Vidurvasarį pagaliau įvykdyta Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo operacija ir ją palydėjęs paskutinis (tikėtina) viešų diskusijų pliūpsnis užgožė kitą beįsiplieskiantį „mūšį“ kolektyvinės atminties lauke. Jau ne pirmas bandymas kritiškai pažvelgti į kanonizuotą poeto Justino Marcinkevičiaus figūrą, šį kartą peržengęs akademinės bendruomenės diskusijų ribas ir patekęs į platesnę viešąją erdvę, kaip ir buvo galima tikėtis, sukėlė kone isterišką skaitančiosios visuomenės dalies reakciją.
Justinas Marcinkevičius. Pauliaus Lileikio nuotr.

Šiek tiek gaila, kad po tokio svaidymo akmenimis į išdrįsusius parodyti kitą šventumo aureole gaubiamo poeto pusę tvaresnė diskusija šiuo klausimu taip ir neišsivystė. Ji galėtų būti daug fundamentalesnė ir užkabinti žymiai gilesnius nesenos istorinės patirties ir jos refleksijos klodus, nei ginčai dėl Žaliojo tilto balvonų.

Galbūt ketvirtis amžiaus, prabėgęs nuo sovietinės sistemos griūties, iš tikrųjų yra per trumpas laikas, kad kultūriniame lauke atsirastų kritinė masė mąstytojų ir kalbėtojų, išvengusių protus traumuojančio tos sistemos poveikio ar nuo jo sėkmingai pagijusių. Viešumoje dominuojanti sovietmečio herojų rikiuotė ir (gal netgi labiau) pats kalbėjimo apie juos būdas liudija, kokio gilaus ir ilgalaikio poveikio čia esama. Ko vertas vien kritiškai apie Marcinkevičių mąstančių žmonių ,,tikrųjų“ motyvų (klasinių?) demaskavimas (pavyzdžiui, Jūratė Laučiūtė, „Stabdyti Herostratą!“, in: Lietuvos žinios, 2015-07-22).

1967–1971 m. vien už lietuviškai publikuotus tekstus E. Mieželaičiui buvo išmokėta 78 000 rublių honoraro, Marcinkevičiui – 64 000. Nenuostabu, kad tokio aukšto socialinio ir materialinio statuso netekę kūrėjai – o Marcinkevičiaus sėkmės istorija sovietmečiu geriausiai įkūnija tokį modelį – net ir per ketvirtį amžiaus po jį garantavusios santvarkos griūties nesugebėjo su tuo susitaikyti, kaip ir išsivaduoti nuo tautos vedlio savimonės.
Arūnas Streikus

Nors jokių specialių tyrimų nėra, tačiau ir be jų gana patikimai galima nuspėti, kad atlikus reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, Marcinkevičius tikrai pakliūtų į pirmąjį teigiamai prisimenamų sovietinio laikotarpio asmenybių penketuką, kuriame tikriausiai būtų ir partizanų vadas Jonas Žemaitis, ir Romas Kalanta, ir „Kronikos“ leidėjas Sigitas Tamkevičius... Tai visų pirma liudija, kad ir XXI a. pradžioje lietuvių tautinei tapatybei tebėra itin reikšmingas literatūrinis-kalbinis dėmuo. Kol taip yra, rafinuotu skoniu niekada nepasižymėjusią Lietuvos skaitančiąją publiką savo romantiškai lyrine kūryba pavergęs ir savo rūpestį kalbos likimu tiek sovietmečiu, tiek ir posovietiniais metais viešai demonstravęs kūrėjas negali nebūti neliečiamas. Žinoma, negalima sakyti, kad toks žodžio sureikšminimas yra vien sovietmečio reliktas, bet vargu ar kas paneigtų, jog XX a. pradžioje užgimusi literatūrinė lietuvių tautinė tapatybė sovietmečiu irgi turėjo visas sąlygas skleistis, nes režimui tai buvo labai efektyvus įrankis nuvilioti nuo politiškai daug pavojingesnių patriotizmo apraiškų.

Su tuo susijęs ir kitas „Marcinkevičiaus fenomeno“ aspektas – kūrėjo, kaip tautos vedlio, mitas. Pastarasis irgi buvo maksimaliai sureikšmintas sovietinėje kultūroje, kur ,,sielų inžinieriai“ mėgavosi ypatingu statusu, o sistemai tinkama (nebūtinai ją šlovinanti) kūryba buvo dabar sunkiai įsivaizduojamų apimčių (ne tik) socialinio kapitalo šaltinis. Nusipelnę meno veikėjai (1975 m. toks vardas buvo suteiktas ir Marcinkevičiui), valdžios ir liaudies mėgiami poetai mėgavosi didžiuliu autoritetu bei nuo eilinių žmonių kokybiškai besiskiriančia materialine gerove. Pavyzdžiui, LSSR Rašytojų sąjungos dokumentuose fiksuojama, kad 1967–1971 m. vien už lietuviškai publikuotus tekstus Eduardui Mieželaičiui buvo išmokėta 78 000 rublių honoraro, Marcinkevičiui – 64 000. O kur dar premijos, honorarai už vertimus, kelionės į Vakarus, įvairios kitos privilegijos? Nenuostabu, kad tokio aukšto socialinio ir materialinio statuso netekę kūrėjai – o Marcinkevičiaus sėkmės istorija sovietmečiu geriausiai įkūnija tokį modelį – net ir per ketvirtį amžiaus po jį garantavusios santvarkos griūties nesugebėjo su tuo susitaikyti, kaip ir išsivaduoti nuo tautos vedlio savimonės.

Marcinkevičius įkūnija jų įsivaizduojamo kūrėjo idealų paveikslą, todėl taip sunku jį pajudinti iš vietos. Kol viešąjį kultūrinį diskursą formuoja kultūrinio elito dalis, brendusi Marcinkevičiaus poetinės kūrybos ir jo visuomeninės šlovės aplinkoje, kitokiam požiūriui į „tautos (liaudies) poetą“ teks palaukti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Atpildo valanda artėja: tirs, kiek Lietuvoje pabrango mobilusis ryšys (15)

Mobilusis ryšys tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos Sąjungos šalyse turi kainuoti tiek pat –...

Koalicijai braškant per siūles – neskelbtas Seimo vadovo ir V. Landsbergio susitikimas (205)

Trečiadienio ryte pas Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį apsilankė Tėvynės sąjungos –...

Girtas vairavęs „Oro navigacijos“ skrydžių valdymo viršininkas tikisi įspūdingos išeitinės (122)

Visiškai girtas prie vairo pagautas valstybės valdomos įmonės „ Oro navigacija “ Vilniaus...

A. Milašius. Naujas pavojus Lietuvai – gali atsirasti vidurinioji klasė (158)

Politikams baigiant žiemos politinį sezoną nuskambėjo bent pora įdomių naujienų, kurios nulems...

Ukrainos gynybos ministras pranešė apie pasirengimą galimam Rusijos įsiveržimui (7)

Ukrainos gynybos ministras Stepanas Poltorakas pranešė, kad šalies ginkluotųjų pajėgų...

S. Skvernelis: tikrai bus siūlymas pasitraukti iš koalicijos prabilo apie padarytas klaidas (266)

Premjeras Saulius Skvernelis teigė esąs tikras, kad iš socialdemokratų nuskambės siūlymas...

Vilniuje porą metų stovi nenaudojamas automobilis: ką daryti? (14)

Vilniuje, prie Narduvos g. 24 individualaus namo sklypo ribos jau porą metų stovi apleistas ir...

Gavę sąskaitas pakraupę gyventojai apgulė savivaldybę (241)

Kėdainių rajono savivaldybėje – tikras chaosas. Šį kartą savivaldybės administracija ir jos...

Palangoje ieškojo suknelės vestuvių šventei: norėjosi apsisukti ir grįžti atgal į Vilnių (11)

Palangoje yra nemažai drabužių parduotuvių su nemenku prekių asortimentu. Pasidarė įdomu, ar...