Noras pademonstruoti savo pranašumą aikštelėje – suprantamas sporto pasaulio variklis. Kad ir kaip būtų, sporto varžybos ir čempionatai eina ir praeina, o gyvenimas plaukia sava vaga. Jį gyventi reikia ir po varžybų, kad ir apmaudžiai pralaimėtų.
Kodėl pradėjau nuo analogijos su futbolo rungtynėmis? Nežinau. Gal dėl to, kad islandai įveikę anglus parodė, kad futbolo aikštelėje ne viską lemia dideli pinigai bei individualus meistriškumas. Pasirodo, net sporte komandinė dvasia ir solidarumas gali įveikti meistrų meistrą.
Bet šis straipsnis – ne apie futbolą. Jis – apie politiką. Tiksliau, apie įtakos darymą demokratiškai išrinktai valdžiai, nuo kurių sprendimų priklauso mūsų gyvenimo kokybė.
Kyla klausimas, kaip ir kodėl tik įtakinga mažuma vieną po kito valdžios kojomis muša įvarčius į piliečių daugumos vartus? Kodėl ne atvirkščiai, ar bent apylygiai, vyksta šis žaidimas? Išties, pagal galimybes pakuždėti į ausį ar pametėti ant stalo „pasiūlymėlį“ valdžiai, piliečių daugumos interesus triuškina galingos, o todėl ir įtakingos mažumos profesionalūs įtikinėtojai. Juk visi sutinkame, kad politika negali tapti siaurų verslo ar kitokių įtakingų interesų grupių įkaite.
Jokioje šiuolaikinėje demokratinėje sistemoje interesų grupės neatstovauja visiems piliečiams vienodai. Mano nuomone, neįmanoma pateisinti sistemiškų nukrypimų nuo politinės visų piliečių lygybės. Tą lyg ir valdžios moterys bei vyrai supranta, bet negi vysi paukštį, kuris tau taip gražiai į ausį suokia. Čia kaip toje pasakoje apie varną, su sūriu snape ir gudrią lapę.
Štai ir turime „gražių“ pasekmių: Konstitucijos 38 straipsnio priėmimas dėl pritarimo po pirmojo svarstymo, Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, naujasis Darbo kodeksas, „Sodros“ lubos ir daugybė kitų sprendimų. Ir stebimės, kodėl priimami tokie sprendimai, nebeatitinkantys daugumos piliečių interesų ir lūkesčių?
Tik ar tokia įtakos darymo sprendimams disproporcija nekelia grėsmės demokratijos esmei? Juk Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aiškiai parašyta, kad Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, o valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, ne atskiroms interesų grupėms.
Štai, kai buvo svarstomi minėti klausimai dėl šeimos apibrėžimo ir pagalbinio apvaisinimo, į politinių sprendimų aikštelę iš parapijų, valstybinių tarybų, darbo grupių išbėgo trenerių štabas su sutanomis. Nors mūsų Konstitucijoje rašoma, kad Valstybė atskiriama nuo religijos, bet dalis Seimo narių pakluso vyskupų bei kunigų spaudimui ir įmušė įvarčius į savo vartus?
Tokiame politiniame kontekste mažėja ne tik demokratijos, bet ir laisvės, sumažėja lygybės ir galimybių, sumažėja noro būti šios bendruomenės dalimi. Ypač kai matai, kad šalia esančios ES narės turi visai kitą kultūrinį suvokimą ir požiūrį į žmogų, jo teises ir laisves, darbo apsaugą, bendravimo kultūrą su nevyriausybiniu sektoriumi ir t.t.
Taip, ir Lietuva bando lygiuotis ir būti tokia. Lyg ir viskas gerai, kol nepasigilini labiau. Atrodo, daug kalbame apie pilietinę visuomenę, žmonių įtraukimą, demokratiją ir žmogaus teisių apsaugą. Gaila, kad realybė visai ne tokia, kokios norėtųsi. O tos skambios deklaracijos kažkodėl niekaip nevirsta kūnu.
Viešoje erdvėje išgirdau valdžios iniciatyvą pasitarti ir surasti bendrų sprendimų su gyventojais sprendžiant nesustabdomą emigraciją iš Lietuvos . Tai teikia vilties dėl galimo bendradarbiavimo ir piliečių įtraukimo, tačiau tai tarsi ir tam tikra ironija Konstitucijos 38 str., pagalbinio apvaisinimo, Darbo kodekso ir lydimųjų teisės aktų svarstymo ir priėmimo Seime kontekste. Kol kas, deja, tenka konstatuoti, kad nėra sunku susivokti, kieno patarimai buvo išgirsti ir palaiminti sprendimais.
Beje, šio straipsnio mintys galėtų būti atsakymu, į Vyriausybės prašymą padėti, ko ji turėtų imtis siekdama sumažinti emigraciją.