Tas yra puiku, bet aš noriu atkreipti dėmesį į kitą dalyką, dėl kurio aš didžiuojuosi savo prezidente. Didžiuojuosi kaip niekada.
Dalia Grybauskaitė atvirai atsisakė kalbėtis su Rusijos žiniasklaida, tai buvo pastebėta ir įvertinta pasaulyje. Ukrainoje ir kitose laisvę mylinčiose šalyse mes turėjome daug gerbėjų, dabar turime jų dar daugiau. Daug tūkstančių žmonių dar kartą išgirdo, kad lietuviai yra ne kokie nors pastumdėliai, kurie mandagiai šypsosis mėšlabridžiams iš melo ir propagandos fabrikų, pilančių nuodus į eterį 24 valandas per parą ir septyniais dienas per savaitę.
Dalios Grybauskaitės poelgis buvo tiesioginis spyris į dantis Vladimiro Putino režimui, tiksliau, jo šakalams, apipavidalintiems ir perrengtiems žurnalistais, cypaujantiems savo propagandiniuose televizijos kanaluose. Rusijoje jie vadinami tiesiog „kanalais“, lygiai kaip kinų maistas Kinijoje yra tiesiog „maistas“. Kitokios televizijos Rusijoje seniai nebėra.
Daugeliui dabar atrodo, kad Dalia Grybauskaitė elgiasi netinkamai ir kad turėjo patylėti, pasikuklinti, nesusireikšminti, kaip siūlo daugelio drovių valstiečių vidinis balsas-patarėjas, ir, tikriausiai, mandagiai pakalbėti tas pačias, jau daug kartų pakartotas frazes rusų korespondentams. Daug yra tokių Lietuvoje, kurie puikiai žino, kaip ir ką turi daryti ir sakyti prezidentai ir kiti vadovai. Jie tokie protingi, tik viena bėda – jų pačių niekas neišrinko ir nepakvietė vadovauti. Bet jie gali kitiems patarimų padalinti.
Teisingiausia, ką daro prezidentė, yra neklausyti kritikos, niekada neatsiprašinėti ir dažnai daryti tai, kas išveda priešininkus iš pusiausvyros. Žmonės visada nori vienijančių, taikinančių, nieko neįžeidžiančių vadovų, bet paskui visada prisimena tik tuos, kurie elgiasi kaip tik atvirkščiai. Tuos, kurie nebijo įžeisti, supriešinti ir galų gale laimėti. Lietuvos istorijoje buvo taip pat. Prisimenami ir laikomi pavyzdžiais ne tie, kas visiems buvo geri ir visada diplomatiškai kalbėjo.
Prisimenate, kaip prezidentė 2010 metais atsisakė susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama? Labai daugelis tada gūžčiojo pečiais ir kažką murmėjo apie tai, kad, girdi, mūsų ponia prezidentė pasielgė neracionaliai, neadekvačiai ir keistai. Nesuprasi tos moteriškės, sakė daugelis. Prezidentė buvo piešiama kaip aikštinga, nestabilios nuotaikos asmenybė, kuri tiesiog išsidirbinėja, ir tiek. Ką darysi: paprastuoliai, kurių protas nesiekia toliau kontrabandinių cigarečių pakelio ir TV serialų, kur visi vieni ant kitų tik rėkia, taip pat sprendžia ir apie kitus.
Toks, deja, yra dažniausiai likimas tų, kas priima didelius ir drąsius sprendimus: didelė minios dalis juos pasmerkia ir išjuokia, nes dar Šekspyras su liūdesiu rašė apie mulkius, daužančius tuos, ko jie nesupranta. XXI amžiuje niekas nepasikeitė, o užvis labiausiai paprastuoliai ir kvailiai, siūlantys visiems savo nuomones, o ypač tiems, kas protingesni už juos.
Tada, 2010 metais, Dalios Grybauskaitės žingsnis buvo vienintelis prieinamas būdas pareikšti protestą prieš Obamos, tuomet dar naujo JAV prezidento, pasidavinėjimą ir pataikavimą Rusijai. Ne visi suprato? Visiems ir nereikėjo. Kam reikėjo, tas ir suprato, ir įsiminė.
Politikoje simboliai yra be galo svarbūs. Kas su kuo sėdėjo prie stalo, kas atsisakė sėstis, kas kam nepadavė rankos ir kas su kuo nekalbėjo – visa tai pastebima ir įsimenama ilgam. Rusijoje, kur blizgesys, pompastiški žodžiai ir titulai reiškia itin daug, tai pastebima ir įsimenama trigubai.
Kalėjimo elgesio normas į kasdienį gyvenimą priėmusi šalis, kurios pareigūnai mėgsta švaistytis lagerių gaujų žodynu, labai kreipia dėmesį į tokius atvejus, kai jai atvirai parodoma nepagarba ir jos nebijoma. Kalėjime vadeivos bijo tik vieno: žmonių, kurie jų nebijo.
Dalios Grybauskaitės parodyta panieka ir nepagarba Kremliaus ideologinio karo darbininkams buvo ir laiku, ir vietoje.
Žmonės, aptarnaujantys Kremlių ir iš to besipelnantys (net jei tai tik uždarbis ir komandiruotė į Lenkiją su apmokėtu viešbučiu), turi visur – visame pasaulyje – jaustis kaip antrarūšiai, atstumtieji, su kuriais mažai kas šnekasi ir beveik niekas nenori turėti reikalų. Tos šalies sportininkai turi žinoti, kad juos nušvilps, tik pasirodžius pasaulio stadionuose, atlikėjai turi įprasti, kad jiems sunku rasti juos priimančias arenas, nes niekas nenori teptis rankų ar gadintis reputacijos.
Šaltajame kare (o tai, kad mes kariaujame šaltąjį karą, niekas neabejoja) nėra jokių prizų už garbingą kovą ar džentelmeniškumą. Mes ir taip per dažnai elgiamės pernelyg minkštai ir gailimės tų, kas nedvejodami susmeigtų mums peilį į nugarą pirmai progai pasitaikius. Jei kam nors gaila Rusijos televizijos, pažiūrėkite jų laidas kokią valandą, ir gailestis kaip mat praeis.
Neteisiami yra tik nugalėtojai, ir vienas būdu mums nugalėti – ir užsitikrinti saugumą ir nepriklausomybę – yra nuolatos pasauliui priminti, kad mes ne su visais mandagūs, ne visiems geri ir net ne su visais šnekamės. Todėl prezidentė viską darė teisingai.