A. Užkalnis. Filmuokime laidotuvių kuo daugiau

 (414)
Gali būti, kad prie šio įrašo bus parašyta „juodas humoras“, tačiau šį kartą humoro iš manęs jokio. Tik rimtumas, kaip ir pridera.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Anądien internete pasirodė prabangių ir makabriškų laidotuvių vaizdo įrašas, kuris ne tik pasiekė visko mačiusių garsenybių akis, bet ir susirinko maždaug dešimt tūkstančių kartų peržiūrų daugiau, nei planavo jo gamintojai. Tikėjosi šešių peržiūrų, gavo šešiasdešimt tūkstančių.

Dabar vaizdo įrašas jau išimtas, gal dėl to, kad kūrėjams pasidarė gėda (mažai tikėtina), o gal todėl, kad iš šio vaizdo įrašo rudenį bus dokumentinis filmas, visose salėse, su spragėsiais, ir dar galima bus nusipirkti plastmasinių žaisliukų, kur, kaip pokemonus ar jau pamirštus puponautus, galima bus surinkti visus mažyčius laidotuvių puotos dalyvius, perkant mėsainio komplektą: ir Kęstas, ir Aleksas, ir tetutės Rima, Svieta, Leokadija, Sandra, ir, aišku, pagrindinis prizas, pati Regina mažame spalvingame plastiko karstelyje. Vaikai žais tomis figūrėlėmis ir keisis jomis, o padidėję mėsainių pardavimai padės mūsų ekonomikai.

Natūralu, kad vaizdo įrašas, kaip kiekvienas sėkmingas audiovizualinis produktas, susilaukė didelio dėmesio. Gal tyčia, gal netyčia. O gal jie kaip tik planavo velionę išlydėti į kitą pasaulį su trenksmu: karste gulinčios nabašnikės veidas, filmuotas dramatiškai stambiais planais, mąslūs gedėtojų profiliai, kaip ir smagi užstalė ir cingu-lingu taurelių fejerverkai negalėjo žiūrovų palikti abejingų.

Deja, bet pasmerkimo susilaukė, žinoma, kaip tik tie, kas iš šitos šėtoniškos puotos šaipėsi, o ne tie, kas filmavosi su lavonu, prie lavono ar lavono fone; ne tie, kas filmavo, ne tie, kas šitą iškrypėlišką raganų pasiutpolkę į internetą išklojo ir visiems parodė.
Andrius Užkalnis

Net nekeista, ir, deja, ne deja, bet pasmerkimo susilaukė, žinoma, kaip tik tie, kas iš šitos šėtoniškos puotos šaipėsi, o ne tie, kas filmavosi su lavonu, prie lavono ar lavono fone; ne tie, kas filmavo, ne tie, kas šitą iškrypėlišką raganų pasiutpolkę į internetą išklojo ir visiems parodė.

Čia jau taip įprasta. Lietuvoje dėl visko kalta valdžia ir žurnalistai. Valdžios čia niekas neapkaltino (nebent gal tuo, kad moteris apskritai numirė, nes normalioje, civilizuotoje šalyje būtų gyvenusi iki trijų šimtų metų ir gavusi orią pensiją paskutinius 250 iš jų, kaip Vokietijoje), tačiau, oi jau tie žurnalistai. Kaip jiems negėda? Jei kas nors sugalvotų krematoriumo krosnyje picas kepti arba šašlykiukus, ir apie tai parašytų spauda, esu tikras, visi dėl to kaltintų spaudą.

Dar kažkas pastebėjo, kad ten, girdi, yra romų bendruomenės atstovai, ir todėl negalima iš jų juoktis. Pirmiausia, nepamačiau ten nieko etninio – elgesys buvo toks pat, kaip ir pusės Lietuvos gyventojų, su gedulingais pietumis, kuriuose mišrainės, vyniotiniai, savo atsineštas brendis, pigus pusiau saldus vynas ir velionio portretas ant specialaus skoningo staliuko, kad visi prisimintų, dėl ko čia susirinko, ir puotaudami patys sau sakytų „nuo ko Romas numirė, tuo mes ir gydomės“. Nes nėra geresnio būdo pagerbti numirusį nuo kepenų cirozės, negu visiems darniai pakelti taureles to paties brendžiuko, kuris Romą ir nužudė. Pakaruoklio namuose geras tonas būtų visiems vyrams, pakėlus tostus, susiveržti kaklaraiščius ir teatriškai pakosėti. Čia jums per baisus būdas išlydėti velionį? Kaip keista, aš tai maniau, kad kai jūs jau vienam pasakėte sudiev medaus torto gabalėliu, arba atsisveikinimo tikslais ant šviežiai sukasto kapo dėliojote maisto atliekas ir ant numirėlio, užkasto po velėna, trypėte dumblinais sportbačiais ir svaiginotės alkoholiu, aš maniau, jums nieko nėra švento.

Jei kas nors sugalvotų krematoriumo krosnyje picas kepti arba šašlykiukus, ir apie tai parašytų spauda, esu tikras, visi dėl to kaltintų spaudą.
Andrius Užkalnis

Ar ten buvo lietuviai, romai, žydai ar italai, nėra svarbu – žmonės baisisi atsilikusiais, laukiniais papročiais, o ne priekabiauja prie tautybės. Sicilijos kalnų kapinėse man yra makabriški tie laidojimo mauzoliejai, iš kurių karštą dieną eina kvapelis dešimtmečiais, ir ne todėl, kad mirusysis, pagal lietuvišką priežodį, būtų prisiminęs persti, o todėl, kad ne visai higieniškai susicukravę būna tie išėjusieji. Gal kažkam patinka („pauostyk, kaip smirda močiutė – visai kaip gyva“), kitiems tai - baisi praeities liekana.

Užvis kvailiausias ir bukiausias pasiteisinimas yra „pas juos taip priimta“, girdi, kaip kas nori, tas taip švenčia laidotuves, čia tradicija, o „tradicijas reikia gerbti“. Tai yra toks idiotiškas pasakymas, toks priešiškas civilizacijai ir kultūrai, kad su juo nebūtų gražu net ir ginčytis, bet tik labai jau daug yra tokių, kurie taip pat galvoja: tradicija yra visada gerai, visada gražu, ir visada saugoma nuo pašaipos ar kritikos. Todėl teks kai ką paaiškinti jums, kad žinotumėte ir taip niekada nenusišnekėtumėte.

Kai žmogus yra mąstantis ir einantis į priekį, jis žiūri į tradicijas kritiškai ir neima girtas vairuoti tik todėl, kad ir jo tėvas, ir senelis darė tą patį. „Jonas muša žmoną, na ir kas, pas juos šeimoje taip priimta, jo mamą tėtis irgi mušdavo.“ Mes smirdime prakaitu, nes retai prausiamės, nesivalome dantų ir mūsų juodos panagės, nes pas mus taip priimta. Gerbkite mus už tai. Diedukas nenuleidžia tualete vandens po savęs, jis taip pratęs. Tai graži senolio tradicija.

Atsilikusios visuomenės visada sako apie savo tradicijas „pas mus taip priimta“ ir rėkia, kad papročius reikia gerbti – tik todėl, kad nieko geresnio ar protingesnio negalima pasakyti apie visą tą siaubą, kuris yra pateisinamas tik todėl, kad mes seniai taip darome.
Andrius Užkalnis

Atsilikusios visuomenės visada sako apie savo tradicijas „pas mus taip priimta“ ir rėkia, kad papročius reikia gerbti – tik todėl, kad nieko geresnio ar protingesnio negalima pasakyti apie visą tą siaubą, kuris yra pateisinamas tik todėl, kad mes seniai taip darome. Kaip kitaip pateisinsi raganų deginimą, moterų užmušimą akmenimis, ritualinius korimus miesto aikštėse, baudžiamąsias galūnių amputacijas, ritualinį apakinimą, kūdikių žalojimą grožio labui, daugpatystę, lyties organų ritualinį žalojimą, incestą, romantiškus santykius su kanopiniais galvijais vienišose kalnų bendruomenėse, kai šalia nėra moterų arba kai jų yra, bet galvijai savo išvaizda nuo jų skiriasi į teigiamą pusę, gentinius žudymus, vergovę, sakralinius prievartavimus, nepilnamečių ištekinimą, gydymą šarlatanų užkalbėjimais ir greituosius kreditus. Taip jau pas mus priimta.

Žmonės pasidaro geresni, kai atsisako atsilikusių papročių, o jų atsisako, kai supranta, kad taip elgtis gėda, ir aplinkiniai gali pasmerkti. Šveicarai irgi ne visada buvo tokie tvarkingi ir švarūs, tik kažkada šiukšlinimas pasidarė nebepriimtinas, ir dabar švara ten yra norma. Mes Lietuvoje irgi panašiai evoliucionuojame, ir gana sėkmingai: vairavimas išgėrus nebėra socialiai priimtinas, vaikų niekas nedaužo prekybos centruose aplinkinių akivaizdoje, beveik nebeliko skrepliuojančių arba besišnirpščiančių nosį ant žemės, ir nuorūką iš automobilio išmetęs pro langą kitų eismo dalyvių yra nužvelgiamas kaip reta, reliktinė išgamos rūšis, kurios gerbti gal ir nereikia, bet nebe daug tokių liko, todėl žiūrėkit, vaikai, kokių būdavo dėdžių prieš trisdešimt metų.

Todėl atsilikusius papročius reikia filmuoti ir rodyti kuo plačiau, kad visi žiūrėtų, baisėtųsi, ir kad kitą kartą, kai kas nors su kamera artinsis prie numirėlio su ketinimu asmenukę užsimesti, visi sušnypštų: „Ką darai? Nori, kad apie mus irgi parašytų ir visa Lietuva tyčiotųsi?“. Taip mes pamažu pasieksime pažangą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Tautos išdavikas, pražudęs ne vieną lietuvį: kaip veikė vienas žymiausių sovietų agentų (289)

Tai istorija, kuri sukasi apie kontroversišką profesoriaus Juozo Albino Markulio asmenybę, apie rezistentus ir jų išdavikus, herojus ir okupantų agentus, seniai pamirštas paslaptis ir atradimus naujai surastuose dienoraščiuose. Ąžuolas, Noreika, Erelis, Petrovas, Daktaras Narutavičius ir kiti slapyvardžiai lydės pagrindinį šios istorijos veikėją. Jo sukurtas įvaizdis iki šiol audrina vaizduotę.

A. Užkalnis. Galėjau būti alkoholikas (434)

Kiek atsimenu save – man dabar 46 metai – visą laiką gyvenau rizikos grupėje.

I. Makaraitytė. Apsikuopti nuo „bebrų“ ar uždaryti partiją? (412)

Saulius Skvernelis susierzino, Ramūnas Karbauskis – taip pat. Ir pastatė Gintautą Palucką, naują socialdemokratų partijos pirmininką į vietą. Valdančiųjų žaidimas paprastas – jiems reikia kuo mažiau sukrėtimų. Iš visur stumiami socialdemokratai buvo patogūs. Kad visai nenumirtų ir savo reikalingiems kadrams galėtų užtikrinti darbo vietas, laikosi įsikabinę kelių ministerijų ir tyliai pritaria beveik viskam.

A. Tapinas. Atmintinė, kaip apsisaugoti nuo gėjų-kanibalų (1123)

Telšiams šiemet fatališkai nesiseka. Jeigu būčiau piktas, pasakyčiau, kad čia grįžta karmos smūgiai už Lietuvai pagimdytus politikus, bet piktas nesu ir nesakysiu.

N. Vasiliauskaitė. LSDP nebeišgelbės niekas (243)

Kieno lyderiu yra šiuolaikinės „normalios“ partijos lyderis? Kaip jis atsiranda? Kokiu pagrindu? Ką tiksliai reiškia, kad jis – lyderis? Gal, pvz., jis – intelektualinis ar moralinis autoritetas partijos nariams? Idėjų generatorius? Neprilygstamas argumentų meistras, puikus oratorius, debatų nugalėtojas? Nejuokaukime taip.