A. Tapinas. 10 smagybių per antraktą tarp spektaklio veiksmų

Pirmojo spektaklio veiksmo uždanga leidžiasi. Susikibę už rankų primarijai lenkiasi, siunčia publikai oro bučinius ir priiminėja gėles.

Iš uždangos girdėti dantų griežimas ir sunkus sanitarų šnopavimas bandant išnešti scenos veteranus, kurie jau savo atidainavo ir dabar ilgesingai nulydi akimis didįjį politikos teatrą, tuo pačiu ranka vidinėje kišenėje spausdami savąsias išeitines.

Antras veiksmas bus ne mažiau įdomus. Čia bus atliekama itin sudėtinga Vergų choro arija iš „Nabuko“, o didžioji dalis naujojo choro geriausiu atveju yra dainavę per vaikų darželio kalėdinę eglutę. Bet ką mes žinom – galbūt mūsų balsais nusipirktos katės maišuose susidainuos ir taip trinktels „Va pensiero“, kad mažai nepasirodys.

Apie koalicijas ir profesionalų vyriausybę dar kalbėsime ilgai, nes panašu, kad čia galimi tokie scenarijai ir netikėti viražai, kurie nepadarytų gėdos ir „Kortų namelio“ scenaristams. Tik iki Frenko Andervudo, žinoma, abudu gelbėtojai Ramūnas ir Saulius netraukia, o Kler Andervud nesimato net horizonte.

O šiandien tik žiupsnis pastebėjimų apsipratus su naująja realybe:

1. Visada yra smagu matyti politologus, kurie dabar iš savo patricijiškų viršūnių su lengva panieka žvelgia į plebsą ir išmintingai kinkuoja galvas – „taigi čia viskas buvo aišku, kad valstiečiai triuškinamai laimės“. Kad dar prieš kelias savaites jie žadėjo konservatorių pergalę, o prieš kelis mėnesius purtė karčius ir mojuodami sociologinėmis apklausomis, kalbėjo apie nepramušamus tefloninius socialdemokratų reitingus, dabar jau niekas nepamena.

2. Visada yra smagu palyginti prognozes. Ypač savas. Prognozuodamas rinkimų baigtį po pirmojo turo numačiau ateitį kaip kokia Vanga. Liberalams prognozavau 14 mandatų, gavo 14, lenkams ir tvarkiečiams žadėjau po 8 mandatus, tiek ir gavo, Darbo partijai – 2 mandatai, 2 ir gavo. Skaičiavau, kad socdemai gaus 16 mandatų, gavo 17. Na, tiesiog puikiai viskas. Išskyrus vieną smulkų niuansą su pagrindinėmis dviem vietomis – jau kai dėjau pro šalį, tai kaip gaidys: TS-LKD 47, LVŽD 42, o tikrovėje 31 ir 56. Niekada nenuvertink gandro galios.

3. Visada yra smagu matyti ekspertus, kurie gyvena paraleliniame pasaulyje. Čia konservatoriai visada laimi netgi tada, kai jie pralaimi į vienus vartus. „Epinis konservatorių pralaimėjimas Kaune“ yra mitas ir legenda, neturinti nieko bendro su tikrove – rašo apžvalgininkų apžvalgininkas Audrius Bačiulis. Ir skaičiuoja, kad pagal surinktus balsus ir žinant prieš TS-LKD mestas priešininkų pajėgas rezultatas dar yra labai neblogas. Napoleonui artimi apžvalgininkai irgi turbūt skaičiavo, kad pralaimėjimas prie Vaterlo yra mitas, o palyginus skaičius ir priešų mestas pajėgas, rezultatas dar visai neblogas.

Na, visi žinom, kad meilė akla. O tikrovė yra tokia – 2012 metais Kaune konservatoriai laimėjo visas 8 vienmandates apygardas, 2008 metais – 7 iš 8, 2004 metais – 7 iš 8. 2016 metais – 1 apygardą iš 7. Lyginant su 2012 metais sumažėjo ir bendras balsų skaičius, gautas pakartotiniame balsavime vienmandatėse – 2012 metais konservatoriams balsą skyrė šiek tiek daugiau nei 50 000 rinkėjų, o 2016 metais – 42 000. Net ir turint omeny, kad Kaune viena apygarda sumažėjo, balsų skaičius vienai apygardai irgi krito (6 300/apygardai – 2012 ir 6 000 – 2016). Ir tikrai negalima tokio kritimo nurašyti vien tik neaiškios kilmės profesoriaus Pundziaus turtams.

Kauno konservatorių lyderis Andrius „Rinkis savanorį, o ne mentą“ Kupčinskas per šiuos dvejus metus padirbėjo tikrai puikiai – kone sausai prapylė ne vienus, o dvejus rinkimus, antagonizavo Matijošaitį taip, kad kiekviename valstiečių kandidato plakate atsirado meras su iškeltu nykščiu, ir bendromis pastangomis su partijos vadovybe sugebėjo padaryti taip, kad du konservatorių politikai, visada laimėdavę savo vienmandates Kaune, šį kartą varžėsi prieš savo buvusią partiją. Fantastika. Jeigu šaudymas sau į kojas būtų buvusi olimpinė sporto šaka Rio de Žaneire, Kauno konservatoriai tikrai būtų parvežę auksą.

Ir Andriaus Kupčinsko sveikinimas Gabrieliui Landsbergiui, kuris „atsilaikė Žaliakalnyje“ tik pabrėžia tą laikinosios sostinės konservatorių neviltį.

4. Visada yra smagu matyti konservatorius, kurie nemoka ir, matyt, niekada neišmoks pralaimėti. Kalti, žinoma, liko rinkėjai, kurie vėl nesuprato, kaip teisingai pasirinkti. Iš pagrindinių konservatorių žmonių, ko gero, vienintelis Kęstutis Masiulis sugebėjo pasielgti vakarietiškai ir pasveikinti vienmandatėje laimėjusį savo priešininką. Visiems kitiems tai nepasirodė reikalingas gestas, net ir Gabrieliaus Landsbergio sveikinimas nugalėtojams buvo panašus į nuodingąją gebenę su paslėptu dygliu apie patiems valstiečiams nepažįstamus jų vienmandatininkus.

5. Visada yra smagu matyti po rinkimų grasinančius emigruoti. O šiemet jų logikos grandinė ypač stipri: a) pyksti, kad laimėjo fermeriai ir dabar visi dirbsim kolūkiuose ir žemės ūkiuose, b) emigruoji į Angliją, c) dirbi žemės ūkyje.

6. Visada yra smagu matyti moralinį ir ideologinį bankrotą skelbiančius politinius UABus, kuriems liks tik dūsauti prisiminus nespėtus įsisavinti pinigus ir tas dienas, kurios niekada nebegrįš.

7. Visada yra smagu matyti naujai ateinančius į valdžią, kurie dar nesupranta, jog statusas pasikeitė, baigėsi markizo Karabaso laikai, kai visi tau pravažiuojančiam giedojo odes, bučiavo žemę, kuria ėjai, ir dėkojo už blaivius festivalius. Dabar palindai po didinamuoju stiklu, ir medžioklės sezonas pradėtas. Tad sėkmės, gerbiamas Ramūnai ir profesionalų komanda, jau kalbanti apie masyvų oponentų puolimą bei purvo pylimą, ir skundžianti savo kritikus etikos komisijoms. Net neabejoju, kad dar po vieno kito krimstelėjimo bus ištraukta ir „100 nekritikos dienų“ korta bei būtinai paminėtas laikas, kai reikia „leisti apšilti kojas“. Bėda tik, kad problemų valstybėje turime tiek, kad naujajai valdžiai leisti pusę metų apšilinėti kojas yra pernelyg didelė prabanga.

8. Visada yra smagu matyti, kai partijos pirmininkas dar neprasidėjus darbams jau žarsto žarijas svetimomis rankomis – šitas į Seimo pirmininkus, anas į premjerus, o aš pabūsiu gerasis Naisių vaidila, visas toks gražus su baltu paltu. Ir turiu tokią nuojautą, kad ne to tikėjosi mūsų superpolicininkas Saulius, rišdamas savo mustangą prie valstiečių vežimo, oi ne to.

9. Visada yra smagu matyti, kaip valdžios godulys partijose grumiasi su strateginiu pragmatizmu. Ir konservatoriams, ir socialdemokratams būti opozicijoje ir nuo rytojaus pradėti ruoštis 2019-2020 metų rinkimų karuselei strategiškai gali būti gerokai naudingiau, nei sėdėti galinėje sėdynėje ir rėkauti patarimus, kurių per motoro gaudimą nei vairuotojas, nei šturmanas vis tiek negirdi. Bet noras pavaldyti kad ir iš galinės sėdynės (ypač vyresniesiems politikams, kurie to labai išsiilgę ir jaučiasi atsidūrę „paskutiniojo šanso politikos salione“) gali pasirodyti per stiprus.

Turiu tokią nuojautą, kad ne to tikėjosi mūsų superpolicininkas Saulius, rišdamas savo mustangą prie valstiečių vežimo, oi ne to.

10. Ir tikrai visada yra smagu matyti, kai ir rinkėjai, ir politikai gauna tai, ko norėjo. Visi norėjom permainų. Konservatoriai norėjo permainų, jaunasis rinkėjas norėjo permainų. Vyresnis rinkėjas norėjo permainų. Prezidentė norėjo permainų.

Permainas ir gavom. Pačias tikriausias – 77 nauji veidai parlamente. Su tuo visus ir sveikinu.

Haiku

Gandrai sutrikę
Klega šiltuose kraštuos
Negi lieps grįžti?