A. Užkalnis. Esate žinomi? Jūs valdote šalį

 (257)
Juokinga būtų sakyti, kad DELFI įtakingiausiųjų rinkimai nepaliko abejingų. Kur ten abejingų. Visa skaitytojų ir komentatorių šalis sukilo į orą, su šakėmis ir su lenktu sukilėlio dalgiu, ir didis buvo balsų griausmas ir dantų griežimas, kai paskelbė DELFI rezultatus, ir lijo iš dangaus driežais ir varlėmis, o paskui nusėjo žemę skėriai, ir jų gausa uždengė saulę, ir stojo naktis.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Arba bent jau taip pasirodė, nes, iš tiesų, tautai buvo visiškai ne vis tiek, kas bus paskelbtas kuo, ir kurioje vietoje, ir kas po ko. Taip reaguojama tik per Euroviziją ir tik per krepšinio rinktinės formavimą, ir tai ten būna tų, kas muzikos neklauso ir krepšinio nežiūri, o štai įtakingiausiųjų rinkimai rūpi visiems.

Net tie, kas dorai nežino, už ką balsuos rudenį rinkimuose, net tie, kas dievagojasi, esą nežiūri televizijos ir neskaito žurnalų – visi jie, pasirodo, turi nuomonę, karštą kaip ugnikalnio lava, apie tautos nuomonių lyderius ir protų valdovus, tai yra, apie tuos, kas geruoju ar bloguoju, piktai ar linksmai, subtiliai ar šiurkščiai parenka mums visiems naujienas ir pokalbių temas, ir ką mes prisimename kitą dieną.

Pamatėme, kad labai mažai kas priklauso nuo to, kaip renkami įtakingiausieji ir kas už juos balsuoja. Gali rinkti autoritetai, gali rinkti numylėtiniai, gali rinkti nors ir Dievas, pasiėmęs aukštybėse planšetę, bet vis tiek lietuvis sakys, kad balsavo ne taip. Juo labiau, kad pakvietus balsuoti ir tautos atstovus, kitų tautos atstovų nėmaž neįtikino jų brolių ir seserų nuomonė. Lietuvis sutiks tik su tuo dešimtuku, dvidešimtuku ir šimtuku, kurį išrinks pats asmeniškai, ir tai dar išrinkęs pats su savim pasiginčys. „Ką aš čia išrinkau? Nu, nesąmonę išrinkau.“

Žinomumas yra lengvas ir paprastas tik tada, kai į jį žiūri iš šalies. Jis – kaip krepšinis: tritaškių mėtymas lengvas atrodo tik žiūrovams, kurie salėje arba prie televizorių ekranų. „Aš dar geriau sumėtyčiau, tik nenoriu.“
Andrius Užkalnis

Žinoma, didžiausio prieštaravimo nusipelnė pats asmenų pasirinkimas. Turbūt dešimtis tūkstančių kartų išgirdome apie tą ar kitą pavardę: „Kas šitas apskritai toks? Aš net jo nežinau.“ Ir begales kartų pakartota buvo, kad tas ar kitas žmogus nenusipelnė išrinkimo ar net nominavimo. „Jis tik todėl čia, kad žinomas. Pakankamai dažnai rodyk beždžionę per televiziją, ir ji irgi taps žinoma.“

Čia yra net dvi klaidos. Pirmoji. Beždžionė, ar koks kitas Dievo kūrinys, nebus žinoma todėl, kad ją kažkas sugalvojo rodyti per televiziją. Taip beveik niekada nebūna. Beždžionę gali rodyti per televiziją tada, kai ji jau žinoma ir garsi, ir kai žiūrovai ją noriai žiūri. Reiškia, ta beždžionė yra visai ne paprasta beždžionė, o kažkuo įdomi daugeliui, nes kitaip jos nerodytų.

Patikėkite, aš pakankamai dirbęs žiniasklaidoje, ir žinau, kad žiniasklaida niekada neužsiima stūmimu į priekį kažko, kas dar nėra priekyje. Visi tie, kas sugebėjo patekti į kadrą, į viršutinę tinklalapio nuotrauką arba į pirmąjį puslapį, kažką padarė, kažką sugalvojo, kad ten būtų, ir, patikėkite, jiems nebuvo labai lengva, nes jei būtų labai lengva, tikrai viršun patekti būtų vieni juokai. Žinomumas yra lengvas ir paprastas tik tada, kai į jį žiūri iš šalies. Jis – kaip krepšinis: tritaškių mėtymas lengvas atrodo tik žiūrovams, kurie salėje arba prie televizorių ekranų. „Aš dar geriau sumėtyčiau, tik nenoriu.“

Būk kuklesnis, moko mus visuomenė, kuri paskui apsisukusi raško savo pačios kuklumo vaisius – skurdą, vidutiniškumą, pasiekimų nebuvimą, ambicijų badą – ir pati čia pats skundžiasi, kad mes tokie nevykėliai, kad mūsų niekas negerbia, gaidina kas netingi, laiko už vergus, ir kodėl mes tokioje ašarų pakalnėje, belieka mums sprangi emigranto duonelė arba kapelis šaltoje žemelėje, užmirštas visų. Tai kas tave gerbs ir tavim žavėsis, jei tu pats savęs negerbi ir slampinėji, panarinęs galvą, ir dar loji ant visų, kas tik drįsta galvą pakelti.
Andrius Užkalnis

Antroji klaida, o gal greičiau nesąmonė, yra tai, kad žinomumas ir pažįstamumas yra vaizduojamas, kaip tokia šlykšti savybė, kuria negalima didžiuotis, o reikia kratytis ir apsimetinėti, kad čia tau yra nesvarbu. Visuomenės supratimu, jei kažkas yra įtakingas todėl, kad yra žinomas, matomas ir klausomas, tai čia labai blogai, nes tai yra nekuklu ir kažkaip neteisinga. Ir reikia apsimetinėti, kad tau pačiam tai labai svetima.

Iš esmės, tai kompleksuotos visuomenės trauma, lietuvių prakeiksmas: mes mėgstame nepatogiai jaustis dėl tų dalykų, kurie šiaip jau turėtų būti normalūs. Pinigai yra blogis, turtų siekimas yra nuodėmė, valdžios ir įtakos pojūtis yra nusikalstamai malonus, seksas yra neišvengiama blogybė (galimas tik dėl giminės pratęsimo, ir išjungus šviesą), o bet koks buvimas priešakyje, lyderio pozicijoje, yra vertas pasmerkimo ir priminimo: nesikelk čia labai, nebūk toks mandras, nestatyk iš savęs kažko tokio.

Lietuvis sutiks tik su tuo dešimtuku, dvidešimtuku ir šimtuku, kurį išrinks pats asmeniškai, ir tai dar išrinkęs pats su savim pasiginčys. „Ką aš čia išrinkau? Nu, nesąmonę išrinkau.“
Andrius Užkalnis

Būk kuklesnis, moko mus visuomenė, kuri paskui apsisukusi raško savo pačios kuklumo vaisius – skurdą, vidutiniškumą, pasiekimų nebuvimą, ambicijų badą – ir pati čia pats skundžiasi, kad mes tokie nevykėliai, kad mūsų niekas negerbia, gaidina kas netingi, laiko už vergus, ir kodėl mes tokioje ašarų pakalnėje, belieka mums sprangi emigranto duonelė arba kapelis šaltoje žemelėje, užmirštas visų. Tai kas tave gerbs ir tavim žavėsis, jei tu pats savęs negerbi ir slampinėji, panarinęs galvą, ir dar loji ant visų, kas tik drįsta galvą pakelti.

Mes juk net besišypsančių žmonių, dažniausiai, nemėgstam. „Ko čia toks išsišiepęs“.

Šį kartą, su tais įtakingiausiųjų rinkimais, yra tas pats. „Ko čia toks žinomas ir įtakingas? Pamatysi, baigsis tuoj tavo visi mandrumai.“

Žinomumas ir pažįstamumas yra tik įtakos instrumentai. Toks yra gyvenimas, kad jei nori, kad tave išgirstų, privalai turėti garsų balsą, daug pasitikėjimo savo jėgomis ir žiniomis, ir netingėti reikšti savo nuomonę ir santykį su viskuo.

Jei dar kartą perversite tuos sąrašus, pamatysite, kad išrinkti įtakingiausiais buvo žmonės, su kuriais galima nesutikti, kuriais galima dėl kažko piktintis, bet bent jau kiekvienas iš jų turi daug kažko, su kuo galima nesutikti, ir kuo galima piktintis, ir tai reiškia, kad kiekvienas jų yra gyvas ir palieka po savęs kažkokį pėdsaką žmonių protuose ir širdyse. Ir būtent tai ir daro juos įtakingais.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Kruvina Stalino mėsmalė: juos nužudė, tada nužudė jų vaikus. Nomenklatūra audringai plojo. (77)

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Komunizmas be grimo“ naujieną – Vladimiro Bešanovo knygą „Kruvina Raudonoji armija“ apie 1918 m. sukurtą sovietų kariuomenę ir pragaištingos Stalino „kadrų politikos“ poveikį jos istorijai.

K. Jovaišas. Skurdo Lietuva pati kalta dėl savo skurdo (645)

Ar yra veiksmingų būdų, kurie leistų radikaliai pakeisti situaciją skurdo Lietuvoje? Taip, iš esmės jų yra du – realus ir fantastinis. Realus būdas – organizuoti tokią loteriją, kurioje kiekvienas visuomenės išlaikytinis kiekvienais metais laimėtų po aukso puodą. Fantastinis būdas – pasiekti, kad toks asmuo liautųsi girtauti bei lėbauti ir pradėtų dirbti.

D. Leinartė. Patriarchaliniai stereotipai – smurto prieš moteris priežastis (188)

Patriarchaliniai stereotipai yra esminė smurto prieš moteris priežastis. Neatsitiktinai JT CEDAW Konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m., smurto ir stereotipų mažinimo ir naikinimo klausimams skirtas bendras straipsnis.

I. Makaraitytė. Sauliaus Skvernelio Pakso manevras? (364)

Kuo viskas baigsis? Tai yra klausimas, kuris tiesiog tvyro ore. Nes nesibaigti tiesiog negali.

P. Baršauskas. Ne akademikų norai, o kokybiniai kriterijai turi sudėlioti, kam su kuo jungtis (193)

Kaip klostosi aukštojo mokslo pertvarka? Išgirdęs tokį klausimą atsakau, kad džiaugiuosi ryžtu padaryti tai, ko nedarėme per visus 27 atkurtos nepriklausomybės metus. Tačiau ar džiaugiuosi pačiu pertvarkos procesu – tikrai ne.