A. Nikžentaitis. Kodėl Lietuva pasmerkta likti provincija?

 (180)
Lietuvoje įsibėgėja nauja mokslo ir studijų reforma. Bus mažinamas Lietuvoje veikiančių universitetų skaičius, racionalizuojamas mokslo institutų tinklas. Oficialiai deklaruojama, jog visų šių reformų tikslas yra mokslo ir studijų kokybės pakėlimas.
Alvydas Nikžentaitis
© DELFI / Tomas Vinickas

Šie uždaviniai atitinka ir Lietuvos ateities viziją: norime nebebūti šalimi, garsėjančia pigia darbo jėga, o kartu siekiame pritraukti mokslui imlias investicijas ir į Lietuvą įsileisti vis daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų. Atitinkamai persitvarko ir Lietuvos institucijos. Universitetai, siekdami užtikrinti studijų kokybę ir tarptautiškumą, stengiasi prisikviesti kuo daugiau studentų iš užsienio, skatina iškilių kitų šalių mokslininkų atvykimą į Lietuvos universitetus. Lietuvos Mokslų Tarybos – pagrindinės mokslinius tyrimus finansuojančios institucijos Lietuvoje – reikalavimuose, skirtuose projekto vykdytojams, reikalaujama iš jų ne tik publikacijų tarptautinėse duomenų bazėse registruotuose žurnaluose. Didžiulis pliusas yra ir mokslininkų iš užsienio įtraukimas į Lietuvos mokslininkų vykdomus projektus. Ypač pageidaujama, jog jie tyrimus atliktų gyvendami Lietuvoje.

Matydami tokius valstybės institucijų veiksmus lyg galėtume ir pasakyti, jog šalis eina teisinga kryptimi. Tačiau kai pradedi galvoti apie užsieniečius, pelniusius tarptautinį pripažinimą ir dabar dirbančius Lietuvos mokslo ir studijų įstaigose, supranti, jog čia Lietuva negali niekuo pasigirti. Iškyla klausimas kodėl? Jį kelti yra pagrindo. Antai tarpukario Lietuvoje niekas nekalbėjo tarptautiškumo mokslui ir studijoms svarbą, tačiau ir šiandien lietuviai didžiuojasi tokiomis asmenybėmis, kaip prof. Levas Karsavinas , Ivanas Lappo, Vosylius Sezemanas ir kt., palikusiomis svarbų pėdsaką, ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kultūroje.

Tarpukario Lietuvoje niekas nekalbėjo tarptautiškumo mokslui ir studijoms svarbą, tačiau ir šiandien lietuviai didžiuojasi tokiomis asmenybėmis, kaip prof. Levas Karsavinas , Ivanas Lappo, Vosylius Sezemanas ir kt., palikusiomis svarbų pėdsaką, ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kultūroje.
Alvydas Nikžentaitis

Žinoma, garsūs užsienio mokslininkai į Lietuvą nevažiuoja dėl tikrai labai menkų atlyginimų, tačiau apkaltinti prastą mokslo ir studijų finansavimą dėl šių bėdų reikštų mažiausiai problemos supaprastinimą. Yra ir kitų, mano galva, daug svaresnių priežasčių. Leiskite bent vieną jų čia įvardinti.

Jos suvokimui geriausia pateikti konkretų pavyzdį. Čia rašysiu apie vieną garsų Ukrainos mokslininką, kuris paskutinius 5 metus gyvena Vokietijoje, dirba viename Berlyno universitete. Prieš tai jis profesoriavo Šveicarijos, JAV, kitų šalių universitetuose, buvo ypač prestižinio Berlyno Mokslo kolegijos stipendiatu. Jį galima pavadinti ir viešu intelektualu, Ukrainos Leonidu Donskiu, kurio nuomonės dažnai klausia ne tik Ukrainos, bet ir Lenkijos, Vokietijos bei kitų šalių pagrindinės žiniasklaidos priemonės. Būtent šis mokslininkas, pakalbintas bičiulių iš Lietuvos ir pasitaręs su savo universiteto vadovybe, sutiko dalyvauti Lietuvos Mokslo Tarybos skelbtame konkurse ir jį laimėjo. Suvokdamas jog sėkmingam projekto realizavimui būtina kurį laiką gyventi Lietuvoje, jis pareiškė norą gauti laikiną leidimą toje šalyje. „Linksmoji“ istorijos dalis prasideda būtent čia.
Pradžioje gal priminkime, kaip tokių formalumų tvarkymas atrodo kitoje Europos Sąjungos šalyje, pavyzdžiui Vokietijoje. Kviečiamas į šalį mokslininkas (jei jis ne iš ES) atvyksta universitetui tarpininkaujant su ilgalaike viza. Su universiteto tarpininkavimo raštu nueina į tarnybą analogišką Lietuvos migracijos valdybą. Joje patikrina, ar užsienietį darbdavys tinkamai apdraudė, ir išduoda laikiną leidimą gyventi. Beje, ši paslauga Vokietijoje nieko nekainuoja.

O dabar grįžkime į Lietuvą. Iš pirmo žvilgsnio gauti laikiną leidimą gyvenimui ir čia turėtų būti labai paprasta. Migracijos departamento puslapyje aiškiai išdėstyti reikalavimai, kokius dokumentus reikia pateikti. Jų daug, tačiau šiaip reikalavimai atrodo pagrįsti. Aukštos kvalifikacijos specialistai gali gauti net vadinamą „mėlynąją kortą“, kur gyvenimo laikas Lietuvoje ribojamas 4 metais, o ne 2, kaip paprasto mokslininko atveju. Užsieniečių patogumui visus biurokratinius formalumus (taip rašoma svetainėje) mokslininkas gali susitvarkyti Lietuvos ambasadoje, bet kurioje užsienio šalyje. O kaip yra tikrovėje? Ir čia jau galima parašyti dramą turinčią keletą aktų, bet neturinčią dar laimingos pabaigos.

Aktas nr. 1. Skambutis į Lietuvos ambasadą Berlyne. Išgirdę klausimą, kas ambasadoje tvarko dokumentus dėl laikino leidimo Lietuvoje suteikimo, diplomatai kiek pasimeta ir paprašo paskambinti vėliau. Paskambinus dar kartą, išgirstamas toks verdiktas: Lietuvos užsienio atstovybės dabar neatlieka tokių funkcijų ir niekados tokiais klausimais neužsiiminėjo. Hm, reiškia Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos savo tinklalapyje apgaudinėja interesantus. Gerai, tada tegu kolega atvyksta į Lietuvą.

Pirmasis mokslininko vizitas į Vilniaus apskrities migracijos valdybą. Pikta, blogai nusiteikusi valdininkė įsižeidžia, jog ne visi dokumentai turi apostiles (tokie reikalavimai apraše neįvardinti) ir Ukrainos mokslininką, kaip šunį išmeta pro duris, kartu nurodydama kitą kartą iš Studijų kokybės vertinimo centro atnešti nostrifikuotą daktaro diplomą.
Alvydas Nikžentaitis

Aktas nr. 2. Pirmasis mokslininko vizitas į Vilniaus apskrities migracijos valdybą. Pikta, blogai nusiteikusi valdininkė įsižeidžia, jog ne visi dokumentai turi apostiles (tokie reikalavimai apraše neįvardinti) ir Ukrainos mokslininką, kaip šunį išmeta pro duris, kartu nurodydama kitą kartą iš Studijų kokybės vertinimo centro atnešti nostrifikuotą daktaro diplomą.

Aktas nr. 3. Skambutis į Studijų kokybės vertinimo centrą. Susipažinusi su problema, mergina pasako, jog šis centras gali nostrifikuoti tik bakalauro ar magistro studijų diplomus. Dėl daktaro diplomo nostrifikacijos galbūt reikėtų kreiptis į Lietuvos Mokslo Tarybą.

Aktas nr. 4. Skambutis į Lietuvos Mokslo Tarybą. Atsiliepia kvalifikuota Mokslo Tarybos atstovė, kuri nuoširdžiai piktinasi tokiais nepagrįstais Migracijos valdybos darbuotojų reikalavimais. Paprašius raštu patvirtinti faktą, jog Mokslo Taryba nereikalauja iš projektuose dirbančių užsienio mokslininkų diplomų nostrifikacijos, pradeda išsisukinėti: „mes negalime komentuoti kitų institucijų reikalavimų“. Į oficialų mokslo institucijos laišką visgi teikiasi atsakyti. Atsakymas skamba: „Atsakydami į Jūsų paklausimą informuojame, kad Lietuvos mokslo taryba (toliau – LMT) nekelia jokių papildomų reikalavimų tyrėjams, kurie yra priimami dirbti į LMT finansuojamus mokslinių tyrimų projektus. Tai reiškia, kad kvalifikaciniai reikalavimai turi būti tokie, kokius kelia mokslo institucija priimdamas tyrėją į pareigybę. Priminsime, kad nostrifikavimo procedūra Lietuvoje neatliekama nuo 2012 m.
Migracijos departamento reikalavimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvoje yra reglamentuojami atitinkamais teisės aktais. Migracijos departamento darbuotoja mus informavo, kad užsienio piliečiai, norintys užsiimti auštos kvalifikacijos reikalaujančia veikla, turi pateikti įrodymus dėl tokios kvalifikacijos. Aukštos kvalifikacijos darbuotojams yra taikomos lengvesnės leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo sąlygos. Tokiu atveju jie gali reikalauti patvirtinimo dėl kvalifikacijos pripažinimo“. Aha, nenostrifikuoja, bet jei Migracijos departamentas pareikalaus, vėl atnaujins, ar aš ko nors nesupratau?

Migracijos valdybos darbuotojai elgiasi kaip sovietinių laikų rūbininkės, kurios viską išmano ir reikalauja iš kitų besąlygiško paklusnumo. Darbuotojų profesionalumo stoka leidžia jiems peržengti savo kompetencijos ribas, o nusistovėjusi skirtingų biurokratinių žinybų tarpusavio bendravimo praktika, daro šią tarnybą nebaudžiamą.
Alvydas Nikžentaitis

Aktas nr. 5. Antrasis mokslininko vizitas į migracijos valdybą. Šįkart darbuotoja pikta, bet mandagi. Priima dokumentus, liepa susimokėti 172 Eurus. Po to prasideda diskusija, ar mokslininkas yra aukštos kvalifikacijos, ar tik tyrėjas. Nors yra aiškiai sakomi argumentai, jog į Lietuvą keliasi išskirtinė asmenybė, valdininkė lieka nepalaužiama ir pataria: „atneškit pažymą iš Lietuvos darbo biržos, jog šis žmogus aukštos kvalifikacijos specialistas“. Visiems nusvyra rankos ir, norėdami greičiau atiduoti visus dokumentus, sutinkame, bijodami vien pagalvoti, kas mūsų laukia darbo biržoje. Išeinant darbuotoja dar paprašo institucijos rašto, jog ši prisiims visas išlaidas tuo atveju, jeigu gerbiamas kolega, garsus mokslininkas, bus prievarta deportuotas iš Lietuvos.

Aktas nr. 6. Mokslo institucijos darbuotojas pristato trūkstamą pasižadėjimą. Priima ta pati darbuotoja ir atiduoda visus dokumentus... . Pasirodo Migracijos valdybos teisininkei nepatiko vokiečių išduota pažyma apie mokslininko neteistumą.

Aktas nr. 7. Skambutis į Vokietijos ambasadą Vilniuje. Ambasados darbuotoja patvirtina, jog Vokietija išduoda tik tokio pobūdžio pažymas apie neteistumą ir dar, norėdama padėti, pataria kreiptis į Vokietijos teisingumo ministeriją, jog ši patvirtintų „netinkamą pažymą“ apostile.

Tęsinys bus.

Pabandykime susumuoti nebaigto eksperimento rezultatus. Jų nedaug, bet jie labai iškalbūs. Pirma, Migracijos valdybos darbuotojai elgiasi kaip sovietinių laikų rūbininkės, kurios viską išmano ir reikalauja iš kitų besąlygiško paklusnumo. Darbuotojų profesionalumo stoka leidžia jiems peržengti savo kompetencijos ribas, o nusistovėjusi skirtingų biurokratinių žinybų tarpusavio bendravimo praktika, daro šią tarnybą nebaudžiamą.

Šešto akto pabaigoje migracijos valdybos darbuotoja atsidūsta: „Jūsų atvejis išskirtinis“. Manau, jog ši, ko gera, didžiausios migracijos valdybos tarnautojos replika daug ką pasako apie tai, kaip Lietuvai sekasi pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistus. Jų ir nebus, kol toks požiūris į žmogų išliks Lietuvoje. Esant tokiems valdininkams esame pasmerkti būti provincija. Nesenai vienas analitikų pastebėjo, jog Lietuvos valstybę baigia sugraužti biurokratizmo vėžys. Gal atėjo laikas gydyti sunkiai sergantį ligonį?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

K. Girnius. Ar Rusija tokia pavojinga? (216)

Prieš trejus metus Lietuvos žiniasklaida ir kai kurie politikai rimtai svarstė galimybę, kad Rusija puls Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Šitokie nuogąstavimai dabar rečiau reiškiami, labiau kalbama apie informacijos karą bei kibernetines atakas.

R. Valatka. Paskutinė Karbauskio priebėga – ekonominė krizė (1021)

Sakoma, kad patriotizmas yra paskutinė politinio niekšo priebėga. Kadangi Karbauskio valdiniams patriotizmą dar prieš ateinant pakeitė rusiškos trąšos ir pesticidai, o tuos smegenų vingius, kurie skirti politikai, užspaudė nuolatinis galvojimas apie alkoholį, paskutinė politinio valstiečio priebėga tampa pasaulinė ekonominė krizė.

Sekmadienio Evangelija. Tikėjimo liudijimas (364)

Jėzus bylojo apaštalams: „Nebijokite žmonių. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Kai rinkėjai – vaikai arba gyvuliai, reformas atstoja draudimai (132)

Per patį vidurvasarį Lietuvos Katalikų Bažnyčia turi vienu palaimintuoju daugiau, o Lietuva – vienu gelbėtoju mažiau. Virš pareigūniškai trumpai apkirptos premjero Sauliaus Skvernelio galvos, tarsi ryto rūkas virš ganyklos pakilus saulei, išsisklaidė Didžiojo reformatoriaus aureolė.

A. Milašius. Kaip Vilnius tapo tik miestu netoli Kauno (572)

Atkreipėte dėmesį, ką blizgančiomis iš laimės akimis kalbėjo Antanas Guoga, pirmomis valandomis po to, kai į jo nuo kortų dalybų išmiklintus pirštus įkrito „Lietuvos ryto“ krepšinio klubas? Ne, jis tik tarp kitko užsiminė apie vizijas skinti laurus Europos aikštėse. Skambiausia frazė skambėjo labai paprastai: „mes nugalėsime Kauną“.