Tai, kad pieštinių amerikiečių šeima iš mažo miestelio Springfield (miestas tokiu pavadinimu yra kone kiekvienoje Amerikos valstijoje, todėl niekas nežino, kuris gi miestelis gali prisiimti visą šlovę) išlaikė jau beveik šešis šimtus epizodų (588), ir su juo jau užaugo ištisa karta žmonių, kurie nebeprisimena gyvenimo, kuris būtų be Simpsonų.
Serialas prasidėjo, kai man buvo neseniai suėję 19 metų (1989 metų gruodžio 17 dieną), ir jį netrukus galima buvo matyti Lietuvoje, nes tai buvo paprasti laikai, kai Vakarų komerciniai kanalai (rodos, jį tada rodė per britų „Sky“, bet galiu ir klysti) buvo tiesiog vagiami ir retransliuojami mums.
Buvo nuostabu, nes merdėjo ir bildėdama griuvo Sovietų Sąjunga, ir niekam jos nebuvo gaila, aplink vienas po kito kilo (o kartais ir sproginėjo, kai nesusimokėdavo, kam reikia) skardiniai kioskai su šokoladukais, turkiškais sausainiais ir prezervatyvais, o mes jautėmės, kad viskas tikrai bus gerai, nes tikrai neliksime vargetos.
Aš dėkingas už tą netvarkos laiką, nes man tiesiai į veną pumpavo Vakarų vertybes – ne tik „Simpsonus“, bet ir ano metu „Coca-Cola“ reklamas („You Can‘t Beat The Feeling“, geresnio jausmo nebūna, sakė tie klipai, kurių melodijas mes bliaudavom universiteto koridoriuose, tai ar verta stebėtis, kas iš mūsų išaugo), ir MTV, kurių dainų šimtukus beveik mokėjau atmintinai.
Filmai tada, žinoma, buvo tik originalo kalba, angliškai prakutusiems jauniesiems pižonams tai netrukdė. Čia tik dabar Simpsonus per televiziją rodo su neblogu vertimu, kurį įgarsina mano draugas ir puikus aktorius, Džiugas Siaurusaitis – bet tie, kas žiūri šį serialą lietuviškai, praranda labai daug. Išversti Simpsonus į lietuvių kalbą yra taip pat nelengva, kaip išaiškinti kaimo bobutei apie programėles išmaniajam telefonui, kai bobutė nei to telefono čiupinėjusi nėra, nei muziką iš internetų siunčiasi.
Anglų kalbą tada gėrėme ir siurbėme į save kaip geresnio gyvenimo pažadą: vištų galvų nusukinėti Airijoje niekas neplanavome, visi norėjome didelių darbų, daug pinigų ir karjerų tarp dangoraižių, ir galbūt todėl taip ir įvyko – visi mano draugai nesiskundžia gyvenimu, na, kaip ir aš. O tie, kurie skundžiasi, tai jau nebe draugai (ne, aš jų nevariau, tiesiog jie su manimi nebenori bendrauti).
Žinoma, paprastas Amerikos žmonių gyvenimas, net ir detaliausiai aprašytas, nebūtų pakankamas, kad iš jo galima būtų dvidešimt septynerius metus sunkti istorijas šimtams animacinio filmo epizodų. Todėl veikėjai nuolatos patenka į keliones, bėdas ir nuotykius, kurių jiems tenka neproporcingai daug, kaip paprastai amerikiečių šeimai. Prie kelių dešimčių nuolatinių miestelio gyventojų: mokytojų, krautuvininkų, barmenų, policininkų, gydytojų, skirtinguose epizoduose prisijungia dešimtys įžymybių. Ne šiaip įžymybių, bet aukščiausio rango pasaulinio super-elito atstovų, kurie kantriai laukia, kol ateis jų eilė. „Oskaras“ yra beveik niekas, palyginti su pasirodymu „Simpsonuose“. Michealas Jacksonas, Meryl Streep, Dustinas Hoffmanas, tikras astronautas, vaikščiojęs mėnulyje, Buzzas Aldrinas, komikas George‘as Carlinas, bitlai George‘as Harrisonas, Paulas McCartney‘is ir Ringo Starras, ir begalės kitų buvo seriale.
Man sunku sugalvoti kokį nors Amerikos gyvenimo aspektą, kuris dar nebūtų paliestas „Simpsonuose“. Medicina, kariuomenė, mažmeninė ir didmeninė prekyba, švietimas, mokslas, visuomeninis maitinimas, įkalinimo įstaigos, užsienio politika, federalinė, valstijų ir vietos valdžia, finansai ir kreditas, automobilių pramonė, draudimo verslas, senelių namai, komunalinis ūkis, ekologija, žemės ūkis, miškininkystė, lošimų verslas, muzika, sportas, dailė, reklama, socialinis darbas – aš galėčiau potėmes vardinti ir vardinti ir vis tiek visko neišvardinčiau, nes „Simpsonai“ išties pasakoja apie absoliučiai viską, su kuo amerikiečiai (ar kitos civilizuotos šalies žmonės, pavyzdžiui, lietuviai) susiduria per savo gyvenimą.
Scenarijaus autoriai nepavargsta, semdami stereotipus ir juos narstydami kaip karoliukus. Niekas, absoliučiai niekas, nelieka be aptarimo be pašiepimo: visos politinės aktualijos, pradedant prezidento George‘o Busho (vyresniojo) valdymo laikais („Simpsonai“ yra kelių JAV prezidentinių administracijų metraštininkai), žinomiausi žiniasklaidos veidai, laikraščių antraštės, televizijos žinių ir reklamų stereotipai ir nacionaliniai pakvaišimai, mados ir pomėgiai.
Keista dabar prisiminti, kad „Simpsonai“ atsirado tada, kai ne tik socialinių tinklų nebuvo internete – tada ir paties interneto nebuvo paprastų vartotojų pasaulyje. Pirmuosius Simpsonų epizodus turėjau nusipirkęs vaizdajuostėse, ir jau tik paskui atsirado skaitmeniniai diskai. Primityviau jau yra tik molio lentelės ir dantiraštis.
Serialo kūrėjas, Mattas Groeningas, yra turbūt labiausiai pasaulyje pavargęs nuo vienodų klausimų veikėjas. Į pabodusį klausimą, „kaip gimė Simpsonai“, jis visada atsako, kad vaikystėje labai daug žiūrėjo televizijos, ir visas tas prarastas laikas turėjo duoti kokią nors naudą gyvenime.
Mums šis serialas yra pamoka apie tai, kad net ir visiškai netinkamo laiko leidimo (tik tada, jei net tą leidimą atlieki geriau už kitus) rezultatai gali būti fantastiški. Čia panašiai kaip man: gyvenu iš nesąmonių skaitymo internete ir debilų komentarų nagrinėjimo, iš kurių pasidariau rašytojo karjerą ir begalinį temų rinkinį, kuris manęs niekada nenuvilia.
Todėl jūsų, Lietuvos skaitytojai, laukia mažiausiai dvidešimt septyneri metai mano tekstų.