A. Užkalnis. Didžiuojuosi D. Grybauskaite kaip niekada

 (1208)
Tai buvo išdidus momentas NATO viršūnių susitikime. Ne tik dėl to, ką komentuoja visi – kad Baltijos šalys pagaliau yra nebe kitokios, klišos, raišos ir išlygomis apipintos, NATO įnamės, o visateisės narės.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Tas yra puiku, bet aš noriu atkreipti dėmesį į kitą dalyką, dėl kurio aš didžiuojuosi savo prezidente. Didžiuojuosi kaip niekada.

Dalia Grybauskaitė atvirai atsisakė kalbėtis su Rusijos žiniasklaida, tai buvo pastebėta ir įvertinta pasaulyje. Ukrainoje ir kitose laisvę mylinčiose šalyse mes turėjome daug gerbėjų, dabar turime jų dar daugiau. Daug tūkstančių žmonių dar kartą išgirdo, kad lietuviai yra ne kokie nors pastumdėliai, kurie mandagiai šypsosis mėšlabridžiams iš melo ir propagandos fabrikų, pilančių nuodus į eterį 24 valandas per parą ir septyniais dienas per savaitę.

Dalios Grybauskaitės poelgis buvo tiesioginis spyris į dantis Vladimiro Putino režimui, tiksliau, jo šakalams, apipavidalintiems ir perrengtiems žurnalistais, cypaujantiems savo propagandiniuose televizijos kanaluose. Rusijoje jie vadinami tiesiog „kanalais“, lygiai kaip kinų maistas Kinijoje yra tiesiog „maistas“. Kitokios televizijos Rusijoje seniai nebėra.

Gal kai kam atrodo (žinau, kai kam tikrai atrodo), kad prezidentė privalo vienodai bendrauti su visa žiniasklaida ir mandagiai atsakinėti į klausimus, nepriklausomai nuo to, kas klausia. Nieko panašaus. Niekur tokia taisyklė nėra įrašyta. Prezidentė turi pareigą ir priesaiką savo šaliai, o ne Rusijos televizijos kanalams.

Dalios Grybauskaitės poelgis buvo tiesioginis spyris į dantis Vladimiro Putino režimui, tiksliau, jo šakalams, apipavidalintiems ir perrengtiems žurnalistais, cypaujantiems savo propagandiniuose televizijos kanaluose.
A. Užkalnis

Daugeliui dabar atrodo, kad Dalia Grybauskaitė elgiasi netinkamai ir kad turėjo patylėti, pasikuklinti, nesusireikšminti, kaip siūlo daugelio drovių valstiečių vidinis balsas-patarėjas, ir, tikriausiai, mandagiai pakalbėti tas pačias, jau daug kartų pakartotas frazes rusų korespondentams. Daug yra tokių Lietuvoje, kurie puikiai žino, kaip ir ką turi daryti ir sakyti prezidentai ir kiti vadovai. Jie tokie protingi, tik viena bėda – jų pačių niekas neišrinko ir nepakvietė vadovauti. Bet jie gali kitiems patarimų padalinti.

Teisingiausia, ką daro prezidentė, yra neklausyti kritikos, niekada neatsiprašinėti ir dažnai daryti tai, kas išveda priešininkus iš pusiausvyros. Žmonės visada nori vienijančių, taikinančių, nieko neįžeidžiančių vadovų, bet paskui visada prisimena tik tuos, kurie elgiasi kaip tik atvirkščiai. Tuos, kurie nebijo įžeisti, supriešinti ir galų gale laimėti. Lietuvos istorijoje buvo taip pat. Prisimenami ir laikomi pavyzdžiais ne tie, kas visiems buvo geri ir visada diplomatiškai kalbėjo.

Politika yra kaip boksas, kur nėra prizo „Draugiškiausiam ir mandagiausiam“.

Žmonės visada nori vienijančių, taikinančių, nieko neįžeidžiančių vadovų, bet paskui visada prisimena tik tuos, kurie elgiasi kaip tik atvirkščiai.

Prisimenate, kaip prezidentė 2010 metais atsisakė susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama? Labai daugelis tada gūžčiojo pečiais ir kažką murmėjo apie tai, kad, girdi, mūsų ponia prezidentė pasielgė neracionaliai, neadekvačiai ir keistai. Nesuprasi tos moteriškės, sakė daugelis. Prezidentė buvo piešiama kaip aikštinga, nestabilios nuotaikos asmenybė, kuri tiesiog išsidirbinėja, ir tiek. Ką darysi: paprastuoliai, kurių protas nesiekia toliau kontrabandinių cigarečių pakelio ir TV serialų, kur visi vieni ant kitų tik rėkia, taip pat sprendžia ir apie kitus.

D. Grybauskaitė nieko nekomentavo ir nesiaiškino gūžčiojančiai pečiais ir sukiojančiai pirštus prie smilkinio miniai. Ir teisingai darė: su kvailiais aiškintis beprasmiška ir, maža to, aiškinimasis kvailiams suteikia pasiryžimo reikštis dar daugiau. Todėl tiesiog tenka nuryti nuoskaudą ir nedėkingumą, ir dirbti toliau, nes erelis musių negaudo.

Politika yra kaip boksas, kur nėra prizo „Draugiškiausiam ir mandagiausiam“.

Toks, deja, yra dažniausiai likimas tų, kas priima didelius ir drąsius sprendimus: didelė minios dalis juos pasmerkia ir išjuokia, nes dar Šekspyras su liūdesiu rašė apie mulkius, daužančius tuos, ko jie nesupranta. XXI amžiuje niekas nepasikeitė, o užvis labiausiai paprastuoliai ir kvailiai, siūlantys visiems savo nuomones, o ypač tiems, kas protingesni už juos.

Tada, 2010 metais, Dalios Grybauskaitės žingsnis buvo vienintelis prieinamas būdas pareikšti protestą prieš Obamos, tuomet dar naujo JAV prezidento, pasidavinėjimą ir pataikavimą Rusijai. Ne visi suprato? Visiems ir nereikėjo. Kam reikėjo, tas ir suprato, ir įsiminė.

Politikoje simboliai yra be galo svarbūs. Kas su kuo sėdėjo prie stalo, kas atsisakė sėstis, kas kam nepadavė rankos ir kas su kuo nekalbėjo – visa tai pastebima ir įsimenama ilgam. Rusijoje, kur blizgesys, pompastiški žodžiai ir titulai reiškia itin daug, tai pastebima ir įsimenama trigubai.

Kalėjimo elgesio normas į kasdienį gyvenimą priėmusi šalis, kurios pareigūnai mėgsta švaistytis lagerių gaujų žodynu, labai kreipia dėmesį į tokius atvejus, kai jai atvirai parodoma nepagarba ir jos nebijoma. Kalėjime vadeivos bijo tik vieno: žmonių, kurie jų nebijo.

Dalios Grybauskaitės parodyta panieka ir nepagarba Kremliaus ideologinio karo darbininkams buvo ir laiku, ir vietoje.

„Ar tie žmonės yra kalti, jie tik dirba savo darbą, paprasti žurnalistai“, klausia daugelis, besipiktindami, ir yra neteisūs. Žmonės, tarnaujantys teroristų ir vagių režimui, turi žinoti, kam tarnauja, ir kokios yra to tarnavimo pasėkmės. Nieko asmeniško – tai tik žinutė jūsų šeimininkams, kuriuos jie patys pasirinko. Niekas neprivalo dirbti Rusijos televizijos kanalams. Nieko ten neatvedė su šautuvu prie pakaušio ir neliepė rengti laidų ir kalbėti į kamerą. Visi ateina laisva valia, ir visi turi žinoti, kad jų pasirinkimas turi kainą.

Neteisiami yra tik nugalėtojai, ir vienas būdu mums nugalėti – ir užsitikrinti saugumą ir nepriklausomybę – yra nuolatos pasauliui priminti, kad mes ne su visais mandagūs, ne visiems geri ir net ne su visais šnekamės. Todėl prezidentė viską darė teisingai.

Žmonės, aptarnaujantys Kremlių ir iš to besipelnantys (net jei tai tik uždarbis ir komandiruotė į Lenkiją su apmokėtu viešbučiu), turi visur – visame pasaulyje – jaustis kaip antrarūšiai, atstumtieji, su kuriais mažai kas šnekasi ir beveik niekas nenori turėti reikalų. Tos šalies sportininkai turi žinoti, kad juos nušvilps, tik pasirodžius pasaulio stadionuose, atlikėjai turi įprasti, kad jiems sunku rasti juos priimančias arenas, nes niekas nenori teptis rankų ar gadintis reputacijos.

Šaltajame kare (o tai, kad mes kariaujame šaltąjį karą, niekas neabejoja) nėra jokių prizų už garbingą kovą ar džentelmeniškumą. Mes ir taip per dažnai elgiamės pernelyg minkštai ir gailimės tų, kas nedvejodami susmeigtų mums peilį į nugarą pirmai progai pasitaikius. Jei kam nors gaila Rusijos televizijos, pažiūrėkite jų laidas kokią valandą, ir gailestis kaip mat praeis.

Neteisiami yra tik nugalėtojai, ir vienas būdu mums nugalėti – ir užsitikrinti saugumą ir nepriklausomybę – yra nuolatos pasauliui priminti, kad mes ne su visais mandagūs, ne visiems geri ir net ne su visais šnekamės. Todėl prezidentė viską darė teisingai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

I. Makaraitytė. Nepirkai bilieto – remi G. Kėvišą, arba šalin rankas nuo V. Adamkaus (306)

„Noriu pranešti, kad, vadovavęs Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui penkiolika metų, esu apsisprendęs ir toliau eiti šias pareigas“, – teigė G. Kėvišas. Jo pozicija publikuota dienraštyje „Lietuvos rytas“. Užsakomajame rašinyje.

B. Brunalas. J. Basanavičiaus apsireiškimas: ar statysime patriarchui Lurdą? (20)

Makabriška Jono Basanavičiaus paminklo vizijų istorija – tai mūsų patriarcho apsireiškimas. Jonas Basanavičius, jei tikėsime reinkarnacijos ar dvasių pasaulio tikrumu, sugrįžo ir subtilia forma, nedaugiažodžiaudamas mostelėjo pirštu į mūsų intelektinės sveikatos ir potencijos sutrikimus. Tautos vienytojo pasirodymas estetiškai keistomis formomis apnuogino tiesą – valstybės mastu kultūros gyvybingumas sustojo ir ėmė ristis į antrąją gyvavimo pusę.

A. Užkalnis. Nenormalios bobos eina į kovą, arba klausimas, kurio niekas neuždavė M. Dargužaitei (263)

"Normalios bobos eina out" - švelniai chuliganiškas pavadinimas, kurį kino peržiūrų programai, renkančiai labdaros lėšas, davė sumanytojos prieš porą metų.

V. Laučius. Penkiasdešimt pilkų ES atspalvių (64)

Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude’o Junckerio neseniai pristatytame plane dėl Europos Sąjungos ateities po „Brexit” pateikiami penki Bendrijos raidos scenarijai (Baltoji knyga), ir nors būtent Britanijos pasitraukimas tapo šio dokumento akstinu, pateiktuose scenarijuose adekvačių politinių išvadų dėl „Brexit” kažkodėl nematyti.

A. Vaišnys. Kodėl taip ilgai užtruko sužinoti apie Operos teatro pūlinius? (147)

Daugelyje sostinių tokio nacionalinio teatro rūmai tampa ir Valstybės iškilmių, ir yra aukščiausia nacionalinių menininkų pripažinimo vieta, kur klasika paverčiama modernių autorių darbais. Berods, nuo 2010 metų Vasario 16-oji yra „iškelta“ iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro rūmų. Kaip pamenu, Prezidentės iniciatyva. Bet nė vienas kultūros ministras neatsakė sau į klausimą, kodėl?