Net tie dalykai, kurie turėtų džiuginti, rodos, liūdina. Šilta, galima leisti laiką lauke, bet visi kalba apie tai, kaip galima bus sėdėti ir kokiu atstumu nuo kavinės durų ir ką galima bus laikyti rankoje (turiu omenyje taurę, bet visi bijome, kad teks sugriebti ką nors kito). Visi galvoja apie tai, kaip vasaros šventės bus suskirstytos į aptvarus, arba gardus, ir vis daugiau mūsų gyvenime bus saugumo ir dokumentų patikros. Gal metalo ir melo detektorius pastatys ir Seimo salėje, ir po tris apsauginius prie kiekvieno parlamentaro, kad prižiūrėtų, kas kieno kortelėmis balsuoja. Arba gal tiesiog ištatuiruos brūkšninį kodą kiekvienam ant riešo, ir tą kodą skenuos kaip parduotuvėje prie kasos. Keista, muziejuose ir renginiuose sugeba susitvarkyti taip, kad su tuo pačiu bilietu antrą kartą nepraeitum, bet Seime tai nesigauna. Gal reikia Seimo balsavimo sistemą laikinai išnuomoti kokiai „Tiketos“ ar „Bilietų pasaulio“ bendrovei (kas be ko, gal jie tuo pačiu ir įdomesnių atlikėjų atveš į Seimo rūmus). Visa tai labai liūdni juokai, jaučiate?
Ne dėl žmonių kaltės, arba tik iš dalies dėl jų kaltės (juk čia jie naiviai elgėsi per rinkimus, tačiau ar pirmą kartą?) valdžioje yra žmonės, kurie neša supriešinimą, agresiją ir depresiją – tokią, kokios nematėme nuo Rolando Pakso apkaltos laikų. Išsisukinėjantys, nemokantys komunikuoti (geriau kalbantys su kanopiniais, negu su savo rinkėjais), meluojantys, apsimetinėjantys ir erzinantys. Vienintelis sumanymas, kuris galėjo būti gražus (nors ir ne visiems patiko), tautinių drabužėlių dovana vaikams, ir tas nugaišo kaip arkliukas, kurį pamiršo arklidėse, nedavė nei vandens, nei avižų, ir po kelių savaičių rado negyvą ir nutūptą zvimbiančių musių. Senovės karalius Midas viską, ką paliesdavo, paversdavo auksu; šitie žmonės viską, prie ko prisiliečia, paverčia suplėkusio šieno smarve.
O, atrodytų, atėjo vasara. Žydi medžiai, bet žiedadulkės daugeliui kelia alergiją ir, susimaišiusios su šiltu vasaros lietumi, paverčia asfaltą muilinu paviršiumi, kaip man papasakojo atvykęs į mano eismo įvykio vietą policininkas iš Prienų. Pabraukė uniforminiu batu per kelią, sako, žiūrėkit, kaip slysta. Įsivaizduokit, sako, kas būna su padangomis. Nežinojau ir neįtariau, su visa vairavimo patirtimi (daugiau nei dvidešimt metų), o galėjau žinoti. Gyveni ir mokaisi. Džiaugiuosi, kad skaudi avarija nesibaigė nepalyginamai skaudžiau. Čia ne atgailos straipsnis, nors, jei norite, galite jį laikyti ir tokiu. Nukentėjo kažkas, kas buvo niekuo dėtas, tik atsidūrė tame pačiame kelyje ir važiavo priešais mane savo eismo juosta, į kurią nuslydo mano automobilis, ir aš jo atsiprašau ir dar atsiprašysiu, kiek reikės. Tik viešo mušimosi į krūtinę ar barstymosi pelenais nebus: nei jo kam reikia, nei jis ką palengvintų. Padarysiu, ką galėsiu ir kas man priklausys pagal įstatymą ir pagal padorumą.
Visus dalykus, kuriuos norės ir galės žinoti visuomenė, ji sužinos, kaip sužinojo ir apie patį eismo įvykį. Nė nuo vieno žurnalisto nesislėpiau ir į visus skambučius atsiliepiau. Manęs niekas neužtarinėjo ir komisarams, prokurorams ar ministrams dėl manęs niekas neskambino ir neprašė ką nors padaryti. Prienų ligoninėje man niekas specialaus švirkšto ar mėgintuvėlio nenešė, ir apžiūrėjo bei kraują paėmė tos medikės, kurios ten buvo tą valandą, kai mane atvežė policijos ekipažas. Tos, kurioms tada pagal grafiką priklausė būti Prienų ligoninėje (ar kada žinojote, kad ji yra nuostabaus grožio pušyne, ir atrodo kaip sanatorija arba Spa?).
Kaip man baigsis? Kaip priklausys pagal įstatymą, nes Lietuva vis dar tokia valstybė, kurioje žmonės gyvena pagal įstatymus, ir pažeidimų pasekmes nusprendžia įstatymai ir pareigūnai, kurie veikia pagal juos.
Tačiau niūrus juodas debesis, po kuriuo gyvenau praėjusią savaitę, jis turi ir kitą, šviesiąją pusę. Pamačiau, kad mūsų visų barama, niekinama, bauginama emigracija ir apsipirkimais Lenkijoje, koneveikiama, pašiepiama Lietuva veikia, gyvena, kvėpuoja geriau ir sąžiningiau, nei mes drįstame pagalvoti.
Mes, žodžių ir vaizdų manipuliatoriai, viešieji kalbėtojai, nuomonių lyderiai ir formuotojai, pasinėrę visa galva į drumzlinus, bjaurius, juodus purslus sostinės Gedimino prospekte, tarp Seimo, Vyriausybės, nevykėlio mero netikusiai valdomo, apleisto, apteplioto, išdaužytais šaligatviais ir duobėtomis gatvėmis miesto su griūvančiomis statybinėmis tvoromis ir kaproniniais skudurais ant balkonų vietoje remonto, pamirštame, kad tai dar ne visa Lietuva. Tai net ne Lietuva: tai jos pūliuojanti, ligota, išopėjusi, labai negraži storoji žarna.
Tikroji Lietuva yra kita. Tikroji Lietuva yra tie pakelės sodybos gyventojai, kurie nusivedė veidą susitrenkusį vairuotoją pas save, pasodino ant suoliuko ir davė vandens ir rankšluostį apsiplauti. Ir leido sudaužytą savo automobilį įvilkti į savo kiemą, kad ant kelio grėsmės nekeltų.
Tikroji Lietuva yra tas pro šalį važiavęs savo automobiliu neuniformuotas kariškis, kurio nei vardo nežinau, sustojęs, išlipęs ir paklausęs, ar nereikia pirmosios pagalbos ar dar ko nors nukentėjusiems.
Tikroji Lietuva yra tas pakelės sodybos gyventojas, kuris pagal išgales stengėsi visiems padėti ir pažiūrėti, kad bent jau įspėjamieji trikampiai stovėtų ant kelio, kaip pridera. Tai buvo ne jo darbas, tiesiog žmogus elgėsi, kaip turėjo elgtis.
Tikroji Lietuva buvo tie pareigūnai, kurie ramiai dirbo savo darbą, kantriai fotografavo, braižė schemas, ir ugniagesiai, lupę suniokotų automobilių dalis, kad įsitikintų, jog nėra užsiliepsnojimo pavojaus, paskui valė nuolaužas nuo kelio ir rūpestingai jį plovė, lyg ten būtų ne vieškelis tarp Prienų ir Rokų, o jų asmeninių namų kiemas.
Ir čia kalba ne tik ir ne tiek apie tai, kas atsitiko man.
Nepaisant tų juodų debesų, piktų kalbų ir valdžios niekšelių keliamo pykčio ir pagiežos, už kurį bausmes skirsime ne mes (ir ne mes juos nubausime už tą šunybę, kad saujelė fanatikų sugebėjo sugadinti ir sudirbti visiems laikams dorą žodį „valstietis“, jau nekalbant apie „žaliasis“ – šiandien daugelis mieliau prisipažins esąs veganas, nei ištars apie save tą žodį iš „ž“ raidės), Lietuva gyvena sąžiningai ir darbščiai, ir dorai, ir žmonės dirba savo darbus, kaip sugebėdami, ir stengiasi kuo geriau. Ir nesijaučia savo valstybės priešais, nors kartais pabamba (na, gerai, dažnokai pabamba), kad pinigų mažai ir kainos didelės, bet jie neša savo naštą, kad galėtų vakare atsikvėpę pagalvoti, kad dar vieną dieną nugyvenau ir nuveikiau taip, kad ne gėda prisiminti. Ir jie net patys nežino, kokie jie geri yra.
Dievas mato, aš turiu iš ko mokytis ir ką sau laikyti pavyzdžiu.