A. Užkalnis. Emigrantams šitos Lietuvos siūlyti negalima

 (303)
Važiavau taksi per Vilniaus Senamiestį, ir automobilis barškėjo ir purtėsi ant išdaužyto Trakų gatvės grindinio, kuris buvo pasiekęs legendinį lygį. Grindinys priminė baisiausias Kauno vietas (tokias, kokios jos atrodė prieš tai, kai ten pagaliau sutvarkė gatves). Vairuotojas dūsavo ir kalbėjo apie tai, kad jau būtų pats laikas susitvarkyti, juo labiau, kad čia juk „reprezentacinė vieta“, kuria vežiojami ir užsieniečiai, ir ką jie apie mus pagalvos.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Sakau, dėl savęs gal irgi reikėtų susitvarkyti – o vairuotojas nesutiko: „Ką čia dėl mūsų, niekas dėl mūsų netvarkys, bent dėl svečių susitvarkytų.“ Tai aš su juo nesiginčijau, bet pats sau pagalvojau, kad štai jis, tas požiūris, kad svečiams reikia kitaip – jiems ir geresnis indų komplektas, ir šakutės, ir šaukštai išblizginti, jiems mes net ir kilimą išeiginį išvyniosime, o mums tai jau tiks bet kaip, pavalgysim makaronų tiesiai nuo keptuvės, apsirengsim tyskelnėm ir toliau gyvensim, kaip gyvenom. Bet svečiams pasirodykim iš geriausios pusės, tegu jie galvoja, kad mes gyvenam gražiau, negu mes gyvenam.

Taip pat galvoja žmonės atsilikusiose šalyse: Afganistane dažnai kelia vestuves ir skolinasi puotai ir nuotakos apdarams nežmoniškus pinigus, kuriuos paskui išsimokinėja penkiolika ar dvidešimt metų. Bet puota turi būti, prieš kaimynus reikia pasirodyti, tegu galvoja, kad gyvename kaip bajorai.

Lietuviai gal puotoms ir nelabai linkę skolintis, jei jau kur reikia sudėti pinigus, tai gražiam antkapiui, kai mamutė iškeliauja į geresnį pasaulį. Parduosim mamos butą, bus ir laidotuvėms, ir antkapiui. Visi žinos, kaip mes ją mylėjom ir kaip negailime jai pinigų.

Taip pat galvoja žmonės atsilikusiose šalyse: Afganistane dažnai kelia vestuves ir skolinasi puotai ir nuotakos apdarams nežmoniškus pinigus, kuriuos paskui išsimokinėja penkiolika ar dvidešimt metų. Bet puota turi būti, prieš kaimynus reikia pasirodyti, tegu galvoja, kad gyvename kaip bajorai. Lietuviai gal puotoms ir nelabai linkę skolintis, jei jau kur reikia sudėti pinigus, tai gražiam antkapiui, kai mamutė iškeliauja į geresnį pasaulį. Parduosim mamos butą, bus ir laidotuvėms, ir antkapiui.

Prieš kelias dienas finansų analitikas Gitanas Nausėda parašė feisbuke protingą mintį, kad visos mūsų pastangos emigracijai stabdyti ir žmonėms iš užsienio privilioti yra irgi skirtos parodomajai veiklai. Jis teisus: visi ligi šiol matyti planai kalba apie tai, kaip čia mūsų tą Lietuvą geriau parodžius tiems, kas jau čia nebegyvena (iš esmės, užsieniečiams), ir kaip jiems bus sukurtos ypatingos sąlygos: mes jiems išaiškinsime, palengvinsime, padarysime specialų informacinį portalą, sukursime viliojimo programas, ir jie tada kaip sviestu patepti įšliuoš į specialią mini-Lietuvą, kuri geresnė negu ta, kuri yra visiems.

Nes emigrantams negalima siūlyti tos Lietuvos, kuri yra visiems. Jiems ta Lietuva netiks, jie būtent iš jos juk ir išvažiavo. Ta Lietuva kol kas tiks mums, nes o mums kas, mes pripratę. Kai nusibos, išvažiuosim.

Tas pats, kas keisti butą dėl to, kad jame prikuista, daug dulkių ir voratinklių. Ką čia tvarkysies, per daug darbo.

Tai Šiaurės Korėjos, Kubos ir kitų priespaudos režimų mąstymas. Susitaikykim su tuo, kad mūsų šalis yra beviltiška subinė, tačiau čia tokius lopinėlius aptvarkysim, ir bus gerai. Lygiai kaip tas šeimininkas, laikantis gražią svetainę su išblizginta sekcija ir išeiginėmis taurėmis ypatingiems atvejams, kai visi namai yra purvina lūšna.

Vilniaus valdžia, jau kelinta iš eilės, vis besisieloja apie negražų kelią iš oro uosto į centrą: mūsų žmonės tegu sau gyvena su tais įstiklintais balkonais ir baisiais kioskais, jie pripratę, jiems bus gerai, bet va žmogui tai gėda parodyti. Gyventi, suprask, negėda. Tik rodyti gėda.

Nes emigrantams negalima siūlyti tos Lietuvos, kuri yra visiems. Jiems ta Lietuva netiks, jie būtent iš jos juk ir išvažiavo. Ta Lietuva kol kas tiks mums, nes o mums kas, mes pripratę. Kai nusibos, išvažiuosim. Tas pats, kas keisti butą dėl to, kad jame prikuista, daug dulkių ir voratinklių. Ką čia tvarkysies, per daug darbo.
Andrius Užkalnis

Tik nebus gerai, oi nebus, tie aptvarkyti kampai ir atskiros gatvės, nes visi matys, kad čia truputį geresnio gyvenimo lopinėlis dumblyne, o dumblyne niekas nenori gyventi, net jei dalelę dumblyno išasfaltavo ir aptvarkė ir kelias gėleles pasodino. Kai sovietų laikais statydavo „Inturisto“ viešbučius, skirtus vien užsieniečiams, ir be „viešbučio svečio kortelės“ net neįleisdavo pašalinių, nė vienas užsienietis neturėjo iliuzijų, kad čia taip gyvena sovietiniai žmonės: užtekdavo pasižiūrėti pro langą.

Kažkodėl tokia mintis, kad galima būtų Lietuvą padaryti tokią, kad ji būtų patraukli visiems, atrodo pernelyg radikali ir neįgyvendinama. Kai niekas net nebando taip daryti, tai aišku, kad nepasidaro. Jei žmogus įsitikinęs, kad tegali išplauti vieną lėkštę virtuvėje, o kitos, priskretusios, net arti kriauklės neprieina, tai tikrai viskas, ką jis padarys, bus vienos lėkštės išplovimas. Kitoms lėkštėms vilčių nėra.

Jei jūs manote, kad imti ir keisti Lietuvą yra per sunkus ir per ilgas uždavinys, tai jūs klystate, ir be reikalo sumenkinate savo galimybes ir neįvertinate kantrybės ir užsispyrimo reikšmės. Niekas nepasidaro akimirksniu, net ir greičiausias pasaulyje internetas nenusileido iš dangaus per vieną dieną, ir visi tie dalykai, kuriais džiaugiamės šiandien: spartus mobilusis tinklas, aplinkkeliai, sutvarkytos sodybos, taromatai, vakarietiški bankai, švarios degalinės su veikiančiais tualetais, policija, kurios didžioji dalis neima kyšių, Valstybinė mokesčių inspekcija, su kuria galima bendrauti elektroniniu paštu ir žinoti savo inspektoriaus vardą ir pavardę ir jo telefono numerį (didžioji dalis pasaulio neturi nieko panašaus, tik mes tai priimame kaip savaime suprantamą dalyką) – visa tai atsirado ne iš karto, visa tai užėmė laiko, ir beveik visa tai atrodė neįgyvendinama tada, kai tai buvo sumanyta.

Kai mes patys (ne valdžia mums, o mes patys) pasidarysim Lietuvą, iš kurios nesinorės išvažiuoti, nebent atostogų, tada nebereikės poliruoti specialių parodomųjų kaimų ir darboviečių grįžtantiems: jie tiesiog pasirinks grįžti, kaip kažkada daugybė airių, net ir gimusių emigracijoje, sugalvojo grįžti į Airiją, nes tiesiog visa šalis kilo ir gerėjo, ir jie norėjo būti to dalimi.

Kai mes patys (ne valdžia mums, o mes patys) pasidarysim Lietuvą, iš kurios nesinorės išvažiuoti, nebent atostogų, tada nebereikės poliruoti specialių parodomųjų kaimų ir darboviečių grįžtantiems: jie tiesiog pasirinks grįžti, kaip kažkada daugybė airių, net ir gimusių emigracijoje, sugalvojo grįžti į Airiją, nes tiesiog visa šalis kilo ir gerėjo, ir jie norėjo būti to dalimi.
Andrius Užkalnis

Galima pradėti nuo mažų dalykų. Nereikia daryti atskiro tinklalapio emigrantams, kad sužinotų apie darbovietes, vaikų darželius, mokyklas ir komunalinio ūkio tarnybas Lietuvoje. Padarykite tinklalapį visiems Lietuvos žmonėms, kur galima būtų sužinoti apie darbus, vaikų darželius, mokyklas ir komunalinio ūkio tarnybas, ir emigrantai galės juo naudotis taip pat. Ar per daug revoliucinė idėja? Jau yra tokie tinklalapiai, sakote jūs? Juo geriau, tada gal pažiūrėkime, kas juose neveikia, ir sutvarkykime, ar ir čia per sunku. Viskas veikia? Puiku, tada gal sutvarkykime už tuos pinigus kelių gatvių grindinį. Čia bus visiems.

Sakote, per paprasta, per primityvu ir per ilgai užtruks? Tai žinoma, ir kuo ilgiau delsime pradėti, tuo ilgiau užtruks. Todėl daugiau spėsime, jei pradėsime jau dabar.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Mūšis 6000 m aukštyje: glotniai nusiskutome, kad negyvi gražiau atrodytume (3)

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – legendinio suomių padangių aso Ilmario Juutilaineno atsiminimus „Kaip aš kovojau su raudonaisiais“.

I. Makaraitytė. Per metus Lietuvoje išvagiama per 4 mlrd. eurų, bet atsakingų nėra (548)

Po sprogimo Mančesteryje, nusinešusio kol kas 22 gyvybes, taip pat ir vaikų, vėl naujas ratas aiškinimosi, kodėl nepaveikios jokios priemonės – jauni žmonės sprogdinasi vienas po kito. Aišku, imamai yra dėmesio centre.

L. Andriulis. Kaip išvengti š… startuolio likimo (78)

Esu Liudvikas Andriulis. Mano darbas yra pardavinėti mobiliųjų telekomunikacijų sprendimus ir konsultuoti klientus visame pasaulyje. Aš gyvenu Lietuvoje, dirbu Belgijoje. Kokią turiu teisę sakyti, kad „Š… tas tavo startuolis?“ Turiu teisę, nes pats dirbu š… startuolyje.

R. Bogdanas. Alkoholio draudimai, arba kaip žemaičiai iš katinų naminę varė (119)

Kaip man yra pasakoję vietiniai, Sovietų Sąjungos saulėlydžio laikais aplink Plungę buvo smarkiai sumažėję kačių ir tapo žinomas naujas gėrimas „katininis samagonas“. Michailas Gorbačiovas taip kovojo su alkoholio vartojimu, kad net mielių raugimui nusipirkti negalėjai.

D. Katkus. Leninas draudė, Stalinas draudė, Kastro draudė, Putinas ir „valstiečiai “ dar draudžia (765)

Kaip yra sprendžiama apie žmogaus protavimo lygį? Vieni mato tik kokio reiškinio paviršių(dar gerai, jei mato), gi kiti – mato reiškinį ir jo gilumą ir, svarbiausia, ieško to reiškinio priežasčių. Tad kaip reikia spręsti apie mūsų „valstiečių“ valdžios mąstymo kokybę, kai jie iš visų mūsų valstybę kamuojančių blogybių atsirenka kažkokius atsitiktinius, gal ir svarbius reiškinius, bet jų taisymus pradeda atvirkščiai, ne nuo priežasčių ieškojimo, bet nuo to jiems matomo reiškinio paviršiaus?