Būta visokių nuomonių: kai kurie manė, kad reikia teisti, kad himnas yra šventas, svarbesnis už žodžio ir kūrybos laisvę, kad jis trapus ir jo negalima nuėmus nuo pjedestalo permąstyti. O apmąstymas juk anaiptol nereiškia nepagarbos. Buvo sakančių, kad reikia susidoroti su kritiškesnį požiūrį turinčiomis valstybės „šiukšlėmis“. Buvo teigiančių, kad bausmė gali būti skiriama kaip paprasčiausia auklėjimo priemonė ir kad argumentus abiem pusėms reikėtų išdėstyti teisme. Kai kas sakė, kad tai apskritai nebuvo meno aktas ir performansą įvardijo kaip prasto skonio, niekinį veiksmą. Be abejo, buvo ir palaikančiųjų. Tačiau – gerai tai ar blogai – teismo nebus, prokurorė Vita Gedvilienė ikiteisminį tyrimą dėl performanso „Po Kudirka, arba Patriarchams paliepus, mums panorėjus“ bylos nutraukė 2014 vasario 14. Nutarimas dar gali būti apskųstas per 20 dienų nuo jo pasirašymo. Dar lieka apsvarstyti šį beprecedentį žodžio laisvės mene liudijimą Lietuvoje.
Tarytum per šimtmetį nebūta moterų kovų dėl emancipacijos ir lygių teisių. Vis dėlto nebuvome teisiamos ir nubaustos už tai, kad Lietuvą įtraukėme į šią tarptautinę diskusiją. Galime džiaugtis, kad Lietuva išties nėra tokia provinciali, kokia rodėsi, kai teismo buvo nurodyta prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą, džiugu ir dėl to, kad dešiniųjų regresyvių jėgų, siekiančių riboti kritinį mąstymą ir nuomonių įvairovę, galios prislopintos. Tačiau kova už žodžio laisvę, kaip ir dėl kitų teisių vyksta nuolat.
Galbūt sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą lėmė žiniasklaidos spaudimas ir performanso bendraautorės Vilmos Fioklos Kiurės straipsnis apie dvigubus mūsų valstybės standartus ir mūsų visų trijų (Fioklos Kiurės, Ramunės Brundzaitės ir mano) Vyriausybės atstovams siųsti laiškai, klausiantys: kodėl vieni menininkai rengia parodas Vyriausybės rūmuose, jiems galima kūriniuose naudoti valstybės simbolius, o štai kitiems, kartais kritiškai pasisakantiems įvairių valdžios sprendimų atžvilgiu, to paties – interpretuoti valstybės simbolių ir analizuoti jų – jau negalima? Kodėl vieniems galima, o kitiems keliamos baudžiamosios bylos už tą patį veiksmą? Kad ir kaip ten būtų, galima daryti prielaidą, kad žiniasklaida Lietuvoje turi tikrai nemenką galią. Tai džiugu.
Aktualusis konceptualusis menas Lietuvoje nėra populiarus ir ne visiems suprantamas. Tačiau nesupratimas tokiu atveju yra visai normalus dalykas, nes kiekvienas mūsų turime skirtingą išsilavinimą – vienose srityse kiekvienas ir kiekviena esame labiau pasikaustę, kitose mažiau. Mūsų atveju taip pat, ko gero, įvyko nedidelis nesusipratimas, vos nepagrasinęs Lietuvai tikru tarptautiniu skandalu.
Ypač dabar, kai kyla grėsmė dėl abortų uždraudimo Lietuvoje, moterų problemos ir jų teisių klausimas išlieka labai aktualus. Kokia iš tikrųjų moters vieta mūsų valstybėje? Nepaisant to, kad yra moterų, dalyvaujančių politikoje, prezidentės kalbose nematyti lygių teisių retorikos ir moterų problemų akcentavimo. Prezidentės lytis šiuo atveju didelės reikšmės šalies politikai akivaizdžiai neturi, nebent reprezentacinę, kuri yra labai paviršinė. Ar mes nesame atsigręžę į tą patį laiką, kai Lietuva tik kūrėsi kaip moderni valstybė („iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“?)? Ar ne per daug bandome idealizuoti kai kuriuos praeities momentus ir patriotiškai pakiliai ideologizuoti valstybės politiką, kai tuo tarpu moterys ir vėl bandomos paversti inkubatoriais, vaikų auklėmis ir „nuodėmingomis gundytojomis“, kurios „pačios kaltos“, kad susilaukė vaiko, ir dar bandomos padaryti nusikaltėlėmis teisiškai, užuot pasirūpinus, kad būtų užtikrintos jų reprodukcinės teisės?
Kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą kritiškai iki šiol Lietuvoje yra nemenkas tabu. Gerai, kad nepriimtas koks specialus įstatymas dėl to laikotarpio interpretavimo ir kad dar neįteisinta Tautos istorinės atminties taryba, kuri galėtų nustatyti, kaip turi būti „teisingai“ interpretuojamas vienas ar kitas istorinis laikotarpis. Mes pabandėme nukrapštyti samanas nuo paminklų, nuo neginčijamų autoritetų ir pažvelgti iš tos pusės, iš kurios į juos dažnai nežiūrima. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad jų negerbiame. Tie žmonės padarė didžiulį darbą savo laiku, dažnai jie elgėsi pavojingai ir rizikavo savo pačių laisve (tarkime, V. Kudirka dėl pažiūrų buvo sulaikytas). Mes kalbame apie jų minčių vertinimą iš dabartinės, XXI a., perspektyvos. Himnas sukurtas, kai dar nebuvo moderniosios Lietuvos. Dabar Lietuva yra ir reikėtų pažvelgti į ją ne kaip į svajonę, bet kaip į sudėtingą darinį, kuriame gyvendami susiduriame su daugybe problemų. Gindami valstybės simbolį ir laikydami jį kone šventu ir neliečiamu mes tam tikru sąmonės lygmeniu lygiai taip pat elgiamės ir su šalimi, konservuojame požiūrį į politiką ir į pilietiškumą.
Aktualusis konceptualusis menas veikia ne su abstrakčiomis idėjomis ar grynąja estetika, o su reiškiniais ir objektais, kuriuos sutinkame kasdien. Jis dekonstruoja tai, prie ko esame pripratę, ko nebepastebime. A. Camus kalbėjo apie absurdą, laukiantį už kampo tiesiog paprastą dieną einant į darbą. Susidūrus su juo vyksta staigus, nelauktas, neplanuotas, trikdantis kitokios perspektyvos atsivėrimas. Tą patį norėjome padaryti ir mes.
Kai menininkų grupė „Voina“ Rusijoje nupaišė didžiulį falą ant pakeliamojo tilto, ir žmonės pamatė, kaip kyla jis, milžininškas, tuo metu, kai keliamas tiltas, buvo sužaista su aplinka ir vieta įgavo naujų prasmių, šmaikščių, turinčių politinę potekstę. Kai kam gal tai buvo neestetiška, negražu, prieštaravo padorumui ir geram skoniui, bet tai buvo konceptualus bendravimas su erdve, su tuo, ką matome kasdien ir įprasto objekto reikšmės pakeitimas. Kai kitą kartą kils tiltas, jis jau nebebus tiesiog tiltas. Tai bus milžiniška erekcija. Štai kaip paprasta, penas mintims. Menininkai, atlikę šį veiksmą, gavo nacionalinį apdovanojimą už inovatyvumą. Kitas atvejis – tos 200 Ispanijos moterų, 2014 vasario mėnesį savo kūnus įregistravusių kaip nuosavybę, – juk tai puikus performansas, kuris parodo absurdą situacijos, kai valstybė nori tiesiogine prasme nusavinti moterų kūnus ir spręsti už jas, ką jos gali ar ko negali daryti. Tai buvo moterų reakcija į valdžios pastangas kriminalizuoti abortus.
Lietuvių kalbos instituto darbuotojos dr. Aurelijos Tamulionienės išvados apie mūsų meninį veiksmą tokios: „Kalbos atžvilgiu tai yra tarsi mėginimas iš feministinių pakraipų perrašyti Lietuvos himną kita forma, bet tai atlikta nemeniškai ir primityviai. Bet kuris kitas tekstas, transformuojamas remiantis kalbine raiška ir feministine ideologija, gali būti laikomas literatūriniu žaidimu, tačiau kalbant apie valstybės himną atsiranda politinis dėmuo. <…>“ Toliau ji komentuoja, kad įstatyme nepasakyta, kas konkrečiai yra pasityčiojimas, o jos kompetencija yra įvertinti tik kalbinę raišką. Toliau laiške iš prokuratūros dėstoma, kad pagal mūsų parodymus akivaizdu, jog himno išniekinti nenorėjome, o kaip išniekinimas veiksmas traktuotinas tik tada, kai žmogus suvokia niekinantis valstybės simbolį ir daro tai tyčia.
Dabar byla nutraukta ir galima drąsiai sakyti, kad mūsų pavyzdys parodė, jog vis dėlto Lietuvoje neuždrausta kritiškai kalbėti, analizuoti istoriją, vadinasi, ir politiką. Jei tai galima daryti meninėmis formomis, tikėtina, galima ir kitomis. Ačiū žurnalistams ir kriminalinės policijos pareigūnams, prokuratūros ir teismo atstovams, skundikams tautininkams ir interneto komentatoriams už tai, kad prisijungėte prie mūsų visų bendrai atlikto performanso. Tiesa, jis oficialiai tęsis dar 20 dienų nuo 2014 vasario 14. Jo trukmė – maždaug pusantrų metų.
Taigi, menininkus ir ne tik skatinu kurti pilietišką meną ir ieškoti įdomių sprendimų – daryti tai estetiškai, gražiai, o gal minimalistinėmis priemonėmis, mėgėjiškai ir paprastai, kaip tai padarėme mes 2012 metų vasarą automobilių stovėjimo aikštelėje po paminklu V. Kudirkai.
Aira (Leonidovna) Niauronytė yra leidyklos „Kitos knygos“ redaktorė, iniciatyvos „Už teisę į saugų ir legalų abortą“ narė, performanso „Po Kudirka, arba Patriarchams paliepus, mums panorėjus bendraautorė ir dalyvė
Visas performansas „Po Kudirka, arba patriarchams paliepus, mums panorėjus“
