A. Tapinas. O kas iš to ūsuotiems ministerijų ir geležinkelių bebrams?

Iš karto sutarkim dėl terminų – „ūsuotas bebras“ nėra mano sugalvotas terminas, bet jis plačiai paplitęs interneto erdvėje, o aš jį išgirdau iš vienos mielos socialinių tinklų raganos.

„Ūsuotas bebras“ labai plati sąvoka – juo labai sėkmingai gali būti ne tik vyras, bet ir moteris, ne tik ministerijos klerkas švytinčia nuo išsėdėjimo kostiuminių kelnių sėdyne, bet ir žmogus, dirbantis valstybės valdomoje įmonėje ar Seime.

„Ūsuotas bebras“ arba lotyniškai „Castor moustaccium“ (čia pats sugalvojau) yra plintanti invazinė rūšis, kuri Lietuvoje gyvena dar nuo carinės Rusijos laikų, bet nuo 2012 metų pastebima itin sparti jos reaklimatizacija valstybės tarnyboje.

Vienas pirmųjų ją identifikavo Vincas Kudirka. Jo paviečio viršininkas Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas nežinojo, nei kas ta administracija, nei kas tas pavietis, bet tik turėjo rūpintis, kaip kuo daugiau išgriebti šlamančių.

Atpažinti ūsuotąjį bebrą dabartinėje Lietuvoje nėra sudėtinga – jo metodai nėra pasikeitę. Ilgametė ištikimybė partijai ir pageidautina senais gerais laikais užimta kokio nors sekretoriaus ar CK instruktoriaus vieta garantuoja aukštą postą ministerijoje, o ten žaidimo taisyklės labai paprastos – venk viešumos ir daryk tai, kam buvai paskirtas.

Tik nesuklyskim – ūsuotieji bebrai nėra kvaili. Jie tiksliai žino, ką ir kodėl turi veikti dirbdami viceministrais. Ir nuo žodžių junginio „tarnauti Lietuvai“ jiems ima geraširdiškai krutėti ūsai.
Mano pažįstamų rate sukasi labai daug jaunų žmonių, kurie tikrai myli Lietuvą ir nori padaryti jai kažką gero. Padovanoti savo laiką, gebėjimus ir idėjas. Ir jie ateina į ministeriją pas ūsuotą bebrą, kuris išklauso jų ir pasako sakralinę frazę „o kas man iš to“? Penki žodžiai, bet juose slypi visa didžioji valstybės tarnybos yda. Neįtikėtina, kiek kartų esu girdėjęs tokias istorijas.

Bebrai netarnauja valstybei, bebrai tarnauja sau ir saviems. Bebrai užsiėmę, jie vykdo zadanijas, koordinuoja pinigų įsisavinimą ir skaičiuoja partinėms kasos skirtus procenčiukus.

Aš turiu pažįstamų užsienyje, kurie yra pasiruošę grįžti ir atiduoti savo tarptautinio lygio žinias valstybei. Bet jie grįžta, susiduria su savo dalies norinčiu ūsuotuoju bebru, apsisuka ant kulno ir ironiškai šypsodamiesi išvažiuoja Vilniaus tarptautinio oro uosto kryptimi.

Klasikinio ūsuotojo bebro pavyzdžio toli ieškoti nereikia – Aplinkos viceministras Algirdas Genevičius, 62 metų „Tvarkos ir teisingumo“ skyriaus pirmininkas, neslepiantis, kad moka tik rusų kalbą. Ką girdėjome apie jo darbus iki viceministrui įsiveliant į šių metų prekybos poveikiu skandalą? Nieko. O ir neturėjome girdėti, ne to jis čia atėjo. Juk partijos lyderis Rolandas Paksas pats įvertino, kad „partijai gėdos nepadarys“.

Ir nedaro. Štai pernai rugpjūtį jis lankosi Tauragėje. Ne šiaip, o jį pakviečia Tauragės atliekų tvarkymo centro direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Komskis, laimingo atsitiktinumo dėka esantis viceministro partiečio Kęsto Komskio sūnus. Viceministras duoda pylos centro direktoriui už blogą darbą, pokšt ir po dviejų savaičių direktoriumi be konkurso jau tampa pats Kęstutis Komskis.
Vien tik rusų kalba susikalbėti gali ir nuo 2014 metų žemės ūkio viceministru dirbantis socialdemokratas Albinas Ežerskis. Bet kam reikalingos užsienio kalbos valstybės tarnyboje, jei nuo 1990 metų priklausai partijai?

Ūsuotiesiems bebrams būdinga ir panieka naujosioms technologijoms – į susitikimą jie paprastai ateina paprašę, kad padėjėjos atspausdintų ir susegtų gautus elektroninius laiškus. Bet vis dėlto į šilčiausią bebrų ekosistemos vietą – premjero (arba Praimo, kaip jį pagarbiai išlenkę nugaras vadina bebrai) patarėjus ir padėjėjus patenka tik tie, kurie įveikę prigimtį įvaldė technologijas ir tuos feisbukus.

Čia randame ir Praimo padėjėją Juozą Brigmaną, kuris laikosi „socildemoktarinių“ vertybių.

Ir buvusį kanclerį bei viceministrą (be abejo, be abejo) Rimantą Vaitkų, kuris save pasauliui pristato kaip „member of supreem committee“ at socialdemocratic party.

Ūsuotieji bebrai labai jautrūs – štai ir dabar jie pulkais bursis prie šio straipsnio komentarų, kraipys galvas, reikš didelį nepasitenkinimą taikomais epitetais ir skaičiuos, kiek gi sumokėjo politiniai oponentai. Pabrėžtina, kad nepasitenkinimas bus reiškiamas išskirtinai nuo 8 iki 17 valandos su pietų pertrauka tarp 12 ir 1, nes tikrai jau savo laisvu laiku tokiomis nesąmonėmis bebrai neužsiiminės.

Būna, kad ir bebrams nepasiseka. Štai sąžinės neturinti Vilniaus tarybos narė Aušra Maldeikienė taip užsisėdo ant vos 23 metus „Grindai“ vadovavusio Algimanto Vilūno, kad šiam teko trauktis ir nerimastingai dairytis, kas gi ranką išties.

Šis ruduo ypatingas ūsuotiesiems bebrams, perfrazuojant Steinbeką – tai mūsų nerimo ruduo. Maža kas ten gali nutikti spalio 9 dieną. Bet būkite ramūs, mielieji bebrai, jūsų partijos jumis pasirūpins.
Nuo vasaros pradžios valstybės valdomos įmonės jau yra bombarduojamos prašymais, nurodymais ir zadanijomis atrasti darbo vietą teisingiems žmonėms, jeigu spalį nepaeitų. Progresyvesni, jaunesni ar mažiau patyrę vadovai vaikšto susiėmę už galvų, o vyresnieji gelžbetoniniai vadovai atlaidžiai šypsosi dailydkos šypsenomis, jie čia jau ne pirmas dešimtmetis ir puikiai žino, kaip ir kur.
„Lietuvos geležinkeliai“ yra turbūt puikiausias ūsuotųjų bebrų draustinio pavyzdys. Nėra tokių aplinkybių, kurios sutrukdytų jų vadovams apsaugoti ir apginti bičiulius bebrus.

Vienas iš ūsuotųjų bebrų pradininkų, geležinis Algirdo Brazausko patarėjas, medžioklių draugas ir kancleris socialdemokratas Antanas Zenonas Kaminskas po karjeros vyriausybėje 2006 metais nusileido į „Lietuvos geležinkelių“ generalinio direktoriaus pavaduotojo postą. 2009 metais prasidėjus pertvarkoms ponas Antanas Zenonas buvo tyliai perkeltas į kitą draustinio vietą ir iki šiol vadovauja „Rail Baltica“ direkcijai ir po septynių katorgiško darbo metų pagaliau pasiekė svaiginantį proveržį – dabar iš Kauno traukiniu važiuodami vidutiniu 50 km/h greičiu penkias valandas galime pasiekti Baltstogę.

2012 metais paaiškėja, kad buvęs susisiekimo viceministras (vėl tas viceministras) ir „Lietuvos geležinkelių“ generalinio direktoriaus pavaduotojas socialdemokratas Valerijus Ponomariovas buvo KGB rezervo kapitonas? Na ir nieko tokio, jis tyliai ramiai perkeliamas į kitas pareigas ir šiandien sėkmingai darbuojasi kaip „Lietuvos geležinkelių“ informacijų technologijų centro vadovas. Kitaip tariant – pagrindinis bendrovės IT žmogus. Neįtikėtina. Bet 26 metai partijoje daro savo. O tai komentuodamas premjeras kaip visada puikus – „galbūt jie net patys nežinojo, kad priklauso KGB rezervui“, retoriškai klausė jis.

2013 metais STT pareiškia įtarimus piktnaudžiavimu tarnyba „Lietuvos geležinkelių“ generalinio direktoriaus pavaduotojui Stasiui Gudvaliui, premjeras ir susisiekimo ministras apie tai „sužino“ tik šiemet. Premjeras, kaip visada, puikus – „manęs neinformavo apie įtarimus vienam iš šalies strateginių įmonių vadovui“. Galbūt premjerą galėjo informuoti jo patarėjas susisiekimui socialdemokratas Darius Jarmantavičius. Galėjo, bet kaip čia dabar informuosi, kai ponas Gudvalis yra tavo uošvis.

Vis tiek savotiška mes šalis, kai premjerą susisiekimo klausimais konsultuoja vieno iš „Lietuvos geležinkelių“ vadovų žentas. Tie žentai.

Bet nesijaudinkime dėl ūsuotųjų bebrų likimo. Ponas Gudvalis ir toliau lieka pareigose ir sėkmingai darbuojasi geležinkelių labui, nes kaip sako susisiekimo ministras „reputacija yra reputacija, o kol žmogus nenuteistas, tai problemų nematau“.

Tai kas gali pasakyti, kiek dar ūsuotųjų nusės valstybės valdomose įmonėse šį rudenį. Kiek naujų etatų atsiras urėdijose, geležinkeliuose, pas energetikus ar kelininkus?

Yra tik vienas būdas sužinoti – klausti, domėtis ir nepalikti ramybėje. Galbūt yra žiniasklaida, kuriai vien žodis „Lietuvos geležinkeliai“ yra tabu. Bet juk kiekvienas iš mūsų yra tų įmonių valdytojas ir akcininkas. O neklausiant darysis labai sunku šaukti „valstybė tai mes“.

Klausimų-atsakymų žaidimas yra nemalonus ir ūsuotieji bebrai stengiasi išnaudoti visus svertus, kad jo išvengtų. Nes vis dėlto jų populiacija gyvena prieblandoje ir labai nemėgsta skvarbios šviesos spindulio, kertančio per jų rūpestingai pastatytas užtvankas, trukdančias skaidrios valstybės upės tekėjimui. Nes, kaip taisyklė, paskui visuomenės dėmesį ateina tarnybos, o ūsuotieji šito labai bijo.
Ir net jei Castor moustaccium po spalio mėnesio pakeis kiti, jų pusbroliai Castor moustaccium liberales, conservativus ar viridis peasantius, tarp kurių irgi nemažai norinčių sukurti valstybėles saviems, mūsų viešai išsakomas nepakantumas šiai veislei duos rezultatus.

Nes iš kurios pusės bežiūrėtum – kairės, dešinės ar valstietiškai žalios – tai yra invazinė valstybės tarnautojų rūšis, kuri pagal apibrėžimą pasižymi gebėjimu greitai daugintis, neišrankumu buveinei, aplinkos taršai ir atsparumu pesticidams. O gamtininkai rekomenduoja prieš invazines rūšis kovoti tiesioginio naikinimo būdu. Kito būdo tiesiog nėra, jeigu norime turėti vilčių, kad mūsų vaikams ir anūkams normalioje valstybėje tarnaus normalūs tarnautojai.

Haiku

Laksto jaunimas
Kaip be galvos vardan tos
O bebrai šypsos