonių nesuprasi.
Primityvios bendruomenės tikėdavo tuo, kad būgnais gali prisišaukti lietų, o mūsų primityvūs rinkėjai tiki Karbauskio burtais. Seime, girdi, nepardavinės alkoholio. Tame nieko blogo, parlamentarai ras kur išgerti. Nuo to kažkas kažkam pagerės? Papasakokite man dar ką nors. Aš vis laukiu, kada valstiečių partija pažadės ankstesnį pavasarį, privaloma tvarka perkabindama termometrus į pietinę namo pusę.
Nuo XX amžiaus žmonija turėjo pakankamai patirties, kad labai gerai žinotų, kas atsitinka su visuomenėmis, kurios užsiima žmonių troškimų ir silpnybių reguliavimu, ypač kiek tai susiję su alkoholiu. Tokios šalys arba užaugina organizuotą nusikalstamumą (kaip Amerikoje), kuris paskui gyvuoja dešimtmečiais, arba padaro alkoholizmą nacionaliniu sportu, pasididžiavimu ir gyvenimo prasme, kaip Sovietų Sąjungoje arba Suomijoje (supras kiekvienas, kas matė suomius kelte iš Helsinkio į Taliną, kurie nusitašo iki vėmimo, dar laivui neišplaukus iš uosto, ir paskui tris dienas sėdi tylėdami Talino viešbutyje su buteliu ant stalo, nueidami tik iki tualeto). Dar kitos šalys tampa Iranu ir Saudo Arabija. Gero rezultato nepasitaikė niekam. Švedija? Švedija pirmauja pasaulyje pagal savižudžių skaičių. Jūs juk labai mėgstate akcentuoti Lietuvos savižudžius. Kodėl neprisimenate apie Švedijos pavyzdį? Nes esate nesąžiningi pliurpalo tiražuotojai, kurie gali bendrauti tik su tais, kas nieko neišmano.
Bet kas, siūlantis alkoholio monopolį ir drakoniškus apribojimus, patenka į dvi kategorijas:
(a) yra ciniškas šarlatanas ir meluojantis politinis manipuliatorius, kuris žino, ką daro, ir vis tiek daro tai – jis žino, kad apribojimai nepasieks žadamo rezultato, bet pačios pastangos patiks lengvatikiams, ir to pakanka;
(b) yra tiek bukas, kad pats siūlo radikalius vaistus, net nepasidomėjęs, kokia yra jų vartojimo klinikinė patirtis ir ką sako anksčiau jais gydyti ligoniai ir juos gydę gydytojai.
Valstiečiai yra tuo įdomus, kad į juos pasižiūrėjus, aš niekada nežinau, ar jų siūlomos priemonės yra labai ciniškos, ar labai durnos, ar galbūt dviejų savybių mišinys. Čia tas pats, kaip pačios bukiausios televizijos laidos: sunku žinoti, ar vedėjai, esantys kadre, ir redaktoriai, renkantys pašnekovus, yra labai kvaili (nes užduoda tokius idiotiškus klausimus, sukvietę bukumo olimpiadų prizininkus), ar tokiais apsimeta (kas reikštų, kad jie neturi padorumo ar gėdos). Lengva patikėti abiem variantais.
