Kaip ir visada Lietuvoje, didžiuliai lūžiai žmonių sąmonėje ir debatai įvyksta dėl vienos iš trijų priežasčių: (1) pasikeičia orai ir neužsiveda automobiliai, (2) į televizijos studiją be medikų priežiūros įleidžia ką nors, ko negalima leisti be priežiūros net į lauką, pavyzdžiui, Astą „Rozečių Sukiotoją“ Baukutę arba (3) Milda Dargužaitė nusprendžia, kad atėjo laikas pasisakyti ir užduoti savaitės temą, kurios lengvai niekas nepamirš.

Pastaroji moteris yra kaip buvęs sovietų lyderis Nikita Chruščiovas, kuris išėjo į pensiją, nepalikęs po savęs nieko, tik anekdotų virtuvę apie daužymą batu per stalą Jungtinėse Tautose, rėkavimus ant Amerikos politikų ir burnojimą ant savų dailininkų, kuriuos jis mokė, kaip reikia piešti. Milda Dargužaitė laikas nuo laiko moko žurnalistus, kaip ir apie ką reikia rašyti, nes kas geriau pamokys literatūros ir publicistikos, jei ne administracinio aparato pareigūnė. Turiu pripažinti, aš jos patarimais noriai naudojuosi: paklausau, ką ji pataria, ir darau atvirkščiai.

Priminsiu, kodėl šiuo atveju pradėjo keiktis aktorė Beata Tiškevič. Po to, kai Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė, paklausta spaudos konferencijoje apie savo atlyginimą, visiems priminė, kaip ji aukojasi dėl Lietuvos, kuri jos nevertina, apžvalgininkas Andrius Tapinas viešai paklausė, kas tai moteriai yra negerai. Priminsiu: čia ne apie tai, ar per daug, ar per mažai uždirba kanclerė. Čia apie tai, kokios aukos Tėvynei Lietuvai reikia iš savo politinio pasitikėjimo pareigūnų, kurie jaučiasi neįvertinti ir mums apie tai primena, kad mes žinotume.
Apžvalgininkas Andrius Tapinas buvo nustebęs (ir jis tikrai nebuvo vienišas savo nuostaboje), kaip ir kodėl ši moteris sugeba taip nuosekliai daryti viešųjų ryšių klaidas, kitaip tariant, lipti ant grėblių, ir bet kurią istoriją paversti pamokančia pasakėčia apie tai, kaip reikia galvoti, ką kalbi ir ne visada kalbėti, ką galvoji.
Andrius Užkalnis

Apžvalgininkas Andrius Tapinas buvo nustebęs (ir jis tikrai nebuvo vienišas savo nuostaboje), kaip ir kodėl ši moteris sugeba taip nuosekliai daryti viešųjų ryšių klaidas, kitaip tariant, lipti ant grėblių, ir bet kurią istoriją paversti pamokančia pasakėčia apie tai, kaip reikia galvoti, ką kalbi ir ne visada kalbėti, ką galvoji.

Ir apie tai, kad dalykai mūsų galvoje, ištarti garsiai, ne visada taip pat nuskamba aplinkiniams.

Pavyzdžiui, ne vienam žmogui kyla įvairios mintys, įstrigus transporto kamštyje ir stebint vairuotojus kiaulės snukiais, bandančius įsigrūsti priešais jus ir net nebandančius rodyti posūkio. Ne vienas žmogus pagalvoja apie tai, ką norėtų padaryti tiems vairuotojams. Tačiau tas žmogus to nepasakoja net namiškiams arba bendradarbiams, jau nekalbant apie spaudos konferenciją.

Ir štai čia buvo didelė Andriaus Tapino klaida. Nes jis, komentuodamas situaciją, pasakė „ta moteris“, kas mūsų laikais yra taip pat neapdairu, kaip bandyti gamtoje prisiartinti prie lokio patelės, prižiūrinčios savo mažylius ir paglostyti meškučius. Laimingos pabaigos šiuo atveju nebūna. Geriausias įmanomas variantas būna mokymasis valgyti ir vairuoti automobilį viena ranka, nes antrąją jūsų ranką lokių šeimyna pasiliks kaip suvenyrą.
Karingasis feminizmas išbujojo taip, kad moteriai Lietuvoje nebėra baisesnio paniekinimo ir įžeidimo, negu tada, kai ją pavadina moterimi. (...) Nežinau, kas yra galvoje moters, kuriai teisingi lyties organai yra vienintelis dalykas, kurį ji gali vertinti kaip neginčytiną savo pranašumą, ir kuri sieja bet kokią sėkmę su savo darbinėmis savybėmis, žiniomis ir įgūdžiais, o kiekvieną nesėkmę – su vyrų sąmokslu ir neteisingu požiūriu į ją.
Andrius Užkalnis

Būtent todėl, dėl to įžeidaus termino „moteris“, Beata Tiškevič ir įjungė sunkiąją artileriją, negirdėtą nuo verktinių laikų ir nuo epizodo „pakalbėkime apie mėnesines ir kruvinus tamponus“, pavadino dominuojančių kostiumuotų vyrų diktatūrą „penių paradu“ (dabar žinau, Beata, kokius filmus jūs žiūrite), ir užbaigė tiradą ekspresyviu žodžiu, kurį aš mėgstu pavartoti pats ir už kurį ligi šiol gaudavau velnių nuo jautruolių.

Aš jokiu būdu nebandau kritikuoti Beatos, kuri, nepaisant mūsų didelių ir nesutaikomų skirtumų, yra gera bičiulė: atvirkščiai, džiaugiuosi, kad ji mokosi iš geriausiųjų ir kartais parašo visai kaip aš. Arba bent jau tokiais pačiais žodžiais, kaip aš. Be jokios ironijos sakau, kad stiprūs, sūrūs žodžiai yra gyvosios kalbos dalis ir perteikia nuotaiką, santykį su tema ir leidžia žmonėms pajusti emocijos ir įsitikinimų autentiką.

Tačiau kalbant apie temą, o ne apie asmeniškumus (nes mes čia aptarinėjame ne žmones, o idėjas ir įsitikinimus), turiu pažymėti štai ką. Karingasis feminizmas išbujojo taip, kad moteriai Lietuvoje nebėra baisesnio paniekinimo ir įžeidimo, negu tada, kai ją pavadina moterimi. Taip būna tuomet, kai įsitikinimas apie skriaudą būna toks stiprus, kad pats nekaltas žodis, nusakantis žmonių grupę, jau yra tapęs įžeidimu, nes yra nebe grupės apibrėžimas, o pažeminimas ir etiketės klijavimas. Pavadink agurką agurku, ir agurkas įsižeidžia, kaip tu drįsti, šlykštyne. „Bet tu ir esi agurkas“, atsako jam.

„Nesvarbu, ne tau spręsti. Susitiksime teisme.“
Ar galite įsivaizduoti kokį nors valstybei tarnaujantį vyrą, kuris giria įstaigas už tai, kad ten mažiau priima į darbą bobų ir formuoja gražius vyriškus kolektyvus?
Andrius Užkalnis

Kai mane pavadina vyru, garsiu vyru, žinomu vyru arba prieštaringos reputacijos vyru, aš neturiu dėl to jokios problemos ir nejaučiu jokio pažeminimo. Bet aš turbūt niekada negalėsiu suprasti, kaip turi jaustis moteris, kuriai jos lytis yra svarbiausias dalykas gyvenime – ir džiaugsmas, ir skausmas. Nežinau, kas yra galvoje moters, kuriai teisingi lyties organai yra vienintelis dalykas, kurį ji gali vertinti kaip neginčytiną savo pranašumą, ir kuri sieja bet kokią sėkmę su savo darbinėmis savybėmis, žiniomis ir įgūdžiais, o kiekvieną nesėkmę – su vyrų sąmokslu ir neteisingu požiūriu į ją.

Moteris, kuri šiuo metu yra Vyriausybės kanclerė (manau, neilgam – nes viešieji ryšiai yra dedamoji pareigybės dalis, o viešieji ryšiai jai sekasi taip pat, kaip vienai buvusiai švietimo ministrei sekėsi rašyba) ilgokai visus linksmino ne tik neteisingomis JAV prezidento rinkimų prognozėmis, bet ir skaičiavimais, kiek kokioje įmonėje ir įstaigoje yra vyrų ir moterų, ir gyrė tas įmones, kuriose moterų yra daugiau. Jei jums tai atrodo normalu, tai reiškia, kad turėtumėt dažniau pagalvoti apie tai, ką girdite. Ar galite įsivaizduoti kokį nors valstybei tarnaujantį vyrą, kuris giria įstaigas už tai, kad ten mažiau priima į darbą bobų ir formuoja gražius vyriškus kolektyvus?

O ar galite įsivaizduoti, kad, kai tas valstybei tarnaujantis vyras bus pajuoktas dėl savo nusišnekėjimų, atsiras koks nors, sakykim, aktorius-aktyvistas, kuris pasmerks „vaginų paradą“ ir sijonų dominavimą darbo vietose?
Feministės, įpratusios įsižeidinėti ir gėdinti, įsisuko į tokias apsukas, kad pradėjo nebesusivokti, kas vyksta aplinkui, vis dar mojavo ginklais, nors nebeliko su kuo kovoti, ir tuomet jos pradėjo užsigauti ir niršti nuo savęs pačių ir savo atvaizdų veidrodyje, ir tada patalpose pradėjo dūžti stiklai ir braškėti daužomi baldai. Rungtynės baigtos, o jos negali palikti aikštelės, ir spardo kamuolį į tuščius vartus, nors priešininkų komanda ne tik išėjo, persirengė, bet ir spėjo išvažiuoti į kitą miestą.
Andrius Užkalnis

Lietuvoje įvyko tai, kas Vakaruose atsitiko jau anksčiau: feminizmo revoliucija pradėjo valgyti savo vaikus. Šalis, kurios prezidentė yra moteris, kur moterys buvo parlamento pirmininkės, ministrės (net ir krašto apsaugos), kur moterys vadovauja žiniasklaidai dažniau negu vyrai, mes neturime diskriminavimo problemos. Neturime. Kovoti daugiau nebėra su kuo, bet patrankos užtaisytos, ir šaudyti į kažką reikia. Tai ir yra paskutinis grėblys, ant kurio užlipo feminizmo amazonės ir kurio grėbliakotis kalė paskutinį, lemiamą smūgį mutavusiam judėjimui į tarpuragę.

Feminizmas kažkada prasidėjo kaip prasminga ir teisinga kova už lygias teises vyrams ir moterims (nes nieko nėra bjauresnio, negu atsilikusios Trečiojo Pasaulio šalys, kur vyrai tokie nesaugūs, kad turi įrodyti savo pranašumą, nesodindami su savim moterų prie vieno stalo). Paskui, kai lygybė buvo pasiekta, pradėjo siekti dar lygesnės lygybės. Kai automobilis įstringa netinkamame grunte, variklis vis garsiau burzgia, viskas purtosi ir virpa, ratai sukasi vis greičiau, purvai iš po padangų drabstosi aplinkui, o mašina – nė iš vietos. Čia lygiai tas pats. Ir purvai tokie patys.

Feministės, įpratusios įsižeidinėti ir gėdinti, įsisuko į tokias apsukas, kad pradėjo nebesusivokti, kas vyksta aplinkui, vis dar mojavo ginklais, nors nebeliko su kuo kovoti, ir tuomet jos pradėjo užsigauti ir niršti nuo savęs pačių ir savo atvaizdų veidrodyje, ir tada patalpose pradėjo dūžti stiklai ir braškėti daužomi baldai. Rungtynės baigtos, o jos negali palikti aikštelės, ir spardo kamuolį į tuščius vartus, nors priešininkų komanda ne tik išėjo, persirengė, bet ir spėjo išvažiuoti į kitą miestą.

Ar man nebus gaila feminizmo, kuris suteikė man, kaip rašytojui, tiek temų ir progų pasireikšti? Bus, žinoma. Bet aš kaip nors iškęsiu, be to, visada bus žmonių, kurie ras dėl ko įsižeisti, ir mes, humoristai, publicistai, žurnalistai, scenaristai ir rašytojai, visada būsime jų paslaugoms. Mes ir mūsų penių paradas.