Sistema, kuriai meldžiasi buvę kolūkių pirmininkų, partijos veikėjai, sandėlių vedėjai, o sporto atveju – buvę komandų viršininkai, įvairaus plauko draugijų, asociacijų ir federacijų vadovai. Kleptokratijos adeptus nesunku atskirti – jie dažnai būna solidūs žilsterėję vyriškai rausvais žandais ir gudriomis akimis, mėgstantys pabrėžti, kad „reikia laikytis vieni kitų“ ir neįtikėtinai gebantys sausi išplaukti net iš visiškai beviltiškos situacijos. Sporte jų pilna. „Titanikas“ nebūtų nuskendęs, jei jam būtų vadovavę lietuviški sporto kleptokratai. Tiesa, viskas ten būtų išvogta, net ir pats ledkalnis pavogtas ir išparceliuotas ledo kubeliais, bet tai jau kita kalba.
Futbolas. Sekmadienis, 64-oji rungtynių minutė, Lietuva pagaliau muša įvartį ir LFF prezidentas, atrodo, išsitraukia dar laimingąją vieną „get out of jail“ kortelę ir atsilaiko prieš visuomenėje kilusią nepasitenkinimo audrą. Bet tai būtų nelogiška ir neteisinga. Nors LFF vadovai bando kaip skydu prisidengti rinktine nuo kritikos strėlių, bet atskirkime šituos du dalykus. Ne rinktinė yra atsakinga už LFF veiklą. Ir federacija taip pat tiesiogiai negali paveikti rinktinės pasirodymų aikštėje. Nes kalbėdami apie Lietuvos futbolą turime atskirai analizuoti tris kertines jo grandis – rinktines, futbolo federaciją bei futbolo rėmėjus.
Rinktinė
Čia viskas paprasta. Mes mylim nacionalinę Lietuvos futbolo rinktinę. Mylėjom ir mylėsim. Varge ir džiaugsme. Iki mirtis mus išskirs.
Aišku, visada galima norėti daugiau. Galima norėti, kad rinktinės vyrai išeitų ne pasivaikščioti, o kautis kiekviename centimetre kaip jie tai darė sekmadienį. Galima norėti rinkoje vertinamo trenerio, kuris sugebėtų motyvuoti rinktinę, taikytų modernius treniruočių metodus ir neatrodytų kaip ištrauktas iš skalbimo mašinos.
Bet tenka susitaikyti su faktu, kad Lietuvos futbolo trenerių piramidės viršuje stovi suglamžyto veido ir suglamžytų treningų treneris, kuris per televizorių atrodo taip lyg būtų visą dieną dirbęs vištienos fabrike Norgėje ir vakare užlėkęs patreniruoti komandėlės, o žymiausias jo, kaip specialisto, pasiekimas yra oficialiai užprotokoluotas – „rungtynėms pasibaigus teisėjų persirengimo kambaryje treneris Igoris ranka ir kojomis smūgiavo aikštės teisėjui”. Bet rinktinės sirgaliai žino, kad vis tiek gali būti ir blogiau – turėjome legendinį „vienerių rungtynių trenerių duetą“ – Julių Kvedarą bei Stasį Stankų, kurių bendras indėlis į rinktinės žaidimą yra 1:10. Faktas, kad žinome, kur yra mūsų dugnas, guodžia.
Rėmėjai
Čia irgi pakankamai viskas aišku. Sporto rėmėjai yra dviejų rūšių – vieni duoda pinigų, nes mato komercinę naudą, prekės ženklo stiprinimą, sutampančias vertybes ar tiesiog mėgsta futbolą. Kiti duoda pinigų, o po to juos susigrąžina minus procentas sporto federacijai. Visiems neblogai – ir raudonskruosčiams federacijų vadovams, ir pinigus praskalavusiems verslininkams.
Nežinau kodėl, bet šiuo metu futbolo federacijos vadovų propaguojamos vertybės verčia futbolo rėmėjus susidėti daiktus ir, sumurmėjus „nelydėkit“, palikti Lietuvos futbolo laivą. Keista. O vis dar esantiems ir LFF puslapyje pristatomiems rėmėjams ir partneriams pateikiau kelis paprastus klausimus: ką jie galvoja apie tokią situaciją, kaip vertina savo prekės ženklo siejimą su futbolo federacija ir kaip verslas gali padėti kovoti su korupcija futbole?
Išsiuntus klausimus rėmėjų pradėjo mažėti. „Šiaulių bankas“ pareiškė apskritai niekada nerėmęs federacijos ir nesuprantąs, kodėl atsidūrė tarp rėmėjų ir partnerių. Valstybės įmonė „Oro navigacija“ patvirtino, kad LFF nerėmė, bet iki pernai metų skyrė reklamos lėšas norėdama, kad jaunimas susipažintų su aviacija ir taptų įmonės darbuotojais. Errrr....na gerai, valstybės įmonių keliai ir reklamos strategijos nežinomos. „KPMG Baltics“ pareiškė negalinti komentuoti situacijos, nes yra oficialus LFF auditorius. Skamba dviprasmiškai ir dėl kyla įvairių minčių, bet turbūt viskas normaliai čia. Kelios kitos kompanijos pasakė esančios patenkintos bendradarbiavimu, jis atitinka rinkodaros poreikius, tačiau vis dėlto norėtų atviresnio dialogo tarp LFF ir futbolo bendruomenės. Ačiū už atsakymus ir taip pat ačiū jų išvengusiems. Tai irgi šį tą pasako.
Lietuvos futbolo federacija
Čia viskas gerokai sudėtingiau. Kalbos apie tai, kad itin spalvingą biografiją turinčiam LFF prezidentui Juliui Kvedarui reikėtų trauktis, kyla nuolat. Kartais jos sutampa su rinktinės fiasko, kartais kai kam kyla idėjų, kad trauktis prezidentui reikėtų su antrankiais, kartais politikoje susiformuoja „futbolo draugai“, kuriems magėtų gal labiau draugauti su futbolo pinigais, nei su pačiu futbolu. Visko būna, tik nuobodu čia nebūna. Žinoma, tokių titanų kaip buvęs prezidentas Vytautas Dirmeikis laikai jau praėjo. Kad ir ką ir besakytumėme, bet sugalvoti už UEFA pinigus gaminti majonezą yra genialu. Dabartiniams LFF vadovams trūksta tokio polėkio.
Tiesa, šį kartą krizė jau rimtesnė, jei federacijai tenka prašyti raudonskruosčių bičiulių pagalbos. Duodamas interviu tai pačiai futbolo federacijai Gintautas „Kur vėjas pučia, ten sukuosi“ Babravičius teigė, kad „tik LFF, valstybės ir savivaldybių ilgalaikė politika duos rezultatų“, patogiai pamiršdamas, kad sunku kalbėti apie bendrą ilgalaikę strategiją, kai politikai, verslininkai ir įtakingi visuomenės veikėjai į LFF vadovybę žiūri kaip į raupsuotųjų koloniją, kur vien prisiartinęs gali sužlugdyti reputaciją.
Tarnybon pašauktas dar vienas draugas – sporto federacijų sąjungos vadovas Rimantas Kveselaitis pasisakė dar griežčiau – apie juodinamą LFF veiklą ir perversmų organizatorių veiklą. Baisu. Futbolo gerbėjams vietą parodė ir LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė – nieko jūs nesprendžiat, tad tylėkit, smerdai ir cholopai, nuo jūsų niekas nepriklauso.
Bet didesnė bėda yra ne „bachūras“ ir jo draugai. Net jei Julius Kvedaras pasitrauktų ar būtų patrauktas, kas pasikeistų? Į jo vietą ateitų kitas toks pats sistemos kūrinys arba gražiai atrodantis ir gražiai kalbantis koks nors visuomenės veikėjas, muzikantas, prodiuseris ar TV laidų vedėjas, už kurio nugaros mindžikuotų nauja grupė draugų.
Sistema kitaip nesuprastų. Kaip ji nesupras ir šito straipsnio. Niekaip nesupras, kodėl jis atsirado, ieškos užsakovų ir pyks, kodėl neranda.
Sistema savo veikimo principus tobulino nuo Nepriklausomybės pradžios. Ir ją iš esmės keisti be galo sudėtinga. Beveik neįmanoma. Ir aš, žinoma, kalbu ne tik apie futbolą.
O futbolo sirgaliai gali piktintis, gali degti žvakutes ar kelti plakatus, gali verkti prie Liepkalnio kaip Paulo Coelho herojė prie Piedros upės, bet... Geroji Daina juk pasakė labai aiškiai: nuo jūsų niekas nepriklauso. Jūs galite tik sukelti triukšmą, kuris kažkiek laiko rezonuos žiniasklaidoje, o po to nurims ir federacija veiks toliau. Ir prisidės kuo gali – rūpinsis ji kamuoliais, kelnaitėms ir bateliais. Tikrieji filosofai sėdi ten, Liepkalnio gatvėje. Jie žino, kad jei pakankamai ilgai ir tyliai stovėsi prie upės, pamatysi praplaukiant savo priešų lavonus. Senovės graikų stoikai pagarbiai spaustų Juliui Kvedarui ranką.
O juk pagalvojus, pirmai pradžiai didelių stebuklų nereikia.
1. Nuoširdžiai mylinčio futbolo žmogaus ir jo komandos, kuri futbolą irgi mylėtų labiau nei pinigus. Žmogaus, kuris turėtų visuomenės pasitikėjimą, nuo kurio nebėgtų rėmėjai ir toleruotų futbolo gerbėjai.
2. Iki panagių išmėžtos senosios federacijos gvardijos pradedant amžinuoju rinktinių direktoriumi ir baigiant kitomis aplink futbolo pinigų liepsną plevenančiomis buvusiomis „legendomis“.
3. Visuomeninės tarybos prie futbolo federacijos, į kurią įeitų visuomenės veikėjai, pramogų verslo atstovai, filosofai, verslininkai, sirgaliai ir kitų futbolui neabejingų grupių atstovai. Ir taryba turėtų rimtą balsą priimant futbolo ateičiai svarbius sprendimus.
4. Finansinio skaidrumo. Visi gaunami pinigai, visos ataskaitos, visos rinktinių ir federacijos išlaidos, visa įmanoma informacija – aiškiai ir paprastai pasiekiama visuomenei.
5. Aiški futbolo vystymo kryptis. Nieko naujo čia neišrasi – vaikų, vaikų ir dar kartą vaikų futbolas, jaunųjų talentų vystymas pasitelkiant užsienio ekspertus, futbolo akademijos, dabar virtusios faktiškai vieno žmogaus Betliejaus tvarteliu, veiklos išskaidrinimas ir efektyvinimas.
Yra du būdai, kaip sudaryti sąlygas tam atsirasti. Greitasis, kai įsikiša teisėsauga. Tai mes jau matome vykstant aukščiausiu lygiu FIFA organizacijoje. Lėtasis, sulaukti, kol tauriai žilsterėjusiems kleptokratams trauksis į užtarnautą poilsį ar bus išnešami. Ir skaidrūs naujosios LFF valdžios rinkimai – su viešais debatais, programų pristatymais, diskusijomis apskrityse, bet be prie radiatorių prirakintų rinkėjų.
Bet fantastinė literatūra, mielieji, antrame aukšte.
Haiku
Skruostai raudoni
O kamuolys apvalus
Ir nagai lenkti
