A. Užkalnis. Filmuokime laidotuvių kuo daugiau

 (414)
Gali būti, kad prie šio įrašo bus parašyta „juodas humoras“, tačiau šį kartą humoro iš manęs jokio. Tik rimtumas, kaip ir pridera.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Anądien internete pasirodė prabangių ir makabriškų laidotuvių vaizdo įrašas, kuris ne tik pasiekė visko mačiusių garsenybių akis, bet ir susirinko maždaug dešimt tūkstančių kartų peržiūrų daugiau, nei planavo jo gamintojai. Tikėjosi šešių peržiūrų, gavo šešiasdešimt tūkstančių.

Dabar vaizdo įrašas jau išimtas, gal dėl to, kad kūrėjams pasidarė gėda (mažai tikėtina), o gal todėl, kad iš šio vaizdo įrašo rudenį bus dokumentinis filmas, visose salėse, su spragėsiais, ir dar galima bus nusipirkti plastmasinių žaisliukų, kur, kaip pokemonus ar jau pamirštus puponautus, galima bus surinkti visus mažyčius laidotuvių puotos dalyvius, perkant mėsainio komplektą: ir Kęstas, ir Aleksas, ir tetutės Rima, Svieta, Leokadija, Sandra, ir, aišku, pagrindinis prizas, pati Regina mažame spalvingame plastiko karstelyje. Vaikai žais tomis figūrėlėmis ir keisis jomis, o padidėję mėsainių pardavimai padės mūsų ekonomikai.

Natūralu, kad vaizdo įrašas, kaip kiekvienas sėkmingas audiovizualinis produktas, susilaukė didelio dėmesio. Gal tyčia, gal netyčia. O gal jie kaip tik planavo velionę išlydėti į kitą pasaulį su trenksmu: karste gulinčios nabašnikės veidas, filmuotas dramatiškai stambiais planais, mąslūs gedėtojų profiliai, kaip ir smagi užstalė ir cingu-lingu taurelių fejerverkai negalėjo žiūrovų palikti abejingų.

Deja, bet pasmerkimo susilaukė, žinoma, kaip tik tie, kas iš šitos šėtoniškos puotos šaipėsi, o ne tie, kas filmavosi su lavonu, prie lavono ar lavono fone; ne tie, kas filmavo, ne tie, kas šitą iškrypėlišką raganų pasiutpolkę į internetą išklojo ir visiems parodė.
Andrius Užkalnis

Net nekeista, ir, deja, ne deja, bet pasmerkimo susilaukė, žinoma, kaip tik tie, kas iš šitos šėtoniškos puotos šaipėsi, o ne tie, kas filmavosi su lavonu, prie lavono ar lavono fone; ne tie, kas filmavo, ne tie, kas šitą iškrypėlišką raganų pasiutpolkę į internetą išklojo ir visiems parodė.

Čia jau taip įprasta. Lietuvoje dėl visko kalta valdžia ir žurnalistai. Valdžios čia niekas neapkaltino (nebent gal tuo, kad moteris apskritai numirė, nes normalioje, civilizuotoje šalyje būtų gyvenusi iki trijų šimtų metų ir gavusi orią pensiją paskutinius 250 iš jų, kaip Vokietijoje), tačiau, oi jau tie žurnalistai. Kaip jiems negėda? Jei kas nors sugalvotų krematoriumo krosnyje picas kepti arba šašlykiukus, ir apie tai parašytų spauda, esu tikras, visi dėl to kaltintų spaudą.

Dar kažkas pastebėjo, kad ten, girdi, yra romų bendruomenės atstovai, ir todėl negalima iš jų juoktis. Pirmiausia, nepamačiau ten nieko etninio – elgesys buvo toks pat, kaip ir pusės Lietuvos gyventojų, su gedulingais pietumis, kuriuose mišrainės, vyniotiniai, savo atsineštas brendis, pigus pusiau saldus vynas ir velionio portretas ant specialaus skoningo staliuko, kad visi prisimintų, dėl ko čia susirinko, ir puotaudami patys sau sakytų „nuo ko Romas numirė, tuo mes ir gydomės“. Nes nėra geresnio būdo pagerbti numirusį nuo kepenų cirozės, negu visiems darniai pakelti taureles to paties brendžiuko, kuris Romą ir nužudė. Pakaruoklio namuose geras tonas būtų visiems vyrams, pakėlus tostus, susiveržti kaklaraiščius ir teatriškai pakosėti. Čia jums per baisus būdas išlydėti velionį? Kaip keista, aš tai maniau, kad kai jūs jau vienam pasakėte sudiev medaus torto gabalėliu, arba atsisveikinimo tikslais ant šviežiai sukasto kapo dėliojote maisto atliekas ir ant numirėlio, užkasto po velėna, trypėte dumblinais sportbačiais ir svaiginotės alkoholiu, aš maniau, jums nieko nėra švento.

Jei kas nors sugalvotų krematoriumo krosnyje picas kepti arba šašlykiukus, ir apie tai parašytų spauda, esu tikras, visi dėl to kaltintų spaudą.
Andrius Užkalnis

Ar ten buvo lietuviai, romai, žydai ar italai, nėra svarbu – žmonės baisisi atsilikusiais, laukiniais papročiais, o ne priekabiauja prie tautybės. Sicilijos kalnų kapinėse man yra makabriški tie laidojimo mauzoliejai, iš kurių karštą dieną eina kvapelis dešimtmečiais, ir ne todėl, kad mirusysis, pagal lietuvišką priežodį, būtų prisiminęs persti, o todėl, kad ne visai higieniškai susicukravę būna tie išėjusieji. Gal kažkam patinka („pauostyk, kaip smirda močiutė – visai kaip gyva“), kitiems tai - baisi praeities liekana.

Užvis kvailiausias ir bukiausias pasiteisinimas yra „pas juos taip priimta“, girdi, kaip kas nori, tas taip švenčia laidotuves, čia tradicija, o „tradicijas reikia gerbti“. Tai yra toks idiotiškas pasakymas, toks priešiškas civilizacijai ir kultūrai, kad su juo nebūtų gražu net ir ginčytis, bet tik labai jau daug yra tokių, kurie taip pat galvoja: tradicija yra visada gerai, visada gražu, ir visada saugoma nuo pašaipos ar kritikos. Todėl teks kai ką paaiškinti jums, kad žinotumėte ir taip niekada nenusišnekėtumėte.

Kai žmogus yra mąstantis ir einantis į priekį, jis žiūri į tradicijas kritiškai ir neima girtas vairuoti tik todėl, kad ir jo tėvas, ir senelis darė tą patį. „Jonas muša žmoną, na ir kas, pas juos šeimoje taip priimta, jo mamą tėtis irgi mušdavo.“ Mes smirdime prakaitu, nes retai prausiamės, nesivalome dantų ir mūsų juodos panagės, nes pas mus taip priimta. Gerbkite mus už tai. Diedukas nenuleidžia tualete vandens po savęs, jis taip pratęs. Tai graži senolio tradicija.

Atsilikusios visuomenės visada sako apie savo tradicijas „pas mus taip priimta“ ir rėkia, kad papročius reikia gerbti – tik todėl, kad nieko geresnio ar protingesnio negalima pasakyti apie visą tą siaubą, kuris yra pateisinamas tik todėl, kad mes seniai taip darome.
Andrius Užkalnis

Atsilikusios visuomenės visada sako apie savo tradicijas „pas mus taip priimta“ ir rėkia, kad papročius reikia gerbti – tik todėl, kad nieko geresnio ar protingesnio negalima pasakyti apie visą tą siaubą, kuris yra pateisinamas tik todėl, kad mes seniai taip darome. Kaip kitaip pateisinsi raganų deginimą, moterų užmušimą akmenimis, ritualinius korimus miesto aikštėse, baudžiamąsias galūnių amputacijas, ritualinį apakinimą, kūdikių žalojimą grožio labui, daugpatystę, lyties organų ritualinį žalojimą, incestą, romantiškus santykius su kanopiniais galvijais vienišose kalnų bendruomenėse, kai šalia nėra moterų arba kai jų yra, bet galvijai savo išvaizda nuo jų skiriasi į teigiamą pusę, gentinius žudymus, vergovę, sakralinius prievartavimus, nepilnamečių ištekinimą, gydymą šarlatanų užkalbėjimais ir greituosius kreditus. Taip jau pas mus priimta.

Žmonės pasidaro geresni, kai atsisako atsilikusių papročių, o jų atsisako, kai supranta, kad taip elgtis gėda, ir aplinkiniai gali pasmerkti. Šveicarai irgi ne visada buvo tokie tvarkingi ir švarūs, tik kažkada šiukšlinimas pasidarė nebepriimtinas, ir dabar švara ten yra norma. Mes Lietuvoje irgi panašiai evoliucionuojame, ir gana sėkmingai: vairavimas išgėrus nebėra socialiai priimtinas, vaikų niekas nedaužo prekybos centruose aplinkinių akivaizdoje, beveik nebeliko skrepliuojančių arba besišnirpščiančių nosį ant žemės, ir nuorūką iš automobilio išmetęs pro langą kitų eismo dalyvių yra nužvelgiamas kaip reta, reliktinė išgamos rūšis, kurios gerbti gal ir nereikia, bet nebe daug tokių liko, todėl žiūrėkit, vaikai, kokių būdavo dėdžių prieš trisdešimt metų.

Todėl atsilikusius papročius reikia filmuoti ir rodyti kuo plačiau, kad visi žiūrėtų, baisėtųsi, ir kad kitą kartą, kai kas nors su kamera artinsis prie numirėlio su ketinimu asmenukę užsimesti, visi sušnypštų: „Ką darai? Nori, kad apie mus irgi parašytų ir visa Lietuva tyčiotųsi?“. Taip mes pamažu pasieksime pažangą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

I. Makaraitytė. Nepirkai bilieto – remi G. Kėvišą, arba šalin rankas nuo V. Adamkaus (306)

„Noriu pranešti, kad, vadovavęs Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui penkiolika metų, esu apsisprendęs ir toliau eiti šias pareigas“, – teigė G. Kėvišas. Jo pozicija publikuota dienraštyje „Lietuvos rytas“. Užsakomajame rašinyje.

B. Brunalas. J. Basanavičiaus apsireiškimas: ar statysime patriarchui Lurdą? (20)

Makabriška Jono Basanavičiaus paminklo vizijų istorija – tai mūsų patriarcho apsireiškimas. Jonas Basanavičius, jei tikėsime reinkarnacijos ar dvasių pasaulio tikrumu, sugrįžo ir subtilia forma, nedaugiažodžiaudamas mostelėjo pirštu į mūsų intelektinės sveikatos ir potencijos sutrikimus. Tautos vienytojo pasirodymas estetiškai keistomis formomis apnuogino tiesą – valstybės mastu kultūros gyvybingumas sustojo ir ėmė ristis į antrąją gyvavimo pusę.

A. Užkalnis. Nenormalios bobos eina į kovą, arba klausimas, kurio niekas neuždavė M. Dargužaitei (263)

"Normalios bobos eina out" - švelniai chuliganiškas pavadinimas, kurį kino peržiūrų programai, renkančiai labdaros lėšas, davė sumanytojos prieš porą metų.

V. Laučius. Penkiasdešimt pilkų ES atspalvių (64)

Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude’o Junckerio neseniai pristatytame plane dėl Europos Sąjungos ateities po „Brexit” pateikiami penki Bendrijos raidos scenarijai (Baltoji knyga), ir nors būtent Britanijos pasitraukimas tapo šio dokumento akstinu, pateiktuose scenarijuose adekvačių politinių išvadų dėl „Brexit” kažkodėl nematyti.

A. Vaišnys. Kodėl taip ilgai užtruko sužinoti apie Operos teatro pūlinius? (147)

Daugelyje sostinių tokio nacionalinio teatro rūmai tampa ir Valstybės iškilmių, ir yra aukščiausia nacionalinių menininkų pripažinimo vieta, kur klasika paverčiama modernių autorių darbais. Berods, nuo 2010 metų Vasario 16-oji yra „iškelta“ iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro rūmų. Kaip pamenu, Prezidentės iniciatyva. Bet nė vienas kultūros ministras neatsakė sau į klausimą, kodėl?