A. Tapinas. „Baltic pride“ – aš palaikau jus. Neturiu kito pasirinkimo.

Tragedija Orlande, o dar tiksliau – mūsų gimtosios šalies žmonių reakcija į įvykius, kai teroristas iššaudė 50 LGBT klube besilinksminusių žmonių, priverčia pakeisti perspektyvą. Galima piktdžiugiškai sakyti – „aha, o kur tu buvai anksčiau, ką anksčiau kalbėjai, jeigu prireikė 50 aukų, kad apsižiūrėtum“. Ir tame bus tiesos.

Aš tikrai maniau, kad viešojoje erdvėje mes judame į priekį.

Aš tikrai maniau, kad anoniminė neapykanta apogėjų pasiekė prieš dvejus metus per referendumą dėl žemės pardavimo ir palengva ėmė slūgti maitinama trolių prakuromis.

Aš tikrai maniau, kad ir LGBT klausimais visuomenė palengva eina į priekį – jeigu prieš šešerius metus „Baltic pride“ buvo nepriimtas į pagrindinę gatvę ir protestuojama buvo dešimt kartų tūžmingiau nei prieš kylančias kainas, tai 2013 metais ne be teismų, bet vis dėlto jis atkeliavo į Gedimino prospektą, o protestai sumenko iki vieno žmogaus latentinio-rinkiminio šou.

Šiemet galbūt eitynės būtų apskritai ėjusios ir praėjusios, nes ir vidaus reikalų ministras nemato priežasčių, kodėl reikėtų labai smarkiai stiprinti apsaugą, kai keli veikėjai išnaudos savo teisę į žodžio laisvę (o gerokai labiau į TV kamerų dėmesį), rėks „pederastai namo“ ir niekas nesupras, ar čia raginimas, ar kvietimas pas save į namus.

Ir kai manęs klausdavo, ar aš dalyvauju ir palaikau „Baltic Pride“, sakydavau, kad ne. Kaip nedalyvauju ir filatelistų, tautinio jaunimo, senovinių automobilių ar LSDP paraduose. Nes jie turi teisę žygiuoti, o aš turiu teisę nežygiuoti.

Ir maniau, kad judame į priekį ne tik per eitynes, bet reikia dar laiko pabręsti ir galėsime atviriau, įsiklausydami į vienas kito nuomonę diskutuoti apie LGBT problemas, o šiandien pagal apimtį turime didesnių galvos skausmų. Tą rašiau ir čia, DELFI portale – „nepykit LGBT bendruomene, bet vienalytės santuokos dabar ne pati aktualiausia Lietuvos problema. Taip, jums tai svarbu ir jūsų vedliai gali draskytis marškinius šaukdami „čia ir dabar“, bet viešojo intereso piramidėje esate ne pačioje aukščiausioje pakopoje.“

Ir pažiūrėkim, kaip gi čia viskas apsisuko.

Jeigu kažkur nuėjom, tai tik atgal. Ta neapykantos, tūžmasties, piktdžiugos banga, plūsterėjusi komentaruose po straipsniais apie Orlando tragediją, pribloškia. Kontūzija. Apverčia žemyn galva ir skandina.

Tu negali patikėti, kad tavo tėvynainiai, kurie turi šeimas, darbus, kurie augina vaikus, vedžioja juos į parkus ir savaitgaliais žaidžia futbolą, gali sekmadienį grįžti iš parko, prisėsti prie kompiuterių ir pilti tokias baisybes.

„Tai geriausia naujiena“, „Sveikinimai didvyriui“, „Negalvokite, kad esate saugūs, p...darai”, “Norėčiau su kulkosvaidžiu sudalyvauti Vilniuje vyksiančiame parade“, „Šaunuolis, spaudžiu jam dešinę“, „Tikiuosi, kad Vilniuje per padugnių susirinkimą atsiras tas, kas šiukšles pavers šiukšlėmis“, „Gaidžių skerdynės, super, liuks fantastiška“.

Ir kas dar baisiau – kiekvienas toks tamsos vimtelėjimas susilaukė šimtų, kelių šimtų pritariančių ir palaikančių. Visi geriausi komentarai buvo kupini tokio skrandžio turinio. Portalų redaktoriai turbūt dirbo visą naktį valydami ir valdydami kloakomis tapusius straipsnius.

Tai va. Ateities Lietuva. Ir juk čia visai ne LGBT, o mūsų karščiuojančios visuomenės problema. Perspektyva keičiasi, bet mintis išlieka – vienalytės santuokos tikrai ne didžiausia Lietuvos problemos, kai mes turime šitai.

Galima būti sakyti – taip, jie bailiai, drąsūs tik prie kompiuterio ir prisidengę anonimiškumo skydu, bet beveik toks pats šėlsmas vyko ir mano feisbuko puslapyje.

Vis tiek negaliu patikėti matydamas vyrą, kuris deda savo besišypsančio kūdikio nuotraukas, glosto jam galvą ir komentaruose riaumoja „iškrypėliais tampama, reikalinga tokia prevencija kaip Orlande tokioms baisioms ligoms “, matydamas karį, prisiekusį ginti Lietuvą ir jos žmones, sakantį „man šiandien šventė“, matydamas gerą universitetą baigusį, gyvūnus mylintį vaikiną sakantį, „aš normalus, bet gėjai man sukelia kažkokią neapykantą“ ir nesuprantantį, kad neapykanta galbūt yra jo paties problema. Matydamas smulkiu verslu užsiimančią šiaulietę, kuri sako „tegu tie gėjai būna, tik tegu jokių teisių nereikalauja“ ir nesupranta, kad jos viduje gal jau seniai apsigyveno mažas ūsuotas dėdulė.

Juk normalūs žmonės. Juk tautiečiai. Juk kaimynai ir draugai.

Šiandien parašiau E-policijai pareiškimus dėl keliolikos žiauriausiai skambėjusių komentarų. Noriu tikėti, kad į jų duris pasibels pareigūnai ir šį bei tą paaiškins. Bet problemos tai neišspręs, gal net labiau ją paaštrins, nes netikiu, kad gavę baudą jie pasidarys ramūs, tolerantiški ir norintys diskutuoti. Bet diskusijos čia dar ilgai, deja, nebus.

Nes yra ir kita pusė, kuri gina savo pozicijas kartu su epitetais „kretinai“, „debilai“, „daunai“, „neandartaliečiai“ ir tuo tikrai puikiai purena dirvą tarpusavio dialogui.

Ir man rašo išsilavinusi gydytoja iš Vakarų Lietuvos, kuri klausia – „ką man daryti, jeigu aš neaikčioju ir neverkiu dėl gėjų. Bet jeigu tai pasakysiu garsiai, būsiu apšaukta homofobe“. Ir iš tiesų ši dalis žmonių yra tam tikra prasme aklavietėje – bet taip nutinka, kai faktiškai sėdi ant suolelio komandos, kurios nariai sako, jog penkiasdešimt sušaudytų žmonių Orlande jiems praskaidrino dieną ir jie galėtų tai ir jie taip pasielgtų Vilniuje. Deja, tik per žingsnį.

Aš tikrai norėjau šiuo klausimu pasėdėti ant tvoros. Dirbti su alkoholizmo, socialinės atskirties, švietimo problemomis ir galbūt per tai, per netrumpą laiką didinti ir tolerancijos lygį Lietuvoje, būti viduryje ir moderuoti abi puses, ieškant sąlyčio taškų ir kompromisų. Bet masinė reakcija į Orlando įvykius parodė – šį kartą ant tvoros nepasėdėsi, bičiuli.

Ir šiandien sakau – „Baltic Pride“, aš palaikau jus.

Neturiu pasirinkimo nepalaikyti. Antraip liksiu tamsos, neapykantos ir pagiežos pusėje. O ten, patikėkit manim, ničnieko gero nėra, tik pliktelėję prakaituoti bičai su ne pirmo švarumo marškinėliais „Taip! Aš homofobas“, mėgstantys išmesti į priekį dešinę ranką.

Be abejo, jūs norėsite kažką pasakyti apie šias mintis. Puiku – nepaisant visko, aš vis tiek palaikau jūsų galimybę išsakyti savo nuomonę anonimiškai, bet tuo pačiu ir suprantant pasekmes už savo veiksmus.

Sutarkime taip – tai bus pirmas kartas, kai perskaitysiu visus jūsų komentarus ir galbūt į didžiąją dalį pamėginsiu atsakyti. Priimsiu ir atsižvelgsiu į kritiką ir kitokią nuomonę. Bet pabandykite ją išsakyti įstatymų ir viešojo padorumo nustatytuose rėmuose. Pabandykit, gal visai patiks.

Ir tuo pačiu surašysiu pareiškimus policijai kiekvienam komentarų autoriui, jei bus pagrindo manyti, kad jis pažeidė BK 170 (Kurstymas) ar BK 155 (Įžeidimas) straipsnius. Kiekvienam. Ir nemanykite, kad jei gyvenate ne Lietuvoje, o Airijoje ar Norvegijoje, esate nepasiekiami. Keli įsijautę žemės referendumo mylėtojai irgi taip manė.

Haiku

Veržias išorėn
Neapykantos pūliai
O gyvent sunkiau