Vaivorykštėmis nusidažę palaikantys vienos lyties santuokas laužo ietis su savo vizijai ginti vėliavos spalvas pasiskolinusiais oponentais. Kunkuliuoja Žaliojo tilto balvonų nukėlimo aistros, retkarčiais šalis atsidūsta taip giliai, kad atodūsyje gali išgirsti ir W raidę bei kovas dėl jos. Nusirita atodūsiai ir jau kyla nauja devintoji banga – nutekintų Vilniaus mero laiškų skandalas ir iš žemės iškapstomas „Air Lituanica“ zombis, kurį tuoj pat pakeičia nacijos šokas ir ištrūkusi aimana dėl visos Lietuvos Juozo triusikų. Politikai irgi stengiasi klausytis Lietuvos atodūsių ir viešais pasisakymais pataikyti į ritmą. Ne visada pavyksta, tada rašoma apie tai, ko niekas nesupranta – apie Graikiją.
Kaip suskaičiuoti visuomenės ir politikų išnaudojamą energiją šiems atodūsiams. Praleistas darbo valandas padauginti iš kovotojų energijos džaulių ir padalinti iš bendrojo vidaus produkto? Suskaičiuoti, kiek laiko prireikia parašyti tūkstančiams interneto komentarų – toms demokratijos laivą lydinčioms ir gailiais nieko nereiškiančiais balsais krykščiančioms žuvėdroms – ir padalinti iš vidutinio atlyginimo?
Ir žvelgdamas į tokius didelius skaičius jaučiuosi išdidus. Didžiuojuosi savo šalimi ir jos piliečiais. Juk gyvename kaip kokia Šveicarija ar Liuksemburgas, turime aiškią ateities strategiją, sutvarkytą socialinę ir švietimo sistemą, sugrąžintus šviesiausius protus, išvalytą progreso kelią ateinančioms mūsų tautos kartoms. Didžiuojuosi, kad jau išsprendėme visas problemas ir dabar didžiausias tautos galvos skausmas yra Juozo triusikėliai.
Ne. Nesididžiuoju. Skaičiuoju akligatvio kryptimi visuomenės atiduotą energiją ir laiką ir darosi kraupoka.
Nepykit LGBT bendruomene, bet vienalytės santuokos dabar ne pati aktualiausia Lietuvos problema. Taip, jums tai svarbu ir jūsų vedliai gali draskytis marškinius šaukdami „čia ir dabar“, bet viešojo intereso piramidėje esate ne pačioje aukščiausioje pakopoje. Žaliojo tilto balvonų nukėlimo klausimas galėjo būti išspręstas paprastai ir greitai neatiduodant jam tūkstančių visuomenės valandų. Mirusios ir absoliučios daugumos nepasigestos „Air Lituanicos“ klausimai ir viešinami laiškai – rimtai, čia dabar yra didžiulė Lietuvos problema ir tiriamosios žurnalistikos viršūnė?
W raidės klausimas tebesiurbia tūkstančius valstybės naudingumo vienetų ir nežinia, kiek savosios energijos turėsime jam atiduoti užuot priėmę sprendimą, padėję tašką ir judėję toliau. Keli šimtai pabėgėlių – dar vienas gyvybiškai svarbus klausimas, be kurio Lietuva tiesiog neišgyvens? Apie šauktinių ir verktinių temą net nepradėsiu – pagal tuščiai praleistą laiką diskutuojant PO priimto sprendimo tai turbūt didžiausias smūgis šalies intelektualiniam potencialui.
Apie ką viešai kalba mūsų politikai? Apie tikrąsias valstybės problemas ir jų sprendimo būdus, apie strategines vizijas, turėsiančias įtakos kelioms ateities kartoms?
Peržiūrėjau paskutinių trijų mėnesių Lietuvos politikų viešus pasisakymus. Jeigu atvirai, graudu.
Niekinis tarpusavio pešiojimasis, nuolatiniai mėginimai kritikuoti kitus ir visiška idėjų impotencija. Iš daugiau kaip trijų šimtų publikuotų straipsnių išskirti galėčiau vos kelis – netikėtai aiškų švietimo ministrės Audronės Pitrėnienės pasisakymą apie privalomą priešmokyklinį ugdymą, Antano Guogos informacijų technologijų idėjas ir Gabrieliaus Landsbergio programinį tekstą, kuriame bent jau jaučiasi vizijos, bet trūksta konkretumo. Nors ir čia virš jų kybo rinkimų šešėlis – juk dėl to stengiamasi, dėl šventosios pergalės 2016-aisiais.
Ir viskas. Štai tiek sugeneruoja keli šimtai išrinktų valstybės valdytojų. Štai toks yra intelektinis potencialas.
Labai norėčiau, kad nesuprastumėte manęs neteisingai. Nesakau, kad aukščiau išvardintos problemos nėra svarbios (na, gal išskyrus visų skriaudžiamą Juozą). Nesakau, kad nereikia jų spręsti, bet šiuo metu Lietuva turi žymiai svarbesnių problemų. Įsišaknijusių, skausmingų, ilgalaikių, keliančių grėsmę valstybės ateičiai. Ir mūsų šalies lyderiai turėtų telkti politikus ir visuomenę bendrai jas spręsti. Kol dar nevėlu.
Ir štai klausimas už milijoną – o kas gi yra didžiausia Lietuvos problema?
Sekundei stabtelkite, neskaitykite toliau, užsimerkite ir atsakykite patys sau.
Kas yra didžiausia Lietuvos problema?
Visuomenės senėjimas? Tautinės mažumos? Socialinė atskirtis? Emigracija? Nedarbas? Švietimas?
Ką atsakėte jūs?
Per vieną pašnekesį manęs to paties paklausė užsienyje gyvenantis bičiulis – tai kokia, tavo nuomone, didžiausia Lietuvos problema? Atsakymą iššoviau per tris sekundes.
Mano nuomone, tai didžiausia sisteminė ir sudėtinė Lietuvos problema. Dėl šitos problemos klesti nusikalstamumas (per metus Lietuvoje neblaivūs asmenys padaro kone 25 tūkstančius nusikaltimų), dėl jos kiekvieną dieną Lietuvoje įvyksta bent vienas eismo įvykis, kurį sukelia girti vairuotojai, per metus žūsta ir sužalojami šimtai potencialiai galėjusių daug nuveikti valstybės labui žmonių, didėja nedarbo problema, auga socialinė atskirtis, gilėja problemos bendruomenėse ir šeimose, kenčia jaunosios kartos švietimas, sunkėja visuomenės sveikatos padėtis.
Ir kiek turime politikų ir šalies vadovų, kurie stotų skersai kelio įsibėgėjusiems alkoholio lobistams ir ieškotų ilgalaikių kovos su alkoholiu strategijų? Beveik apskritą nulį. Paklausius save pasiskelbusiu naujuoju Valančiumi Antano Matulo viešų pasisakymų, kyla smarkus noras išgerti, tai štai ir prašau.
Turbūt vienintelis politikas, kuris ne tik viešai kalba apie blaivesnį gyvenimą, bet ir turi resursų konkretiems darbams yra Ramūnas Karbauskis. Jo Naisiai yra toji utopinė šviesios Lietuvos dalelė.
Bet dalelė miniatiūrinė, o ir vienam kovos lauke sunku, ypač kai keli bendražygiai visuomenininkai blaivininkai į vieną suplaka ir alkoholizmą, ir gėrimo kultūrą, ir socialinius aspektus, tapdami panašūs į aukštą natą paėmusius fundamentalistinius ajatolas. Išgirdęs jų retoriką ir pajutęs grėsmę savo taurei „Chardonnay“, visuomenės problemoms neabejingas lietuvis dūlina šalin murmėdamas: „Tegu būna tie blaivininkai, kad tik prie vaikų nelįstų“. Dialogo pabaiga.
O jei atsirastų valstybės lyderis, kuris įvardintų šios problemos sprendimą kaip vieną iš strateginių prioritetų, iškeltų aiškius ir toli siekiančius tikslus, sutelktų politikų, visuomenės ir žiniasklaidos pajėgas. Kuris sugebėtų po kruopelę surinkti tuos tūkstančius iššvaistomų valandų, eurų, energijos džaulių ir nukreiptų juos bendram tikslui?
Kuris pasakytų – žiūrėkit, ponai ir ponios, per penkerius metus mes turime sumažinti alkoholio suvartojimą tiek procentų, girtų vairuotojų skaičių tiek procentų, neblaivių nusikaltimų tiek procentų. Dabar šviesiausi Lietuvos protai suremia galvas ir siūlo įrankius, kaip tai padaryti. Verslas pagaliau turi progą konkrečiais darbais įrodyti esąs socialiai atsakingas. Žiniasklaida turi susivienyti masyviai ir veiksmingai informacijos kampanijai. Nuomonės lyderiai turi panaudoti savo milžinišką įtaką palenkti savo pusėn jaunąją kartą. Teisėsaugos struktūros turi atsiraitoti rankoves ir parodyti raumenis. Bendruomenių atstovai turi drauge su švietimo įstaigomis paruošti kokybiško laisvalaikio projektus.
Ir tai daryti ne savaitę, ne mėnesį ir ne metus.
Juk surėmus pečius pajudėtų tas klimpstantis vežimas, o šalinant priežastį išsiskleistų ir tuo pačiu metu sprendžiamų susijusių problemų spektras.
Bet kur jis, tas žirgas ir tas raitelis?
Galbūt nesutinkate su manimi, kad tai mūsų valstybės didžiausia problema? Matote kitą rykštę, kuriai reikia ilgalaikių strateginių sprendimų ir kasdienio taktinio darbo nesitikint greitų rezultatų ir neskaičiuojant laiko kadencijomis? Puiku, bet juk aukščiau parašytos pastraipos universalios.
Ir aš balsuočiau, dievaži balsuočiau už tą politiką, už tą partiją, už tą visuomenės lyderį, kuris pasakytų man šiandien (nelaukdamas paskutinių trijų mėnesių iki rinkimų) – štai problema X, ją spręsime taikydami konkrečias A, B, C, D priemones, pasitelkdami E, F, G, ir H visuomenės grupes, pasitelkdami ir tave, Andriau, ir tavo draugus, ir tavo gimines, nes tai bendras reikalas tam, kad po Y metų turėtume labai aiškų ir konkretų Z rezultatą.
Ir pats balsuočiau ir dar išėjęs į gatvę pastabdyčiau mašinas ir pasakyčiau už ką balsuoti.
Bet kur jis, tas žirgas ir tas raitelis?
Nes jau dabar patyrę visuomenės sielų daktarai, įsiklausę į gilų mūsų šalies alsavimą, galėtų diagnozuoti lėtinę ligą, kuri negydoma ir apleista gali tapti mirtina.
Haiku
Šypsausi plačiai
Juk ne priešas sveikatai
Kai esu valdžioj
